Jie nori, kad diasporos žmonės, ypač jaunimas, grįžtų į šalį. Jie nori, kad mažiau žmonių sirgtų ir kankintųsi nuo psichologinių ligų, depresijos. Jie nori, kad apie valstybę toliau būtų kalbama „laimingiausių“ piliečių kontekste.
 |
| Adrianas Persijanovas | Asmeninio albumo nuotr. |
Pasakysiu tiesiai – Nyderlanduose, kur mokaus, yra tokia begalė homoseksualaus lietuviško jaunimo, kuri galėtų savo žiniomis ir talentais bet kurią šalį padaryti neapsakomai kultūriškai, technologiškai ir moksliškai turtinga. Tačiau po tokių politinių cirkų, kiekvienam tokiam žmogui specialiai sakyčiau „negrįžk, nevažiuok ir pamiršk apie tą Lietuvą“.
Taip, tą daryčiau iš labai stipraus pykčio ir liūdesio. Nors ir be to – po tokių sprendimų vis daugiau žmonių rinksis nebegrįžt.
Tą patį sakyčiau ir jaunuoliams-šauktiniams arba savanorišką tarnybą svarstantiems homoseksualiems vaikinams – „neik, nešvaistyk laiko ir pabėk, nes niekam tu čia nereikalingas“. Tačiau ir be šito, valstybė, verčianti abejoti tavo orumu ir laisve, pati susilpnins žmonių norą ją ginti.
Šie mano žodžiai eitų iš asmeninės patirties ir iš didelės nevilties: „Tegu tie tradiciniai šaudosi, jei valstybei grės pavojus – tegu šaudosi už savo vyro ir moters šeimą apkasuose ir gina valstybę, kuriai nusispjauti ant mūsų.“
Tačiau tokio sielvarto net neprireiktų – žmonės patys pajaus, kad kvaila reikalauti lojalumo, kai pats neparodai pagarbos.
Labai gyvas jausmas. Gyvas ir retas – nekęsti savo Tėvynės.
Tačiau, visgi, nepelnytas. Emocijos atslūgsta ir tada supranti, kad Lietuva nėra tik politikai ir tamsuomenė, norinti išsišaipyti iš tavęs ir paslėpti tamsiame kampe.
Supranti, kad Lietuva yra ir tūkstančiai tų, kurie balsuotų už tavo orumą tokiame referendume. Tūkstančiai tų, kuriems irgi skauda. Tūkstančiai tų, kas mato neteisybę ir nori ją išspręsti. Piliečiai, kuriems homoseksualių žmonių gyvenimas nėra apipintas stereotipų ir baubų, ir kurie jame mato paprastą žmogišką meilę, pagarbą ir rūpestį.
Tokių visuomenės narių negali nekęsti, tokie tau kelia dėkingumo ašaras – o juk ir jie yra tavo valstybės dalis, esanti ir visada būsianti šalia.
Bet, žinot, protas, nors ir veikia, širdies pilnai neišjungia. Trejus metus aš gyvenu Nyderlanduose, po studijų planuoju grįžt į Lietuvą dirbti ir kurti savo namuose. Tačiau gyvenimas olandiškoje visuomenėje parodė, ką reiškia gyventi kaip žmogui, o ne kaip etiketei. Parodė, kas yra pagarba ir orumas. Parodė, kaip turi – kaip privalo būti. Ir grįžimas tėviškėn jau tikrai niekada nebus toks šviesus, gyvai pamačius, kaip šviečia tikra saulė. Jis tokiems žmonėms kaip aš laikas nuo laiko sukels skausmo, nevilties, depresijos ir staigų norą kuo greičiau išsinešdinti ten, kur į tave žiūri kaip į „tą vaikiną, studijuojantį politikos mokslus, mėgstantį kiną, gaminantį skanią arbatą, gražiai fotografuojantį ir stilingai besirengiantį“ šitaip, o ne kaip į „tą pyd*rą, kuriam reikia slėptis ir gyventi vienam“.
Grįšiu ir niekur nesislėpsiu, kokia bebūtų šito kaina.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės,
kurios nebūtinai atspindi jarmo.net poziciją.
Turite nuomonę? Rašykite e. p.
redakcija@jarmo.net
.png)