Dažniausiai stengiuosi išlaikyti tam tikrą atstumą tarp asmeninių jausmų ir viešai skelbiamų tekstų – vengiu atvirai rodyti, kiek jie man artimi ar skaudūs. Tačiau šis tekstas išsiskiria: jis parašytas iš asmeninės perspektyvos, paliečiant jautrią, bet būtiną temą. Ilgai galvojau, ar verta kelti klausimą, kurį palieku paskutinėje pastraipoje. Tačiau ar tikrai turime prabangą tylėti, kai kalbame apie vaikų gyvybes ir likimus, griaunamus homofobijos? Vaikai – nepaisant to, ar jie homoseksualūs, biseksualūs ar translyčiai – pirmiausia yra vaikai, kuriems reikia palaikymo, saugumo ir besąlygiškos tėvų meilės. Ką reiškia jiems gyventi pasaulyje, kuriame vien dėl savo tapatybės jie to netenka?
 |
| Asociatyvi Alexander Grey/„Unsplash“ nuotr. |
Jonas Valaitis, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Nagrinėdamas šia temą, prisiminiau nusižudžiusio talentingo fotografo Šarūno istoriją. Citavau homoseksualaus vaikino Gabriel išgyvenimus. Analizavau, ką siūlo politikai, žvelgdami į vaikų tragedijas. Ir pakalbinau Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) atstovę.
Įrašas šokiravo
Šia tema pradėjau domėtis, kai telefone pasirodė pranešimas – jame buvo informacija apie vienos motinos išreikštus nuogąstavimus dėl savo 15-mečio sūnaus.
Viešojoje erdvėje išplitęs šios moters prašymas padėti išsiaiškinti, ar jos sūnus nėra užsislėpęs homoseksualus vaikinas, sukėlė nemažai reakcijų – daugelį sukrėtė ne pats klausimas, bet jo forma.
„Sveikos, mamos. Turiu penkiolikmetį sūnų. Atrodo normalus vaikinukas – savo vietoje, bet jau kiek sunerimusi esu: nei per draugų gimtadienius, nei šiaip kokiose šventėse nepastebiu jokio susidomėjimo dailiąja lytimi, pats irgi niekada neužsiminė, kad jam patiktų panelės, o visada, kai eina iš namų, eina tik su draugais. Ar gali būti, kad toks iš pažiūros normalus vaikinukas yra užsislėpęs pyd*ras? Kaip tam užkirsti kelią? Dėkoju už nuoširdžius patarimus“, – vienoje „Facebook“ grupėje, skirtoje paauglius auginantiems tėvams, klausė motina, įrašą paskelbusi tik su anonimiškumo sąlyga.
 |
| Štai toks įrašas buvo paskelbtas vienoje „Facebook“ grupėje | Momentinė ekrano kopija |
Žinomas atlikėjas Ruslanas Kirilkinas savo „Facebook“ paskyroje pasidalijo ekrano nuotrauka, kurioje užfiksuotas šis įrašas, į tai sureagavę dainininko sėkėjai neslėpė esantys šokiruoti. „Apie savo vaiką sakyti, kad jis užsislėpęs pyd*aras? Čia komentarų nereikia. Liūdna“, „Čia mama rašo? Baisu!“ – komentavo internautai.
Kai kurie jų svarstė, kad paauglys bijo su mama pasikalbėti: „Pirma mintis, šovusi į galvą man kaip trijų vaikų mamai, yra ta, kad sūnus tiesiog bijo su mama kalbėtis ir pasakoti apie bet kokius santykius… Sakyčiau, gal nėra tokio artimo ryšio tarp vaiko ir mamos, bet šiuo atveju, manau, mama tiesiog nesukūrė saugios erdvės atviriems pokalbiams su savo sūnumi ir dabar tik ieško kaltų“.
Kiti vylėsi, kad įrašo autorė paskaitys komentarus ir pamąstys apie savo žodžius.
„Pati auginu sūnų ir niekada negaliu žinoti, kokią žinią apie orientaciją jis atneš. Bet žinau tik vieną – kad ir kokią atneštų, jis yra mano širdis, mano gyvenimas, mano vaikas. Ne „pyd*ras ar koks padaras“, kaip ta mamulė pavadino savąjį, bet mylimas mano vaikas. Sunku suvokti tokias mamas ar tėčius, kurie dėl stereotipų atstumia savo kūną ir kraują“, – rašė dar viena komentatorė.
 |
| Asociatyvi „RDNE Stock project“/pexels.com nuotr. |
Situaciją pakomentavo ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) atstovė.
„Kiekvienas vaikas turėtų šeimoje jausti meilę, rūpestį ir palaikymą. Deja, šeimų situacijų pasitaiko labai įvairių ir ne visi tėvai yra pasiruošę priimti savo vaikus tokius, kokie jie yra. Tad šeimoms gali reikėti pagalbos ir specialistų konsultacijų, padėsiančių priimti situaciją ir keisti elgesį“, – atsakydama į jarmo.net paklausimą, kuriame klausiama, kaip tarnyba reaguoja į situacijas, kai tėvai dalijasi homofobiškais komentarais, teigė VVTAĮT Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Alina Žilinaitė.
