Kokių „geležinių“ priekaištų medijose tik neteko matyti: kad kontrprotestuotojai nepasiūlė aiškios politinės programos, kad atėjo tik pasipykti bei išlieti emocijas, kad netaip atrodė, ne tas vėliavas atsinešė, ne už tą protestavo ir netinkamu būdu.
 |
| Adrianas Persijanovas | Asmeninio albumo nuotr. |
Adrianas Persijanovas
autorius
Tačiau protestas nėra ministerijos susirinkimas. Kaip ir politika nėra tiesiog techninis įstatymų, dėl kurių visi iš anksto sutiko, tvarkymas ir taikymas.
Čia visai praverstų Rancière‘o politinio subjektyvumo suvokimas – politika prasideda būtent ten, kur kažkas, iš ko nebuvo tikimasi jokios kalbos, to nepaisydamas išstoja ir teigia: „Turiu kai ką pasakyti apie mūsų bendrą pasaulį.“ Mąstytojo nuomone, politika yra universali ne dėl to, kad visi absoliučiai sutinka dėl tų pačių socialinių normų, o todėl, kad kiekvienas gali įsiterpti į polemiką ir ginčyti – ką tie „mūsų“ istoriškai suformuoti principai reiškia, kam jie taikomi ir kas iš viso skaitomas politiniu subjektu.
Žinot, lengva ateiti į mitingą už kultūrą ar žiniasklaidą, kai tema yra jau tiek normalizuota ir taip patogiai guli tipiniuose liberalizmo rėmuose. Tačiau ateiti pastovėti už migrantus – kai jūsų oponentai ne keliasdešimt Seimo narių, ir taip daugelį kartų apsigėdinusių viešai ir parodžiusių savo nekompetenciją, oportunizmą ir vogimą – yra truputį sunkiau.
Taigi, demokratinis protestas neprivalo ateiti su paruoštu atsakymu į kiekvieną klausimą. Kartais jo funkcija yra paprastesnė: padaryti matomu nesutikimą ir prieštaravimą, kuris, kita vertus, liktų nematomas. Jo tikslas yra pasakyti, kad kažkas nėra priimtina. Perpiešti ribą. Ginčyti, kur turėtų būti nubrėžtos politinės bendruomenės sienos.
Žinot, lengva ateiti į mitingą už kultūrą ar žiniasklaidą, kai tema yra jau tiek normalizuota ir taip patogiai guli tipiniuose liberalizmo rėmuose. Tačiau ateiti pastovėti už migrantus – kai jūsų oponentai ne keliasdešimt Seimo narių, ir taip daugelį kartų apsigėdinusių viešai ir parodžiusių savo nekompetenciją, oportunizmą ir vogimą – yra truputį sunkiau. Truputį ne taip patogu, kaip norėtųsi. Ne taip estetiškai malonu, mažiau „tyru“ ir ne tiek „savaime suprantama“.
Ir esmė būtent ta, kad šį savaitgalį niekas niekam neprimetė dalyvavimo „arba ten, arba ten“, iš nieko nebuvo tikimasi ideologinio tyrumo. Gal tiesiog pagrįstai laukiama kažkokios pagarbos „arba tai pusei, arba anai“ – žmonėms, kurie yra pasiruošę stovėti viešumoje ir pasakyti, ką jie mano, užuot automatiškai teisiant jų dalyvavimo legitimumą iš patogios distancijos.
Pavyzdžiui, ar žinot, kokie šūkiai buvo mitinge? Apie socialinį solidarumą, apie antirasizmą, apie neapykantos nepriimtinumą. Buvo ir gana paprasta idėja, kad „mes broliai ir sesės – nesvarbu kokia rasė“. Tačiau mus vis tiek sugeba išvadinti vaikais su praplautom smegenim ir idiotais.
Nes, pavyzdžiui, Palestinos vėliava buvo prisiūta kartu su Ukrainos.
Čia irgi norėtųsi mažos kritinės remarkos apie politinių simbolių pašventinimą (sanctification) ir garbinimą. Demokratinis judėjimas nepraranda savo legitimumo vien todėl, kad kažkas atsineša neuždraustą simbolį, kurio viešas demonstravimas komplikuoja kitų žmonių pageidaujamą moralinę hierarchiją. Nes politinis solidarumas nereikalauja pristatymo tobulai atskirtose nacionalinėse dėžėse.
Galbūt, kai kurie žmonės pamiršo ar neatkreipė dėmesio, bet Ukrainos kare valstybę ir silpnuosius gina ne tik Dešinysis sektorius ar Azovas, ne tik centristai ir liberalai. Tarp karių taip pat yra kairiųjų, anti-imperialistų bei anarchistų, kurie priešinasi rusijos agresijai ir okupacijos grėsmei. Taip pat ir bombos netikrina civilių ideologinių biografijų, prieš juos žudydamos. Kitaip tariant, pačioje Ukrainoje yra žmonių su radikaliai skirtingomis politinėmis pažiūromis, kurie nejaustų visiškai jokio nepatogumo atsistojus šalia minėtos nedraudžiamų simbolių/vėliavų kombinacijos. Nes Ukraina nėra šventa – bet ji kenčia ir išgyvena realią karo tragediją, kuri europiečiams pasiūlo vertinimo ir veikimo precedentą panašių tragedijų atveju ateityje. Ir Palestina nėra šventa – bet ji kenčia ir išgyvena etninio valymo katastrofą, kuri mums sukuria tokį pat pozicijos precedentą panašioms katastrofoms kitur. Konfliktų yra daug, visų vėliavų nesuklijuosi – tačiau galima išskirti tam tikras, kad jos vestų mūsų veiksmą skirtingos formos, bet vienodo žmogiško skausmo kontekste.
