Noriu jums papasakoti istoriją apie vieną intelektualinę dvikovą, kuri įvyko už uždarų durų ir apie kurią jūs negalėjote žinoti. Dvikovą, kurios rezultatas, mano įsitikinimu, privalo tapti viešas. Nes jos baigtis — tai iškalbingas techninis vienos iš pusių pralaimėjimas, pripažintas dar pačiam žaidimui neprasidėjus.
 |
| Asociatyvi Bertrand Colombo/„Unsplash“ nuotr. |
Aleh Nahorny
Ortodoksų tikintysis
Prieš kelias savaites kreipiausi į gerbiamą katalikų portalą „Bernardinai.lt“. Savo tikslą laiške suformulavau aiškiai: „prisidėti prie šios diskusijos gilumo ir kokybės“. Atkreipiau dėmesį, kad diskusijai Lietuvoje „trūksta sąlyčio su šiuolaikine Vakarų biblistika ir teologija“.
Mano ėjimas buvo maksimaliai skaidrus ir pagarbus svetimai aikštelei. Jų ekspertams nusiunčiau nemokamą savo knygos „Meilė stipresnė už baimę“ egzempliorių. O publikavimui pasiūliau ne savo poziciją, bet labai trumpą straipsnį — metodologinį kvietimą patiems ekspertams: liautis kovojus su šiaudine baidykle ir pradėti polemizuoti su realiais, šiuolaikiniais argumentais. Siekdamas pabrėžti savo ketinimų rimtumą, netgi pasiūliau jiems išskirtinę pirmosios publikacijos teisę Lietuvoje.
Kažkas pasakys: jų portalas — ne diskusijų klubas, o platforma savo pozicijai skleisti. Visiškai sutinku. Būtent todėl ir neprašiau man suteikti tribūnos. Aš prašiau juos publikuoti tik kvietimą į intelektualinį sąžiningumą. Mano straipsnyje nebuvo nieko, kas prieštarautų katalikų tikėjimui. Argi raginimas „atsakingai ir rimtai pažvelgti į Dievo Žodį ir mūsų artimųjų sielas“ prieštarauja katalikybei?
Atsakymas, kurį gavau iš Religijos temų redaktorės, buvo nepriekaištingai mandagus. Ir tuo iškalbingesnis savo esme. Jame buvo teigiama, kad mano požiūris — tai „kitos ideologijos požiūris“, ir kad portalas nesiekia „savo skaitytojų dar kartą provokuoti, kad po to vėl reikėtų tas aistras raminti“.
Jų atsisakymas publikuoti net ir tokį tekstą — tai jau nebe redakcinė politika. Tai diagnozė. Tai reiškia, kad į „oficialios pozicijos“ sąvoką dabar oficialiai įeina ir atsisakymas nuo sąžiningos diskusijos, o bet koks bandymas pakelti jos lygį yra laikomas pavojinga „provokacija“.
Strategija, verta būti įtraukta į status quo išsaugojimo vadovėlius: norint išsaugoti nenugalimumo įvaizdį, geriausia tiesiog neiti į ringą. Nes jei išeisi ir pralaimėsi intelektualiai, reputacinė žala bus daug didesnė. Geriau pripažinti techninį pralaimėjimą dabar, nei vėliau patirti triuškinantį.
 |
| Asociatyvi Adrian Swancar/„Unsplash“ nuotr. |
Tai primena man šventojo Maksimo Išpažinėjo istoriją. Kai VII amžiuje praktiškai visas krikščioniškasis pasaulis, įskaitant imperatorių ir patriarchus, priėmė monofelitizmo ereziją, šventasis Maksimas liko beveik vienas. Tardomas jis girdėjo, kad visa imperija, visos Rytų ir Vakarų Bažnyčios jau priėmė naująjį mokymą. Jo paklausė: „Nejaugi tu vienas iš visų išsigelbėsi, o visi kiti pražus?“. Šventasis Maksimas atsakė, kad Tiesos nelemia dauguma. Jis priminė, kad per tvaną išsigelbėjo vos aštuoni žmonės, ir kad Dievas neatsisakė trijų jaunuolių krosnyje, net kai visa tauta garbino stabą. Jo pozicija buvo ne ta, kad „jis — Bažnyčia“, bet kad Bažnyčia yra ten, kur saugoma nepaliesta Tiesa, net jei jos nešėju lieka vienas žmogus. Didieji šventieji nebijojo diskusijų. O šiandieniniai „tikėjimo gynėjai“, regis, bijo net užuominos apie polemiką.