Pasak jos, vaiko teisių gynėjai reaguoja į gaunamus pranešimus apie šeimose galimai pažeidžiamas vaiko teises, įskaitant psichologinį smurtą. Kiekvieną kartą gavus pranešimą vykstamama į šeimą, kalbamasi su vaiku ir jo artimaisiais. Jeigu matoma, kad šeimoje vaiko teisės buvo pažeistos ir yra reikalinga pagalba, inicijuojama atvejo vadyba.
„Tad kai gauname pranešimą, kad vaikas šeimoje patiria psichologinį smurtą, yra įžeidinėjamas ar žeminamas, be jokios abejonės reaguojame į tokį pranešimą. Ir tik įvertinus konkrečios šeimos situaciją galima spręsti, kokios konkrečiai pagalbos reikia. Pavyzdžiui, jeigu tėvai nepriima vaiko tapatybės, gali reikėti pozityvios tėvystės kursų, psichologo konsultacijų ir pan.
Visa ši pagalba yra prieinama, o pagrindinis tikslas – pozityvūs elgesio pokyčiai. Visiškai kraštutiniais atvejais, jei šeima nepriima pagalbos, nekoreguoja savo elgesio, vaikui gali būti užtikrinta saugi aplinka perkeliant jį iš šeimos.
Vaiko teisių gynėjai bendradarbiauja su LGBTQ+ bendruomene, esame išklausę ir LGL organizuotus mokymus apie pagalbos teikimą ir darbą su LGBTQ+ vaikais, esant poreikiui konsultuojamės su specialistais.
Atvejų, kai LGBTQ+ vaikai susiduria su neigiamu artimųjų požiūriu pasitaiko, tokių pranešimų gauname ir mes – į šiuos atvejus reaguojame kaip ir į visus kitus pranešimus“, – teigė A. Žilinaitė.
 |
| Vaiko teisių sergėtojai fiksavo atvejų, kai LGBTQ+ bendruomenei priklausantys vaikai susidūrė su homofobija | Asociatyvi Alexander Grey/pexels.com nuotr. |
Prieš kelerius metus įsteigta Vaiko teisių linija. Kiekvienas vaikas ar jo tėvai gali skambinti nemokamu numeriu 0 800 10 800 ir gauti konsultaciją su vaiko teisių užtikrinimu susijusiais klausimais.
„Periodiškai lankomės mokyklose, kur su vaikais kalbame vaiko teisių ir atsakomybių temomis, vaiko teisių užtikrinimo. Viena iš vaiko atsakomybių – gerbti visus žmones. Tad esame pasirengę atsakyti į vaikams iškylančius klausimus.
Šio metu savo švietėjiškoje veikloje didelį dėmesį skiriame tėvų ir vaikų ryšio stiprinimo temoms, nes šeimose, kur ryšys yra stiprus, vietos smurtui ir diskriminacijai nėra“, – dėstė specialistė.
Kilus klausimams, gyventojai kviečiami žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje, o pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.
Klausimas – ir Seime
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė, Laisvės partijos frakcijos atstovė Rasa Račienė yra išsakiusi poziciją, kad valstybės institucijos turėtų kur kas labiau padėti šeimoms, kuriose vaikai patiria homofobiją.
 |
| „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ organizacijos narės Rasa Račienė ir Lina Plieniūtė | Apskrito stalo diskusijos apie LGBTQ+ Seime akimirka | Olgos Posaškovos/lrs.lt nuotr. |
Gegužę Seime vykusioje diskusijoje R. Račienė kalbėjo: „Norėjau atkreipti Seimo narių dėmesį į tai, kad mes turime didžiulę problemą. Ypatingai mes, tėvai, bendraudami su kitais tėvais, pastebime, kad <...> yra dar dalis šeimų, kurios nepriima savo vaikų ir tai yra iš tikrųjų didžiulė problema. Ir šitoje vietoj galima būtų tai žiūrėti per socialinės srities aspektą. Jeigu mes padedame šeimoms, kurios nesusitvarko neturėdamos pakankamai finansų ar dar kažko, tai tos šeimos, kurios negali priimti tų vaikų tokių, kurie yra gimę tokie, tai iš tikrųjų turėtų būti padedama valstybės toms šeimoms, kad nebūtų tie vaikai pirmiausia atstumti savo šeimose ir nereikėtų mums kelti labai daugybės klausimų tais aspektais, kuriuos, deja, tenka aptarti dabar“.
Paauglys nusižudė, nes patyrė homofobiją
Tai, kad klausimas ir skaudus, ir jautrus, patvirtina anksčiau žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija.
Žinomas režisierius Romas Zabarauskas 2014 m. paskelbė sukrečiančią istoriją apie Šarūną iš Vabalninko miesto (Biržų r.), su kuriuo susipažino socialiniuose tinkluose.
