Parlamentaras Vytautas Sinica mėgsta paprastus vaizdinius, kuriuos reikia pajausti, o apmąstyti – vargintis nebūtina. Dar geriau, jei visą pasaulio sudėtingumą galima sutalpinti į tris žodžius. „Vištos už KFC“, – ši frazė, pritaikyta LGBTQ+ žmonėms, palaikantiems Palestiną, tam tobula: perskaitei, nusišypsojai, pasijutai perpratęs ir Artimųjų Rytų konfliktą, ir „leftistų“ veidmainystę, ir gali ramia sąžine eiti gerti kavos.
 |
| Jonas Valaitis | Luko Balandžio / BNS nuotr. |
.png)
Jonas Valaitis, jarmo.net
portalo redaktorius
Parūpo homoseksualių žmonių likimas?
Argumentas iš pirmo žvilgsnio atrodo nepramušamas: palestiniečių visuomenė LGBTQ+ žmonėms nėra saugi, vadinasi, LGBTQ+ žmogus, palaikantis palestiniečius, remia žmones, kurie jo paties teisių nepripažįsta, t. y. višta agituoja už KFC.
Tik tokio teiginio elegancija ir baigiasi, jeigu pamąstai, kad solidarumas su palestiniečių civiliais savaime nėra pritarimas nei jų sprendimams, nei religiniam konservatyvumui, nei homofobijai. Lygiai kaip galima ginti musulmono teisę nebūti persekiojamam ir kartu kritikuoti islamo doktrinas; galima ginti moters teisę į gyvybę valstybėje, kurioje moterų teisės sistemingai ribojamos; galima priešintis karo nusikaltimams prieš visuomenę, kurios politinių ar moralinių pažiūrų pats nepalaikai.
V. Sinicai pareiškus, kad Palestinoje homoseksualiems žmonėms gresia mirtis, jis tartum staiga pasirodo kaip žmogus, kuriam labai rūpi homoseksualių žmonių likimas. Gražu būtų tuo patikėti, jeigu Lietuvoje sutiktume tą patį V. Sinicą.
Žmogaus teisės apskritai pradeda turėti prasmę būtent tada, kai jų nereikia užsitarnauti teisingomis pažiūromis, tad žmogaus teisių gynimas ir toje pačioje žmonių grupėje egzistuojančios homofobijos kritika telpa vienoje galvoje.
V. Sinicai pareiškus, kad Palestinoje homoseksualiems žmonėms gresia mirtis, jis tartum staiga pasirodo kaip žmogus, kuriam labai rūpi homoseksualių žmonių likimas. Gražu būtų tuo patikėti, jeigu Lietuvoje sutiktume tą patį V. Sinicą.
Tik štai čia V. Sinicos KFC kibirėlis ir pasirodo kiauras, mat mūsų šalyje sutinkame parlamentarą, kuris pažadėjo „visomis išgalėmis priešintis“ tos pačios lyties partnerystės įteisinimui, mėgina inicijuoti referendumą, kuriuo šeimos teisinius santykius siekiama sieti su vyro ir moters santuoka, motinyste ir tėvyste, taip pat siūlo siaurinti baudžiamąją atsakomybę už neapykantos kurstymą.
Kada konkrečiai homoseksualaus žmogaus teisės tampa vertybe? Kai homoseksualus žmogus Vilniuje nori teisinio santykių pripažinimo – ne. Kai tas pats homoseksualus žmogus nori būti apsaugotas nuo viešo neapykantos kurstymo – siūloma diskutuoti, ar baudžiamoji teisė kartais nėra per griežta. Užtat V. Sinica homoseksualaus žmogaus kančią leidžia sau padėti ant stalo ginče apie Palestiną, ir štai tada LGBTQ+ teisės staiga tampa Vakarų civilizacijos kertiniu akmeniu.
 |
| Vytautas Sinica | Viktoriios Chornos / LRS nuotr. |
Ši manipuliatyvi politinė retorika tokia sena, kad net dulka. Britų kolonijinis administratorius Egipte lordas Cromeris XIX–XX amžių sandūroje mėgo aiškinti apie musulmonių moterų priespaudą ir jų išlaisvinimo būtinybę. Skamba tikrai progresyviai, tik grįžęs į Britaniją tas pats žmogus buvo vienas vyrų organizacijos, kovojusios prieš moterų balsavimo teisę, lyderių. Feministinėje literatūroje būtent tokiems reiškiniams prigijo „kolonijinio feminizmo“ sąvoka: svetimų moterų teisės pasidaro nepaprastai svarbios tada, kai jomis patogu įrodyti svetimos kultūros atsilikimą.
Argumentas, kad svarbu užtikrinti žmogaus teises, būtų svarus nebent tokiu atveju, jeigu V. Sinica sau ir kritikams taikytų tuos pačius standartus.
