Gruodžio 8 d. Tolerantiško Jaunimo Asociacijos surengtoje Baltijos šalių diskusijoje apie partnerystės įteisinimą vieną aštriausių ir sistemiškiausių pasisakymų pateikė advokatas Aivaras Žilvinskas. Jis atvirai įvardijo, kad Lietuvoje strateginis bylinėjimasis tapo ne pagalbiniu, o būtinu ir vieninteliu įrankiu, kuriuo bandoma užpildyti politinės valios vakuumą ir apginti šeimas, paliktas be jokios teisinės apsaugos.
 |
| Aivaras Žilvinskas | Asmeninio albumo nuotr. |
.png)
„Teismai daro tai, ką seniai turėjo padaryti Seimas“
Savo pranešimą Žilvinskas pradėjo konstatuodamas, kad Lietuvoje susiklostė paradoksali situacija: šeimos teisės srityje teismai priversti atlikti įstatymų leidėjo funkciją.
„Civilinis kodeksas jau nuo 2001 metų numato partnerystės institutą, bet Seimas jo taip ir neįgyvendino. Tai nėra techninė klaida – tai politinis neveikimas, kurio pasekmes patiria realūs žmonės“, – sakė jis.
Dėl šios priežasties teismai turi spręsti klausimus, kurie įprastai būtų išspręsti įstatymu: nuo šeimos pripažinimo iki kasdienių santykių su institucijomis bei kitais asmenimis.
Strateginis bylinėjimasis – ne sistemos apėjimas, o jos dalis
Žilvinskas pabrėžė, kad strateginis bylinėjimasis Lietuvoje dažnai klaidingai suprantamas kaip bandymas „apeiti politiką“.
„Tai nėra bandymas apeiti Seimą. Tai bandymas priversti sistemą veikti pagal Konstituciją ir tarptautinius įsipareigojimus“, – aiškino jis.
Pasak teisininko, Lietuvos teismai turi pareigą tiesiogiai taikyti Konstituciją ir Europos Žmogaus Teisių Konvenciją, ypač tada, kai įstatymų leidėjas nevykdo savo pareigų žmogaus teisių srityje.
Teismų praktika jau suformuota – valstybė pažeidžia teises
Žilvinskas priminė, kad pastaraisiais metais Lietuvos teismai jau yra priėmę reikšmingus sprendimus, pripažįstančius tos pačios lyties poras šeimomis ir įpareigojančius institucijas gerbti jų šeimos gyvenimą.
„Teisinė doktrina jau egzistuoja. Teismai aiškiai pasakė, kad šeimos samprata nėra siaura ir kad valstybė privalo saugoti šeimos santykius, nepriklausomai nuo partnerių lyties“, – pabrėžė jis.
Tačiau šie sprendimai veikia fragmentiškai ir nesukuria nuoseklios sistemos – kiekviena pora priversta eiti savo teisinį kelią, gaišti laiką, patirti išlaidas ir kentėti diskriminaciją bei žeminamą orumą.
Tarptautinis spaudimas: Lietuva rizikuoja likti paskutinė
Aivaras Žilvinskas taip pat atkreipė dėmesį į tarptautinį kontekstą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika vis aiškiau rodo, kad valstybės privalo tos pačios lyties poroms užtikrinti ne tik minimalią, bet adekvačią, orią, vis stiprėjančią teisinę apsaugą.
„Lietuva rizikuoja tapti viena iš paskutinių Europos Sąjungos valstybių, kurioje nėra jokio teisinio šeimos modelio vienos lyties poroms . Dauguma Sąjungos valstybių jau įteisino net santuoką, o Lietuva nesuteikia net minimalios išmaldos“, – sakė jis.
Tokiu atveju valstybė susidurtų su naujomis bylomis, finansinėmis pasekmėmis ir nuolatiniu tarptautiniu spaudimu.
Minimalus įstatymas – būtinas stabilumui
Žilvinskas aiškiai įvardijo, kad net ir kompromisinis, minimalus partnerystės įstatymas, koks dabar pateiktas Seimui, būtų žingsnis pirmyn.
„Netobulas įstatymas yra geriau nei jokio. Įstatymas sukuria aiškumą, stabilumą ir sumažina teisinį chaosą“, – teigė jis.
Be aiškaus reguliavimo, nei institucijos, nei teismai neturi bendro atskaitos taško, o šeimos lieka priklausomos nuo atsitiktinių sprendimų.
Žinutė politikams: laikas prisiimti atsakomybę
Savo pasisakymo pabaigoje Aivaras Žilvinskas išsakė aiškią ir tiesią žinutę Lietuvos politikams:
„Teismai, pripažindami vienos lyties asmenų šeimas, davė tuščią stiklinę. Dabar eilė Seimui šią stiklinę užpildyti realiomis teisėmis. Jei politinė valdžia ir toliau dels, už sąmoningą savo piliečių teisių pažeidimą ne tik grės baudos valstybės biurdžetui, bet ir prasti politikų, švaistančių mokesčių mokėtojų pinigus, rezultatai per rinkimus“, – pabrėžė jis.
Advokato teigimu, visų asmenų, visų šeimų teisinės lygybės užtikrinimas nėra ideologinis pasirinkimas, o būtina teisinės valstybės sąlyga.
Advokato Aivaro Žilvinsko pasisakymas tapo svarbiu diskusijos akcentu, atskleidusiu, kad Lietuvoje partnerystės klausimas jau seniai peržengė politinių debatų ribas ir tapo teisinės atsakomybės klausimu. Kol parlamentas dels, teismai ir toliau bus vienintelė erdvė, kurioje šeimos ieško apsaugos, tačiau tai nėra nei pakankamas, nei tvarus sprendimas.