Pati didžiausia ironija jų laukia ateityje. Diskusija vis tiek vyksta, bet jau ne jų kontroliuojamoje erdvėje, o atviroje. Homopozytyvių teologų, biblistų ir tyrinėtojų — katalikų, ortodoksų, protestantų — argumentai kasmet tampa vis žinomesni. Ir ateis laikas, kai jų šiandieninė tyla skambės garsiau už bet kokius argumentus — kaip nepaneigiamas jų intelektualinio bankroto įrodymas.
O tada… Tada vieną dieną jiems teks panaudoti visas savo kompetencijas, kad paaiškintų tikintiesiems, kodėl Vatikanas, įsiklausęs į „sveikąsias jėgas Bažnyčios viduje“ (kaip antai tuos pačius 200 Vokietijos teologijos profesorių, kuriuos minėjau savo straipsnyje), pakeitė savo oficialų požiūrį. Jie kalbės apie „doktrinos raidą“, apie tai, kad Bažnyčia moka pripažinti klaidas. Jie išdidžiai sakys: „Matote, šimtai katalikų vyskupų ir teologų jau tada siūlė šiuos argumentus!“. Ir jie nutylės, kad patys tuos argumentus ne tai, kad neigė — ne, jie juos tiesiog ignoravo.
Todėl aš ramiai ir su lengva šypsena priimu šį „techninį pralaimėjimą“. Jis patvirtino viską, apie ką rašau.
Kad jūs patys galėtumėte įvertinti, koks „ideologinis“ ir „provokuojantis“ buvo mano tekstas, žemiau pateikiu jį visą. Spręskite patys, ar jame yra kas nors, kas prieštarautų meilės ir sąžiningumo priesakui.
Skaitytojui palieku tik vieną klausimą: kurioje šios istorijos pusėje — drąsaus dialogo ar mandagios tylos — atsidurtumėte jūs?
O tiems, kurie nori ne tik stebėti, bet ir turėti visus įrankius savo pačių pergalei diskusijose, siūlau savo išsamų vadovą.
Priedas: Publikavimui „Bernardinai.lt“ pasiūlyto straipsnio tekstasPastoracinis iššūkis: Kodėl senieji argumentai diskusijoje apie homoseksualumą reikalauja peržiūros?Bet kuris dvasininkas ar įžvalgus tikintysis šiandien atsiduria nelengvoje padėtyje. Vienoje pusėje — ilgaamžė Bažnyčios tradicija, kitoje — gyvos LGBTQ+ žmonių, mūsų brolių ir seserų Kristuje, bei jų artimųjų istorijos. Kaip suderinti ištikimybę Tradicijai su meilės priesaku, nepaaukojant nei vieno, nei kito?Šis straipsnis — ne bandymas duoti paprastus atsakymus, o kvietimas į sąžiningą ir gilų pokalbį. Jis gimė iš mano asmeninės kelionės — ortodoksų krikščionio, išaugusio homonegatyvioje aplinkoje ir susidūrusio su tuo, kad įprasti argumentai nustojo būti įtikinami.Rengdamas medžiagą savo knygai apie Biblijos ir Bažnyčios požiūrį į homoseksualumą, gilinausi į tyrimus įvairiomis kalbomis. Susipažinus su diskusija anglų ir vokiečių kalbomis, Lietuvos informacinis laukas dažnai palikdavo kelionės į praėjusio amžiaus vidurį įspūdį. Problema ta, kad jis egzistuoja monologo režimu, ignoruodamas faktą, jog bet kuris „budintis“ homonegatyvus argumentas jau seniai turi savo išsamų, teologiškai pagrįstą kontrargumentą.Ignoruoti tai — reiškia pralaimėti intelektualinį ir pastoracinį mūšį dar jam neprasidėjus. Tai ypač akivaizdu Katalikų bendruomenės Vokietijoje pavyzdyje. Kai Vatikanas 2021 metų kovą paskelbė draudimą laiminti homoseksualias poras, daugiau nei 200 vokiečių teologijos profesorių pasirašė pareiškimą, kritikuojantį būtent jo teologinį silpnumą:„Aiškinamajai pastabai“ prie „Responsum“ ir tuo pačiu metu paskelbtam „Komentarui“ trūksta teologinės gelmės, hermeneutinio supratimo ir argumentų griežtumo. Kai ignoruojami ir nepriimami moksliniai atradimai, kaip yra šiame dokumente, Bažnyčios Magisteriumas pakerta savo paties autoritetą.