Spalio 24 d. Vilniuje vyko Lietuvos psichologų sąjungos LGBTQIA+ psichologijos grupės organizuota jau ketvirtus metus rengiama tarpdisciplininė mokslinė-praktinė konferencija „LGBTQ+ ir psichikos sveikata 2025“. Ši konferencija tapo svarbia erdve kalbėti apie tai, kaip psichologai ar psichikos sveikatos sistema reaguoja į žmogaus įvairovę – siekiant priėmimo ir dekonstruojant vis dar giliai įsišaknijusius visuomenės stereotipus.
 |
| Karilė Levickaitė | Bertos Tilmantaitės nuotr. |
.png)
Karilė Levickaitė, manoteises.lt
psichologė, žmogaus teisių ir psichikos sveikatos ekspertė, nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovė
Dalis žmonių vis dar neša ne tik savo kasdienybės iššūkius, bet ir visuomenės primestą naštą dėl savo tapatybės. Kaip būti, kai esi laikomas „problema“? LGBTQ+ žmonės patiria skausmą ne dėl to, kas jie yra, o dėl to, kaip į juos reaguoja kiti – per atmetimą, patyčias ir nuolatinį poreikį įrodyti teisę būti savimi.
Vis dar turime psichikos sveikatos pagalbos sistemą, kuri reikalauja iš žmogaus prisitaikyti, bet ne visada moka keistis pati – pavyzdžiui, pripažinti, kad diskriminacija ar socialinė neteisybė yra psichikos sveikatos rizikos veiksnys, o ne fonas.
 |
| Asociatyvi Anželos Aleksandrovič nuotr. |
Ką galima būtų daryti kitaip?
Labai svarbu, kad psichikos sveikatos srityje veikiančios profesinės bendruomenės, kurios teikia svarbią pagalbą, nepatologizuotų seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės. Taip pat jos turi galimybę formuotų vertybinį lauko pamatą – kalbėti apie žmogaus teises, įtrauktį ir pagarbos kultūrą kaip neatskiriamą sveikatos sąlygą. Todėl svarbu, kad prie dvasinio skausmo prisiliečiantys specialistai viešai prabiltų ir apie ne asmenines, o struktūrines tokių patirčių priežastis.
Vienas iš realių būdų stiprinti sistemą – atsisakyti konversinės terapijos ir kryptingai diegti LGBTQ+ patvirtinančios terapijos (angl. affirmative therapy) principus. Tai terapijos kryptis, kuri sąmoningai pripažįsta ir palaiko žmogaus seksualinę orientaciją ar lytinį tapatumą kaip vertingą ir teisėtą, o ne neutraliai toleruotiną. Ji padeda žmogui kurti ryšį su savimi, sumažina savistigmą – gėdos jausmą, o specialistą įgalina būti sąjungininku. Nebūtina laukti to įtvirtinančių įstatymų. Tai gali atlikti atskiros psichikos sveikatos paslaugas teikiančios įstaigos ar specialistus vienijančios profesinės bendruomenės.
 |
| Asociatyvi „Cottonbro studio“/pexels.com nuotr. |
Kai žmogaus orumas ir teisės sistemiškai paminamos, psichikos sveikata neišvengiamai tampa politinė tema. Pavyzdžiui, partnerystės įstatymo atmetimas – ne kažkoks teorinis politinis ginčas, o sprendimas, palaikantis dalies žmonių gyvenimą nuolatinėje įtampoje.
Mes ir taip turime su kuo dorotis kaip visuomenė: nuo geopolitinių įtampų iki klimato kaitos keliamų pavojų. Nerimas, prislėgtumas, asmeninės krizės – gyvenime ir taip atsitinka. Daug kalbame apie vienišumo epidemiją. Tyrimai rodo, kad LGBTQ+ žmonės vienišumo patiria dar daugiau. Vienatvė šiandien dažnai slepiasi už užimtumo ir savarankiškumo retorikos. Atrodo, kad turime visus instrumentus rūpintis savimi, bet iš tiesų stokojame bendrumo ir priklausymo patirties. Įtrauktis nėra kažkoks geranoriškas gestas – tai psichikos sveikatos sąlyga. Kai žmogus jaučiasi priimtas, jis patiria ryšį ir saugumą – esmines psichikos sveikatos prielaidas.
 |
| Asociatyvi Jean Daniel Francoeur/pexels.com nuotr. |
Per pastaruosius metus tapome raštingesni psichikos sveikatos temoje – labiau mokame rūpintis savimi. Tačiau kartu atsakomybė už savijautą pavojingai individualizuota: jei jautiesi blogai, vadinasi, turi dar labiau stengtis, daugiau medituoti, keisti mąstymą. Šie būdai gali padėti, bet jie neatsako į klausimą, kaip gyventi visuomenėje, kurioje patiriama neteisybė, patyčios ar atskirtis.
Kai resursų trūksta, o sistema lieka nejautri, žmogus dar kartą patiria tą pačią žinutę – kad kaltas pats. Tokiu būdu mes vėl grįžtame prie tų pačių statistikos eilučių: depresijos, alkoholio vartojimo, savižudybių. Sistema gydo simptomus, bet neliečia priežasčių. Kartais žmogui reikia ne daugiau asmeninių pastangų spręsti savo sunkumus, o daugiau energijos iš aplinkos – ryšio, teisingumo, saugumo.
Todėl psichikos sveikatos klausimas šiandien – tai klausimas apie solidarumą. Ne tik heteronormatyvios visuomenės, bet ir profesinių grupių, prisiliečiančių prie žmogaus sielos: psichologų, psichiatrų, socialinių darbuotojų, slaugytojų, mokytojų, kurie gali būti suvienyti bendro etinio pagrindo: užstoti tuos, kurie patiria neteisybę.
Svarbiausias klausimas, kurį šiandien turėtume kelti – ne kaip žmonės išmoksta susitvarkyti su sunkumais, vienatve, o kaip mes, kaip visuomenė, išmokstame jos daugiau jų nebekurti. Kaip ir profesinės bendruomenės mokosi būti ne tik pagalbos teikėjais, bet ir sąjungininkais tiems, kuriems visuomenė vis dar dažnai sako: „tu – problema“.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net