Evelina Jasinskaitė. Homofobija – ne vertybė, o demokratijos liga

Demokratija miršta ne tik tada, kai kažkas ją puola, bet ir tada, kai visuomenė pripranta prie melo.

Evelina Jasinskaitė | Asmeninio albumo nuotr.

Evelina Jasinskaitė

Menininkė, Tolerantiško jaunimo asociacijos narė

Kai neapykanta ima skambėti kaip „nuomonė“, o diskriminacija – kaip „vertybės“. Iš pradžių atrodo, kad tai tik žodžiai, tik pasisakymai socialiniuose tinkluose ar politiniuose pasisėdėjimuose. Bet būtent iš žodžių gimsta atmosfera, kurioje neapykanta tampa leistina.

Homofobija visada gimsta iš baimės – baimės to, kas kitaip, kas nesutelpa į ribotą pasaulio supratimą. Bet kai ta baimė gauna valdžios balsą, ji pavirsta ginklu. 

Tada tai jau nebe asmeninė nuostata, o valstybinis signalas: yra teisingi žmonės ir yra neteisingi.

Štai čia ir prasideda pavojingiausias procesas – demokratijos ligos stadija.

Kai valdžia, prisidengdama „moralinėmis vertybėmis“, ima spręsti, kieno meilė verta pagarbos, o kieno – ne, ji nebegina teisingumo. Ji gina dogmą. O kai dogma užima įstatymo vietą, valstybė praranda imunitetą prieš autoritarizmą.

Todėl ketvirtoji valdžia – žiniasklaida, piliečiai, kurie klausia ir analizuoja – nėra dekoracija ant demokratijos torto. Jie yra jos imuninė sistema.

Kai valstybės kūne įsigali virusas – neapykanta, veidmainystė, tikėjimo pavertimas įrankiu prieš žmogų – žurnalisto, piliečio ar aktyvisto darbas nėra šypsotis ir vengti konfliktų. Jo pareiga – klausti, rodyti pavardes, išsklaidyti dūmų uždangą, po kuria slepiasi ideologinė manipuliacija.

Mes jau matėme, kaip žemaitaitis bandė užvaldyti kultūrą, o dabar tyliai, be triukšmo, braunasi į teisingumo sritį. Jie kuria įstatymus, rašo politiką, formuoja „moralę“ pagal siaurą, religinį pasaulėvaizdį, kuriame LGBTQ+ žmonės tampa patogiu priešu.

Tačiau tokia politika nėra religingumo išraiška – tai valdžios troškimo maskuotė. Homofobija jiems reikalinga kaip kuras: ji suskaldo visuomenę, nukreipia dėmesį, leidžia manipuliuoti baimėmis. Kuo daugiau priešų – tuo mažiau klausimų valdžiai.

Bet demokratija tuo ir stipri, kad turi atmintį.

Ji atpažįsta virusą, kai šis bando prisidengti vertybėmis.

Ji gina žmogų, kai valdžia bando jį paversti problema.

Ir ji kalba – net tada, kai dauguma renkasi tylą.

Kiekvienas kartas, kai leidžiame homofobijai skambėti kaip „nuomonei“, tampa dar viena plyšiu demokratijos pamatuose.

Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net