Žinoma, visa tai nereiškia, kad kiekviena konkrečios vėliavos interpretacija yra teisinga, tinkama ar kad prie jos skleidžiama politinė pozicija turėtų būti iškart priimta. Tai paprasčiausiai reiškia, kad pati vėliava savaime nepanaikina politinio subjekto, ją laikančio. Mes turėtume gebėti ginčytis dėl to, ką reiškia simboliai, iš anksto nepadarydami karikatūros iš juos nešančių asmenų...
Taip pat verta paliesti ir visiškai neatėjusių viešą retoriką, kuri, prisipažinsiu, tikrai yra įdomi. Vienas labiausiai paplitusių medijose argumentų, atrodo, yra tai, kad problemą galima buvo išspręsti be mitingo.
Žinoma. Galima buvo.
Tačiau ne visai tą problemą, dėl kurios žmonės susirinko į kontrprotestą.
Temą supančiose diskusijose mes matome ekonomiką, kultūrą, geopolitiką, rinkimus, migracijos sroves, saugumą, integraciją ir demografines statistikas. Aiškiai matome beveik viską – išskyrus vieną.
Žmones.
Žmones, prieš kuriuos buvo, yra ir dar bus liejamas rasistinis purvas.
Piliečiams, neturintiems savo žiniasklaidos priemonių ir šimtų tūkstančių sekėjų socialiniuose tinkluose, tokia vieša akcija yra kone vienintelis būdas pateikti žinią, signalą – kad šiame chaoso sūkury žmogus irgi turi rūpėti. Ir taip, drįstu teigti, kartais net labiau negu ekonomika, labiau negu kultūra, labiau negu elektoralinė aritmetika ir mūsų politinio naudingumo išskaičiavimai. Nes jeigu mes esame pasiruošę žeminti žmones vardan savo tariamai „geros“ visuomenės – tuomet nei šalies ekonomika, nei kultūra neišgelbės mūsų nuo to, kuo tampame.
Istorija šią problemą parodė bauginančiai tiksliai: civilizacija ir barbariškumas nebūtinai yra priešingybės, atskirtos švaria istorine riba. Ta pati visuomenė, kurianti neįtikėtiną meną, filosofiją, architektūrą ir kultūrą, taip pat gali gaminti ir neįtikėtinas dehumanizavimo formas.
Gal dėl to ir skaitom mokykloje Sruogą, kad parodytų, kiek didingo baroko liko Reicho barakuose.
Deja, kultūra nebūtinai mus humanizuoja. Nebūtinai ir švietimas, ekonominis gerbūvis. Netgi liberalizmo institucijos – nebūtinai. Visa tai turi būti ginama tuo momentu, kai kitas žmogus tampa nepatogus, baisus, nepritampantis ar politiškai naudingas dehumanizavimo atžvilgiu. Kai pradžioje teisėtos politinės kategorijos – „migrantas“, „darbuotojas“, „atvykėlis“ – pradeda pilnai padengti ir atspindėti unikalią istoriją turintį žmogų.
Tai taip – piliečiai atėjo.
Ne dėl to, kad jie visi yra naivūs, „praplautom smegenim“, idiotai ar „vaikai“, nesugebėję suprasti „realių“ politinių klausimų. Jie atėjo, nes, turėdami konkrečius politinius išteklius savo kasdienybėje – savo kūnus, savo balsus, plakatus, šūkius, savo ryžtą tiesiog ateiti ir stovėti – jie norėjo kai ką pasakyti.
Pasakyti, kad migrantai irgi yra žmonės.
Verti žmogiškumo. Orumo. Empatijos.
Ne kaip antraeilės remarkos kalbant apie ekonomiką. Ne tik dėl to, kad jie gali užpildyti demografines skyles, prisidėti prie BVP, sumokėti mokesčius, integruotis į darbo rinką ar tapti kažkaip naudingi „mūsų“ visuomenei.
Apskritai.
Nes prieš klausdami, ką žmogus atneša ekonomikai, prieš diskutuodami apie kultūrinį suderinamumą, prieš skaičiuodami migracijos srautus, debatuodami rinkimines strategijas ar administracinius pajėgumus – prieš visą tai stovi žymiai paprastesnis politinis klausimas:
Ką mes skolingi žmogui, stovinčiam prieš mus? Ne migrantui, ne musulmonui – o paprasčiausiai žmogui?
Gal čia ir turėtų prasidėti politika.
Nes visa kita prasideda nuo žmonių.
Pozicija
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės, kurios nebūtinai atspindi jarmo.net poziciją. Turite nuomonę? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net