Lyginti negalima, bet palyginkim
Tas pats metodas – paimti žmogaus teisių klausimą, išimti jį iš konteksto ir paversti emociniu politiniu įrankiu – gyvas ir kitose V. Sinicos komunikacijos temose
Po kelių dienų V. Sinica savo „Facebook“ įraše sugretino dvi baudžiamąsias bylas: vienoje – nepilnametės išžaginimas Anykščių rajone. Kitoje – homoseksualių žmonių niekinimas ir neapykantos prieš juos kurstymas.
.png) |
| Vytauto Sinicos įrašas, kuriame lyginamos bausmės už neapykantos kurstymą ir išžaginimą | Ekranvaizdis |
Konstruojamas vaizdinys: prievartautojas sau vaikšto laisvas, o štai už komentarus žmones kiša į kalėjimą.
Kraujas užverda. Teisingumo nebėra. Valstybė išprotėjo. Tiesa, perskaičius teismo sprendimus emocijos išsikvepia.
62 metų vilniečiui už komentarą, kuriame – raginimas mušti homoseksualius žmones, skirti 8 mėnesiai laisvės apribojimo, bet ne laisvės atėmimo, kaip mėgina pateikti minimas politikas, tad kalėjimo kamera, sukonstruota jo įraše, realybėje neegzistuoja: kurstytojui tebuvo nurodyta naktimis būti namuose ir be leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų.
Išžaginimo byloje Klaidas Sinica gavo 3 metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant 2 metams. Nuteistajam skirti papildomi įpareigojimai: 6 mėnesius teks naktimis pabūti namuose, dalyvauti elgesio pataisos programose. Nukentėjusiajai priteisti 5 tūkst. eurų – ne „piniginė bauda“, kaip savo įraše rašė parlamentaras, o žalos atlyginimas nukentėjusiajai. Tuo metu bauda mokama valstybei. Skirtumas elementarus ir teisės studentas jį paprastai išmoksta gana anksti.
Mano akimis, bausmė už išžaginimą – gerokai per švelni. Politikų darbas kurti tokią teisės sistemą, kad už seksualinius nusikaltimus asmenys sulauktų išties jiems nepatogios atsakomybės. Visuomenė pagrįstai kritikuoja teismų praktiką, gailestingą kaltiesiems ir beširdišką nukentėjusiesiems.
Tik iš kur atsiranda žmogus, kurį už komentarą pasodino į kalėjimą? Toks egzistuoja tik paties V. Sinicos feisbuko įraše.
Tai svarbus aspektas, nes užtenka pakeisti vieną baudžiamosios teisės terminą kitu ir gauni visiškai naują tikrovę: laisvės apribojimas tampa kalėjimu, žalos atlyginimas – bauda. Dvi visiškai skirtingos bylos sustatomos viena šalia kitos ir skaitytojui paliekama emocinga išvada: valstybė homoseksualius žmones saugo labiau negu išžaginimo aukas. Socialiniai tinklai sprogsta pykčiu – įrašo tikslas pasiektas.
Ne visada patogi Konstitucija
Galima būtų numoti ranka: na gerai, politikas supainiojo kalėjimą su laisvės apribojimu, baudą su žalos atlyginimu, socialiniai tinklai pasipiktino ir gyvename toliau. Tik politinė retorika, kartojama pakankamai ilgai, tampa fonu, kuriame vieni žmonės ima atrodyti privilegijuoti, kiti – pavojingi, o tretiems jau norisi tą pavojų parodyti kiaulės galva.
Rugsėjo 11 d. prie Kauno mečetės per musulmonų pamaldas susirinkusi baikerių grupė triukšmavo, skandavo, leido muziką. Teisėsauga pradėjo ikiteisminį tyrimą, siekdama nustatyti, ar yra kurstymo prieš žmonių grupę ir trukdymo atlikti religines apeigas apraiškų.
 |
| Rugsėjo 11-ąją prie Kauno mečetės susirinkę asmenys demonstravo kiaulės galvą | Soc. tinklų nuotr. |
Kaip visuomenėje atsiranda aplinka, kurioje religinės apeigos tampa tinkama vieta riaumoti motociklais ir demonstruoti kiaulės galvą? Socialinė įtampa iš kosmoso nenukrito. V. Sinica dar iki šių įvykių viešai kalbėjo, kad islamas esą nesuderinamas su europietiška visuomene, musulmonus apibendrino kaip žmones, iš esmės nepripažįstančius europietiškų teisės ir kultūros normų.
Konstitucijos 26 straipsnis garantuoja sąžinės laisvę: tikėk ar netikėk kuo tik nori, kol tai nepažeidžia šalies įstatymų.
