„Vasarą patyriau nervinį išsekimą, tad teko atšaukti visus koncertus“, – atvirai pasakoja dainininkas Sakalas Čumačenko. Po „Lietuvos balso“ bronzos, išparduotų koncertų ir pilnų salių gerbėjų 30-metis vyras grįžo dirbti barmenu Klaipėdoje. Psichologai pastebi: vyrai, nebijantys atvirai kalbėti apie emocijas ir nuovargį, jų kabinetuose pasirodo vis dažniau.
 |
| Asociatyvi Toa Heftiba Şinca/pexels.com nuotr. |
.png)
Degė per ryškiai
Sakalas Čumačenko neslepia, kad žaibiškas kilimas į scenos aukštumas jam kainavo sveikatą.
Viskas prasidėjo prieš pusantrų metų, kai, būdamas 29-erių ir dirbdamas barmenu Klaipėdoje, jis uždavė sau klausimą – ar galiu pasiekti daugiau?
„Nuo tada pradėjau save spausti. Turinio kūryba socialiniuose tinkluose, „Lietuvos balso“ iššūkis, kur ištisas dainas repetuodavau ir ruošdavausi pasirodymams“, – prisimena dainininkas.
Trečia vieta muzikiniame šou dainininkui tapo ne finišu, o nauju startu. „Kai pavyko pasiekti bronzą, reikėjo „varyti“ toliau – žmonės jau tikisi, perka bilietus į tavo koncertus. Sėkmingai klostantis karjerai, atsirado naujų žmonių, sakančių, kad reikia dar labiau pasistengti.“
Dainininkas Sakalas Čumačenko pripažįsta: per vienerius metus jis patyrė tokį stresą, kokį kiti patiria per dešimtmetį. „Dirbau kaip arklys. Dienos tiesiog skrido – atmerki akis, dirbi, užsimerki. Vis bėgi, kažką vaikaisi – tai jau buvo ne gyvenimas.“
Organizmas siuntė signalus, kuriuos dainininkas ignoravo: nustojęs valgyti smarkiai išseko, vėliau nebegalėjo užmigti nuo stiprių širdies permušimų ir padidėjusio kraujospūdžio. „Miegoti po keturias valandas man atrodė normalu. Pamažu tapau dezorientuotas, išsiblaškęs, nusilpęs.“
Galiausiai S.Čumačenko patyrė nervinį išsekimą, tad teko atšaukti visus vasarą turėjusius vykti koncertus.
„Pamenu, kolegos iš pramogų pasaulio stebėjosi: „Kaip tu taip pavargai?“ Bet jie juk dešimtmetį ar dar daugiau iš lėto statė tai, ką aš lėkdamas, bėgdamas, o paskui šliauždamas bandžiau pasiekti per vienerius metus“, – pasakoja muzikantas.
Sustabdęs koncertinį turą, dainininkas vėl įsidarbino barmenu – taip teigia radęs būdą įsižeminti ir nurimti. „Pamoką išmokau. Atšvenčiau 30-ąjį gimtadienį nurimęs, sulėtinęs tempą – klausausi savęs. Muzikuoju tik tiek, kiek man norisi. Pagaliau vėl mėgaujuosi gyvenimu – metus laiko šį malonumą buvau pametęs.“
Paleisti – sveika
Psichologas-psichoterapeutas Erikas Siudikas sako, kad jo kabinete apsilanko vis daugiau atvirai apie savo jausmus kalbančių vyrų. „Vis daugiau vyrų ieško pagalbos, ateina į terapiją, drįsta kalbėti apie savo vidų, abejones, pažeidžiamumą.
Jie nori ne gyventi pagal primestą „tikro vyro“ scenarijų, o atrasti savo kelią“, – pastebi psichologas.
Nors iš išorės dauguma psichoterapijoje apsilankiusių vyrų atrodo stiprūs ir sėkmingi, viduje jaučiasi išsekę, pastebi E.Siudikas. „Jie tiek daug stengėsi atitikti primestą šabloną, kad pamiršo savęs paklausti – o kokio vyriškumo aš pats noriu?“
Konsultacijose kartojasi ta pati istorija: vyras vienas nešasi visą naštą, nes bijo pripažinti, kad nebepakelia. „Jei vyras negali būti atviras su savo skausmu, jis užsikrauna viską ant pečių vienas. Iš pradžių atrodo, kad taip reikia, kad taip „vyriška“, bet su laiku tai išdegina iš vidaus – prarandama kryptis, džiaugsmas, net ryšys su artimiausiais žmonėmis.“
„Vyrui neleidžiant sau išverkti skausmo, liūdesys ir vidinis skausmas kaupiasi kaip akmenys kuprinėje – eini, bet vis sunkiau ir sunkiau“, – aiškina E.Siudikas. Verksmas, anot psichologo, išlaisvina įtampą, neleidžia jai virsti nerimu ar depresija.
„Stiprios emocijos sugrąžina žmogų į save, į savo jausmus. Vyras, kuris neleidžia sau reikšti jausmų, paprastai būna sulindęs savo galvoje, todėl ir išsekęs“, – tikina specialistas.
2025 m. JAV atliktas tyrimas tai tik patvirtina: mokslininkai nustatė, kad kuo labiau vyras laikosi tradicinio „tikro vyro“ idealo – slopina emocijas, veikia savarankiškai, nuolat kontroliuoja – tuo labiau didėja rizika, kad jis apskritai negebės įvardyti savo emocijų. Šis emocinis „aklumas“ tiesiogiai susijęs su nerimu, depresija ir tuštumos jausmu.
