Nutiko valstybėje momentas, kai nebereikia aiškinti, kad LRT pataisos yra viso labo techninės. Kai valdantieji ima teisintis detalėmis, tai dažniausiai reiškia viena: politinis tikslas jau suformuluotas, belieka jam pritaikyti procedūrą. Ir kai antradienio vakarą tūkstančiai žmonių stovėjo prie Seimo, degino laužus ne iš folklorinės nostalgijos, o iš elementaraus instinkto (saugoti tai, kas dar ne iki galo uždusinta), tuo pat metu parlamento salėje skubos tvarka stumiamos LRT įstatymo pataisos, kalbėti apie atsitiktinumą gali tik bendro konteksto nematantys žmonės.
 |
| Jonas Valaitis | Vyčio Mikašausko/jarmo.net nuotr. |
O galia, šiuo atveju, dar labiau sukoncentruojama į LRT Tarybą. Į organą, kuris jau dabar yra politiškai sudėtingas, sudarytas iš skirtingų delegavimo kanalų, veikiantis realiame politinių spaudimų lauke, ir kuris pagal šias pataisas tampa ne tik strateginiu, bet ir kasdieniu kontrolės centru. Skiria, vertina, reiškia nepasitikėjimą, atleidžia. Viskas vienose rankose. Be išorinių stabdžių. Be privalomo viešumo. Be realios atsakomybės visuomenei.
Slaptas balsavimas skiriant generalinį direktorių pateikiamas kaip nekaltas sprendimas (neva užtikrinsiantis nepriklausomumą), bet žiniasklaidoje slaptumas nėra neutralus dalykas. Šiuo atveju slaptumas reiškia, kad sprendimas atskiriamas nuo veidų ir argumentų bei viešo paaiškinimo. Reiškia, kad niekas neprivalo paaiškinti, kodėl pasirinko vienaip, o ne kitaip. Reiškia, kad politinis spaudimas iš Seimo ar Prezidentūros tampa patogia kasdienybe. Viešasis transliuotojas nėra konklava. Jis egzistuoja mokesčių mokėtojų dėka ir jo valdymo sprendimai turi būti matomi. Ne todėl, kad visuomenė visada teisi, o todėl, kad valdžia be šviesos visada linkusi gesti.
Lenkų žurnalistas Ryszardas Kapuścińskis yra pasakęs, kad geras žurnalistas valdžiai visada bus blogas žmogus. Šiomis pataisomis šiuo metu daroma viskas, kad tokie „blogi“ žmonės būtų užčiaupti LRT Tarybos įkaitu tapusio LRT generalinio direktoriaus, kad ir kas juo yra ar ateityje taps. Tokiomis pataisomis sėjama savicenzūra, nes jeigu žurnalistai ima jausti politikų ir verslo interesų alsavimą į nugarą, darbas tampa pernelyg sudėtingas, todėl dalis žurnalistų gali vengti imtis valdžiai nemalonių temų. Tai pats efektyviausias būdas neutralizuoti kritiką – neleisti jai net atsirasti. Mano vertinimu, šiuo metu to ir siekia valdantieji.
Maria Ressa, žurnalistė, kurią Filipinų valdžia bandė sutraiškyti bylomis, labai tiksliai yra pasakiusi, kad demokratija miršta tada, kai tiesa tampa pavojinga. Šios pataisos tiesos neuždraudžia. Jos daro ją pavojingą struktūriškai. Jos sukuria sistemą, kurioje kiekvienas sprendimas, kiekviena laida, kiekvienas tyrimas turi antrinę kainą ir kelia klausimą, ar tai nesukels LRT Tarybos pykčio. Tai ir yra momentas, kai atsiranda savicenzūra. Ne todėl, kad kažkas liepė tylėti, o todėl, kad tylėti tampa racionalu.
Ir štai čia reikia grįžti prie tų laužų prie Seimo. Prie žmonių, kurie ne visi galbūt skaitė įstatymo projekto eilutes, bet puikiai atpažįsta modelį. Nes istorija moko labai aiškiai: žiniasklaida niekada nepraranda laisvės iš karto. Pirmiausia ji praranda institucinį stuburą. Tada – redakcinę drąsą. Ir tik pačioje pabaigoje – balsą. Kai tas balsas nutyla, valdžia visada sako tą patį: „Nieko mes nedraudėme.“
Šitas tekstas nėra apie vieną įstatymą. Jis apie pasirinkimą. Ar Nacionalinis transliuotojas bus institucija, kuri kartais erzina, kartais pykdo, kartais peržengia komforto ribas, bet lieka laisva. Ar jis taps tvarkingu, mandagiu, procedūriškai nepriekaištingu organizmu, kuris niekada nesukelia klausimų ten, kur jų labiausiai reikia.
Ir kai valdžia sako, kad nereikia dramatizuoti, dažniausiai tai reiškia, kad drama jau prasidėjo, tik dar ne visi ją atpažino.
.png)