“Šis protestas išaugo į „Sinodinį kelią“, kurio metu didžioji dauguma vokiečių vyskupų ir pasauliečių nubalsavo už oficialių tos pačios lyties porų sąjungų palaiminimų įvedimą. Teisintis „išoriniu spaudimu“ čia neišeina — tai buvo būtent gilios vidinės teologinės diskusijos rezultatas.Tad kodėl argumentai, kadaise atrodę nepajudinami, šiandien byra?Pirma, dėl instrumentinio požiūrio į Šventąjį Raštą. Iš konteksto ištrauktų citatų naudojimas kaip šūkių diskredituoja patį Raštą. Rimta šiuolaikinė biblistika rodo, kad tekstai, tradiciškai taikyti homoseksualumui, su didele tikimybe kalbėjo apie visai kitus dalykus: apie ritualinę švarą, kovą su pagoniškais kultais, smurtą ir išnaudojimą, o ne apie monogamišką dviejų žmonių meilę, paremtą ištikimybe.Antra, dėl būtinybės su intelektualiu sąžiningumu atskirti Tėvų ir viduramžių autorių raštuose tai, kas yra Dieviškojo Apreiškimo atskleidimas, nuo to, kas buvo jų, be abejo, genialus, bet istoriškai sąlygotas bandymas suderinti Raštą su savo epochos moksliniais ir natūrfilosofiniais įsivaizdavimais. Daugelis tradicinių argumentų apie „priešingumą prigimčiai“ remiasi не tiek bibline teologija, kiek antikine, ikimoksline fizika ir metafizika. Aklas šių argumentų kartojimas šiandien, neatsižvelgiant į jų istorinį kontekstą, — tai ne ištikimybė Tradicijai, o ištikimybė pasenusioms mokslinėms paradigmoms.Trečia, kas pavojingiausia, dėl pastoracinės atsakomybės. Mes visi suprantame, kad ne kiekvienas turi pašaukimą ir jėgų visą gyvenimą trunkančiam susilaikymui (Mt 19, 12; 1 Kor 7, 7). Bet ar suvokiame, kokią moralinę atsakomybę prisiimame, reikalaudami iš homoseksualių asmenų, neturinčių pašaukimo santuokai, visą gyvenimą trunkančios vienatvės, vietoje pastoracinio apaštalo Pauliaus principo „geriau tuoktis negu degti [aistra]“ (1 Kor 7, 9)? Ar suprantame, kad statome juos į beviltišką padėtį prieš neįmanomą pasirinkimą: tarp giliausios depresijos, gresiančios savižudybe, arba nesantuokinių seksualinių ryšių? Kristus perspėjo apie baisų likimą tų, kurie „suvedžios vieną iš šių mažutėlių“ (Mt 18, 6).Kai savo kelyje sutikau išties stiprių oponentų ir suvokiau, kad LGBTQ+ žmonėms tai nėra abstrakčios temos teoriniams pratimams, supratau, kad neturėjau jokios moralinės teisės retransliuoti pozicijos, kurios pats visapusiškai neišstudijavau. „Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas“ (Mt 12, 37).Štai kodėl aš raginu savo už akių esančius oponentus ne skaityti paskaitas veidrodžiui, o vesti rimtą diskusiją не su šiaudine baidykle, o su tais realiais argumentais, kuriuos siūlome mes — homopozytyvūs, giliai tikintys krikščionys, rimtai žvelgiantys į Šventąjį Raštą.Aš neprašau išduoti jūsų tikėjimo. Aš prašau tik to, ko reikalauja krikščioniška sąžinė: atsakingai ir rimtai pažvelgti į Dievo Žodį ir mūsų artimųjų sielas.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net