Tėčiai, bijantys apkabinti
„Toks vyras, kuris bijo parodyti, kad jam sunku, tampa tarsi uždara siena. Atstumas tarp jo ir artimųjų auga, nors išoriškai gali atrodyti, kad viskas gerai“, – pasakoja psichologas-psichoterapeutas Erikas Siudikas ir pabrėžia, kad ryšys santykiuose kuriasi iš atvirumo – kai gali pasakyti, kad tau skaudu, kad esi pavargęs, kad nežinai, ką daryti.
Anot psichologo, stereotipai perduodami iš kartos į kartą, dažniausiai nesąmoningai. „Vaikai stebi savo tėvus ir perima jų elgesio modelius: kaip vyras reaguoja į sunkumus, kaip rodo (ar slepia) jausmus, kaip bendrauja su artimaisiais. Jei tėtis vengia atvirumo, sūnus greičiausiai išmoks tą patį“, – aiškina E.Siudikas.
Tėčiams, psichologo teigimu, ypač sunku apkabinti sūnus: „Jeigu vyras pats neišmoko būti priimtas su savo jausmais, jam sunku tą duoti vaikui. Ypač sūnui – nes atrodo, kad jį reikia „užgrūdinti“.“
„Stiprus sūnus auga ne iš šaltumo, o iš to, kad jaučiasi matomas, priimtas, mylimas, – akcentuoja E.Siudikas. – Ir kai tėtis leidžia sau apkabinti, paglostyti, pasakyti šiltą žodį – jis augina ne tik sūnų, bet ir savo paties vyriškumą.“
Vieniši tarp draugų
Emocijų slėpimas izoliuoja vyrus ne tik nuo šeimos, bet ir nuo draugų. E.Siudikas pastebi paradoksą – vyrai, net ir turėdami platų pažįstamų ratą, neretai jaučiasi vieniši.
„Daug vyrų tarp draugų moka juokauti, kartu sportuoti ar kalbėti apie darbus, bet ne apie savo vidų“, – sako psichologas.
Kai vyras patiria krizę – skyrybas, artimojo mirtį, netenka darbo – emocijas jis slepia viduje, nes „tikro vyro“ įvaizdis neleidžia būti pažeidžiamam net tarp artimų draugų. „Todėl didelė dalis vyrų jaučiasi vieniši net turėdami daug pažįstamų – nėra erdvės, kur jie galėtų nusimesti kaukes ir atverti širdį. Niekas vyrų nėra to išmokęs, tad psichoterapijoje tenka juos to mokyti“, – pasakoja E.Siudikas.
Pinigai – ne vyriškumo matas
Vyrai, negalintys dalintis jausmais, dažnai bando įrodyti savo vertę pinigais. E.Siudikas pastebi, kad tokie vyrai ateina į terapiją su klausimu – kodėl, viską pasiekęs, jaučiuosi tuščias?
„Kai sėkmė matuojama tik pinigais, vyras lengvai pasiklysta“, – sako psichoterapeutas. Jis mato vyrus, kurie dirba po 14 valandų, vengia namų, nes nežino, kaip kalbėtis su artimaisiais. Pinigai tampa būdu pasakyti „aš jus myliu“ be žodžių.
„Mano akimis sėkmingas vyras yra tas, kuris jaučiasi šiame pasaulyje laimingas, bet ne tas, kuris daug turi, – teigia E.Siudikas. – Net daug pasiekęs vyras gali jaustis tuščias, jei tai nėra jo kelias. Tada savivertė tampa priklausoma nuo aplinkos pripažinimo, o ne nuo vidinio žinojimo, kad eina teisinga kryptimi.“
Nereikia vaidinti
E.Siudikas pastebi, kad introvertiški vyrai kenčia dvigubai – jie ne tik slepia emocijas, bet ir bando vaidinti ekstravertus. Anot psichologo, tokie vyrai į terapiją ateina visiškai išsekę – jie nebeturi jėgų nei jausmams slėpti, nei vaidmeniui atlikti.
„Švelnus ar introvertiškas vyras taip pat gali būti labai stiprus – tik jo stiprybė pasireiškia kitaip, – sako psichologas. – Jam nebūtina rėkti garsiausiai ar visada būti scenoje. Jo stiprybė gali būti gebėjimas išgirsti kitą, išlikti ramiai situacijose, būti nuosekliam ir laikytis duoto žodžio.“
Tačiau visuomenė iš vyrų vis dar tikisi griežtumo, uždarumo, lyderystės bet kokia kaina. „Tada toks vyras ima gyventi ne pagal save, bando atitikti svetimą vaidmenį, ir po truputį praranda vidinę jėgą, džiaugsmą, o kartu ir savivertę. Stiprumas nėra tik apie išorę – jis pirmiausia yra viduje“, – aiškina E.Siudikas.
Vis dėlto pokytis vyksta, nors ir pamažu: „Dirbdamas su vyrais matau, kad pokytis vyksta tyliai, bet stabiliai: kiekvienas vyras, kuris išmoksta gyventi pagal save, tampa pavyzdžiu savo vaikams, draugams, aplinkai. Taip keičiasi ir visa vyriškumo kultūra – nuo kaukių prie tikrumo.“