Lietuvoje mėgstame kartoti, kad esame laisva šalis. Turime Konstituciją, laisvus rinkimus, nepriklausomą žiniasklaidą ir teismus. Tačiau pastarųjų dienų įvykiai išryškino tai, kad mūsų laisvė vis dar nepasiekta. Ji fragmentuota, selektyvi ir per dažnai skirta tik tam tikrai grupei žmonių. Protestai už laisvą žiniasklaidą labai svarbūs ir sulaukia daug dėmesio. Bet norisi kalbėti ir apie tuos žmones, kurie vis dar kovoja už teisę būti savimi ir pilnavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.
 |
| Martynas Norbutas | Laimos Penek/LRV nuotr. |
Dar blogiau – homofobija Lietuvoje neretai pateikiama kaip „nuomonė“. Į televizijos studijas ar internetines diskusijas kviečiami žmonės, kurie atvirai pamina LGBTQ+ asmenų orumą, o patys LGBTQ+ žmonės sodinami priešais juos ir turi kautis už teisę būti bei egzistuoti. Tokia kova tampa priemone užsitikrinti didesnį skaitomumą, matomumą, parduoti daugiau reklamos.
Tai nėra neutralumas. Tai nėra žodžio laisvė. Tai demonstruoja nesugebėjimą ar nenorą ginti pamatinių demokratinių vertybių. Žiniasklaidos pareiga – ne tik suteikti teisę pasisakyti visiems, bet ir užkirsti kelią diskriminacijai, kuri siaurina laisves ir atveria kelią demokratijos griūčiai. Kai užmaskuota neapykanta normalizuojama, kai žmogaus teisės paverčiamos diskusijų objektu, demokratija pradeda eižėti.
Nepaisant to, šiandien daugybę LGBTQ+ žmonių yra gatvėse kartu su tais, kurie gina laisvą žodį. Jie gina teisę kalbėti net tada, kai patys ne visada gali naudotis galimybe būti išgirsti. Baimė patirti smurtą, viešą pasmerkimą ar artimiausių žmonių atstūmimą vis dar verčia daugelį tylėti. Ši tyla nėra pasirinkimas – ji primesta ir neretai skatinama tų pačių politikų, kurie šiandien nori turėti įrankių kontroliuoti LRT turinį.
 |
| „Šalin rankas“ | Vyčio Mikašausko/jarmo.net nuotr. |
Ši tyla nėra protesto forma. Ji dažnai yra nuolatinė, gniuždanti, draskanti iš vidaus ir verčianti kurti istorijas, meluoti net labiausiai mylimiems bei artimiausiems žmonėms. Kai šiandien mes tylime dėl siekio apginti laisvę, tai nemaža dalis LGBTQ+ žmonių netaria nė žodžio iš baimės pradėti kalbėti. Jie yra ten, kur orbanai savo šalyse įstūmė žurnalistus. Ir ši tyla, deja, nėra pakankamai pastebima Lietuvoje.
Kol laisvę suvoksime kaip selektyvią – kai vieniems leidžiama būti, o kitiems tik „toleruojama“ egzistuoti – tikro tikslo nepasieksime. Demokratija neįsitvirtins Lietuvoje tol, kol ji nebus užtikrinta visiems. Laisvė, kuri nepriklauso visiems, nėra laisvė. Tai tik jos imitacija. Todėl sakau: Šalin rankas nuo laisvo žodžio. Už teisę būti ir egzistuoti visiems.
.png)