Šarūno, kuriame aštrėjo talentingo fotografo žvilgsnis, nebėra gyvųjų tarpe, o režisierius jo mirtį sieja su homofobija, kurią jaunuolis patyrė šeimoje.
Pasak R. Zabarausko, nepilnamečio vaikino artimieji nepriėmė jo seksualinės orientacijos. Šeima, anot jo, bandė kreiptis į psichiatrus, siekdama vaikiną „pagydyti“. O štai Šarūnas, kęsdamas tokią skaudžią homofobiją, ėmė jausti depresijos požymius ir vieną kartą jau buvo pasiryžęs nusižudyti, tačiau R. Zabarauskas tąkart pokalbio metu jį atkalbėjo nuo šios minties.
 |
| Šarūnas Mačinskas | Asmeninio albumo nuotr. |
Deja, tragedijos nepavyko išvengti: 2014 m. sausio 7 d. vaikinas buvo rastas nusižudęs.
Lygybės nesulaukė
Po poros metų Šarūno atminimui režisierius R Zabarauskas pakvietė savo „Facebook“ profilyje dalytis jo nuotrauka – žiemišku portretu tarp žiedlapių. Ši fotografija tapo stipriu simboliu to, ką Lietuva praranda, kai neapykanta ir baimė ima viršų.
Žaizdoms, paliktoms šios nelaimės, negyjant, kreiptasi net į prezidentą Gitaną Nausėdą, raginant jį atkreipti dėmesį į LGBTQ+ asmenų diskriminaciją ir palaiminti vieną iš nedaugelio žingsnių, reikalingų šią diskriminaciją įveikti, – Partnerystės įstatymą.
„Gaila, jog Lietuvos piliečių lygybės nesulaukė ir homoseksualus paauglys, fotografas Šarūnas Mačinskas, prie kurio savižudybės 2014 metais prisidėjo visuomenės homofobija“, – dar 2021 m. viešame laiške, adresuotame prezidento G. Nausėdos šeimai, rašė R. Zabarauskas.
Prezidentas G. Nausėda iki šiol laikosi pozicijos, kad tokios partnerystės, kokia buvo svarstyta ankstesnės kadencijos Seime, jis nebūtų palaikęs.
 |
| Gitanas Nausėda | Prezidento kanceliarijos/Roberto Dačkaus nuotr. |
Kai kalbuosi su LGBTQ+ aktyvistais ir žmogaus teisių gynėjais, girdžiu nusivylimą: jiems sunku tikėtis, kad valstybės vadovas, nepritaręs nuosaikiam Partnerystės įstatymui, imtųsi iniciatyvų, galinčių realiai pagerinti LGBTQ+ paauglių ir vaikų padėtį šeimose.
Deja, prezidento laikysena LGBTQ+ bendruomenės atžvilgiu kelia klausimų, o šiandien vis dar susiduriama su tyla, abejingumu ir politiniu šalčiu.
Jokios gerovės
Tai, kad tėvai ne visada priima savo vaikų seksualinę orientaciją ir prieš juos emociškai smurtauja, liudija ir Lietuvoje nebegyvenančio Gabriel Raphael Borta istorija, kurią jis sutiko paskelbti viešai žiniasklaidoje.
Vaikinas ne kartą buvo užpultas, bet šeimoje nesulaukė jokio palaikymo.
Prieš kurį laiką pasidalijęs „Facebook“ atviru pasakojimu apie patirtą homofobiją, jis rašė: „Man tik išvykus į Vilnių, kai man buvo aštuoniolika, mano mama, sužinojusi, kad susitikinėju su vaikinu, išplūdo mane žiauriausiais žodžiais, siuntė el. laiškus su žeminančiais tekstais ir pasiūlymais gydytis. <…> Ji atėmė iš manęs namų raktus, sustabdė minimalų finansavimą. <...> Mano gyvenime buvo smurtaujantis tėvas, mokykloje iš manęs nuolat tyčiojosi, buvau ne kartą užpultas, susidūriau su skirtingo tipo homofobija, tačiau niekada nepalūžau, dirbau, stengiausi dėl Lietuvos. Tačiau šis kartas mane sužlugdė. Po paskutinio užpuolimo nesugebėjau dorotis su šita situacija vienas. Neužteko finansinių ir emocinių resursų. Psichologiškai buvo sudėtinga, o psichoterapija tuo metu kainavo kosminius pinigus, man tik baigus universitetą, į šį lauką įžengti galėjau gerokai per vėlai“.
Jaunas vyras išvyko iš Lietuvos ir konstatavo: nėra jokios gerovės valstybės, apie kurią kalba G. Nausėda.
Tad kiek dar LGBTQ+ asmenų paliks mūsų šalį arba nutrauks savo gyvybę, kol pareikalausime iš politikų imtis žingsnių, užkertančių kelią homofobijai?
