Ruslanas Kirilkinas. Kokia yra mano laisvės kaina būti tuo, kuo aš esu šiandien?

Ar kada susimąstėte (bent akimirkai), ką reiškia būti pilnai visuomenės nesuprastam, neišgirstam, atmestam, ignoruojamam?

Ruslanas Kirilkinas | Asmeninio albumo nuotr.

Ruslanas Kirilkinas

atlikėjas

Kodėl mes nesame Jums tokie pakankami būti jos dalimi?

Trumpai apie teises ir diskriminaciją prieš tokias šeimas kaip mūsų su Domantu Tamašausku. Nutikus nelaimei, nepaisant to, kad gyvename kartu jau beveik keturis metus kaip partneriai, paskambinę į gydymo įstaigą mes neturime apskritai jokios teisės gauti bet kokios informacijos apie vienas kito sveikatos būklę, net tuo atveju, jei tai būtų kritinis įvykis: reanimacija ar mirties atvejis.

Mums nebūtų suteikta apskritai jokia galimybė atsisveikinti, pasimatyti tą paskutinįjį kartą ar net atsisveikinti per telefoną, nes mes esame svetimi, sugyventiniai, kambariokai ir tiek.
 
Turto paveldėjimo, testamento klausimu viskas taip pat… Pirmumo teisę, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, turi tik artimiausi giminaičiai. Tai gali būti tie patys tėvai homofobai ir kiti šeimos nariai, kuriems nėra priimtina tokia meilės ir santykių forma.

Ruslanas Kirilkinas ir Domantas Tamašauskas | Asmeninio albumo nuotr.

 
Žmonėms, kurie vis dar balsu šaukia ir klausia „kam mums yra reikalingas Partnerystės įstatymas?”, patariu susitepti sumuštinį ir perskaityti visą tekstą dar kartelį nuo pat pradžių.

Kuo mes skiriamės nuo kitų žmonių? Kodėl jums kliūva mūsų seksualinis gyvenimas, lytinis potraukis, apie kurį Jūs nuolatos eskaluojate? Iš jūsų komentarų ir žinių gausos sprendžiant apie homoseksualų seksą, tai Jūs, mielieji, lovoje tikrai ne Šventą Raštą skaitote kartu su savo vyrais ar moterimis. Būtent jūsų dėka gan dažnai pasijaučiu visišku nebrendyla ir nepakankamai išsilavinęs lytinio švietimo klausimu.

Kodėl Jums taip sunku išaiškinti ir parodyti savo vaikams, kaip reiktų gerbti žmogų, ugdyti empatiją, nepaisant jo kūno apimties, odos spalvos, tautybės ar orientacijos… Koks tas tobulas žmogus turėtų būti pagal mūsų visuomenės normatyvus? Storas – blogai, kūdas – per mažai valgo, ryžas - ne toks kaip visi, kitatautis – nėra mūsiškis, kitos orientacijos - nėra norma. Ką tie visi žmonės atima iš jūsų ar vagia? Kaip jie trukdo jums gyventi?
 
Kiek dar laiko šiems žmonėms teks kentėti tokią agoniją? Žmonės, kurie teikia Jums paslaugas, gydo Jūsų vaikus, suteikia išsilavinimus, rūpinasi Jumis ir prisideda prie jūsų gyvenimo gerovės, yra priversti ir toliau gyventi „bunkeryje” dėl jūsų tokio požiūrio į juos. Jie yra privesti gyventi tyliai, slėpti savo tikruosius gyvenimus nuo jūsų ir apskritai neturėti nei valdžios, nei visuomenės bendro pritarimo, nes jie nėra pakankami JUMS.

Ruslanas Kirilkinas | Asmeninio albumo nuotr.

Aš labai daug laiko tylėjau, neliečiau šios temos kaip koks bailys – stebėdamas, kas vyksta aplinkui ir besijausdamas visiškai bejėgiškai. Šiandien noriu pasisakyti tvirtai ir užtikrintai. Galbūt kitas žmogus mano vietoje patylėtų... Aš jau seniai nustojau pataikauti Jums ir prieš kurį laiką meluoti pats sau, todėl būtent dėl to jaučiuosi sąžiningas visų pirma sau, prieš save, nes tai yra mano gyvenimo komfortas, kokybė, privilegija ir tai reikėjo užsitarnauti milžinišku darbu, gyvenimiška patirtimi, skausmu, krauju…

Jūs turite pasirinkimo laisvę nesiklausyti mano atliekamos muzikos, nesilankyti mano koncertuose… Aš tikrai nenumirsiu. Verčiau jau dainuoti tvarte gyvūliams nei homofobams, maršistams, neapykantos kurstytojams ir visuomenės skaldytojams už pinigus, kurie išeidami po mano koncertų ir toliau smerkia tokius kaip aš…

Kuo kiti prastesni, tie patys homoseksualūs žmonės, už mane?!
 
Eilę metų girdėdavau tą patį, kad Jums netrukdo mano orientacija. Ragindavote tik apie tai nekalbėti viešai, nes tai nėra gerai man ir tokiu būdu aš sau tik dar labiau pakenkčiau. Eilę metų po koncertų girdėdavau, kai prieidami kaskart pabrėždavote, kad nesate tolerantiški tokiems kaip aš, bet mano kūryba ir balsas neva Jums patinka. Aš tūkstantį kartu girdėdavau pasiteisinimus ir tai, kad gaila, jog negalite pasidalinti bendra nuotrauka, pasidaryta su manimi, ar įrašytu koncerto vaizdo įrašu, nes artimieji to niekada nepalaikys, Jūsų nesupras. Paklauskite dabar savęs, kaip tai kaskart priversdavo mane jaustis – ar tai suteikdavo man jėgų eiti į priekį ir tikėti savimi, šviesesniu rytojumi? Į kokius apmąstymus mane tai nuvesdavo?

Ruslanas Kirilkinas i rDomantas Tamašauskas| Asmeninio albumo nuotr.

Pastarieji įvykiai, kurie yra išviešinti mano „Instagram“ istorijose, mane labai stipriai sukrėtė ir aš kito kelio neturiu kaip tik toliau tvirtai kovoti už savo vietą po saule ir tai darysiu dar stipriau dėl kitų, dėl mažiau drąsesnių, nematomų, kuriems jūs ir toliau dosniai dovanojate agoniją…

Lai jūsų širdys atsiveria, akys plačiai atsimerkia, o sugniaužti kumščiai atsipalaiduoja…

Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net
Naujesnė Senesni