V. Sinica turbūt neišpažįsta islamo – tai šventa jo teisė. Tiesa, jis, mosuodamas Konstitucija, kai aiškina, kad tos pačios lyties poros – tariamai ne šeima, temoje apie musulmonus nutyli iš pagrindinio šalies įstatymo kylančią nuostatą, kad tikinčiojo orumas ir teisė netrukdomai atlikti religines apeigas – jo šventa teisė.
Kirviu, dalgiu, automatu
Sociologė Gražina Bielousova, vertindama Kauno įvykius, rašė, kad jie neatsirado „politiniame, socialiniame ar emociniame vakuume“, ir atkreipė dėmesį į ankstesnį mečetės klausimo politinį eskalavimą. Ji siūlo rimtesnį klausimą nei V. Sinica, gynybiškai pareiškęs, kad jis tiesiogiai baikerių neužsiundė ir pačiame įvykyje nedalyvavo. Klausimą galima formuluoti taip: „Kur baigiasi politinė retorika ir prasideda atsakomybė už jos pasekmes?“
Rugsėjo 13-osios naktį Vilniaus centre buvo deginamas Koranas. Policija dėl incidento pradėjo ikiteisminį tyrimą. Įvykį užfiksavusi Lietuvoje gyvenanti turkė žiniasklaidai pasakojo girdėjusi ir grasinimą, kad jeigu ji tiki Koranu – bus sudeginta ir pati.
Žiniasklaidai paskelbus tokią žinią, V. Sinica suskubo parašyti feisbuko įrašą, kuriame apgailestauja: „Be reikalo“. Ir čia pat – V. Sinicos komentaras: „Kas kirvį, kas dalgį, o kas ir automatą...“. Pridėta nuoroda į dainą.
.png) |
| Vytauto Sinicos komentaras | Ekranvaizdis |
Žinoma, galima mėginti aiškinti, kad iš dainos žodžių neišmesi, o politikas neturėjo galvoje jokio realaus smurto, tik štai frazė nuo to netampa mažiau kurstanti, atsižvelgiant į tai, jog viešojoje erdvėje ką tik turėjome kiaulės galvą prie mečetės, Koraną liepsnose, ikiteisminius tyrimus ir moterį, pasakojančią apie grasinimą ją sudeginti.
Seimo nario „juokutis“ apie kirvį, dalgį ir automatą patenka į kontekstą, kuriame V. Sinica tampa panašus į žmogų, per padegimą sušunkantį „benzino!“, jo užtarėjams vėliau nuožmiai aiškinant, kad tai buvusi aliuzija į seną lietuvišką dainą ir gal net visai sąmojinga.
Politinės komunikacijos tyrimuose yra pakankamai priežasčių į smurtines metaforas žiūrėti rimtai. 2025 m. žurnale „Political Behavior“ paskelbtas eksperimentinis tyrimas parodė, kad smurtu grasinanti politinių lyderių retorika gali didinti jų pačių politinės stovyklos šalininkų pritarimą politiniam smurtui: vienas iš nustatytų mechanizmų – baimė. Tyrimas atliktas JAV, tad nors rezultatų sieti su V. Sinica tiesiogiai negalima, tačiau rezultatai parodo, kad lyderio žodžiai auditorijoje – ne neutralūs vien todėl, kad pats lyderis niekur nėjo su kirviu.
Žinoma, baudžiamoji atsakomybė turi aukštą įrodinėjimo slenkstį, tik politinė atsakomybė prasideda gerokai anksčiau ir moralės beigi protingumo principai tokie fundamentalūs, kad dėl jų padorioji visuomenė jau seniai susitarė (ar bent turėjo susitarti).
Ar esant tokiam įtemptam kontekstui verta šaukti „kas kirvį, kas dalgį, o kas ir automatą“?
Kas šįkart višta?
Galima, žinoma, ir toliau viską laikyti izoliuotais sakiniais, bet tikrovės neizoliuosi: žodžiai, metaforos, kartojama grėsmė nuolat kaupiasi. Ir po kurio laiko visuomenė ima gyventi jų sukurtame fone, jausdama baimę.
Norėtųsi reikalauti, kad žmogus, kuris taip noriai aiškina kitiems apie civilizaciją, pats prisimintų civilizuotą taisyklę: žodis turi pasekmes. O dar būtų neblogai vieną dieną apsispręsti, ar žmogaus teisės yra principas, ar kišeninis peiliukas, ištraukiamas tada, kai reikia patogiai durti priešininkui.
KFC metafora, tiesą sakant, čia visai tinka, tik kyla klausimas, kas šįkart yra višta.
Pozicija
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės, kurios nebūtinai atspindi jarmo.net poziciją. Turite nuomonę? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net