Kartais viena politikės frazė interviu pasako daugiau apie valstybės būklę nei šimtai programinių dokumentų.
|  | 
| Jonas Valaitis | Jarmo.net nuotr. | 

Jonas Valaitis, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Štai politikos aktualijų žurnalistės Eglės Samoškaitės klausimas teisingumo ministrei Ritai Tamašunienei, turbūt, buvo neišvengiamas: kaip ministrė vertina tai, kad jos paskirta viceministrė parašė tekstą, kurį Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba pripažino menkinančiu homoseksualius asmenis?
Ir ką mes išgirstame? „Man tas atvejis nėra žinomas“, – atsakė teisingumo ministrė.
Nežinomas.
Apie tai, kad žmogaus teisių srityje dirbančios organizacijos kreipėsi į premjerę Ingą Ruginienę, trūkus kantrybei, kai R. Tamašunienė paskyrė nuožmią LGBTQ+ ir moterų teisių priešininkę Kristiną Zamarytę-Sakavičienę, buvo paskelbta labai plačiai, o, sprendžiant iš portale jarmo.net fiksuoto peržiūrų skaičiaus, ir jame paskelbta žinia apie tai, kad prieš dvejus metus K. Zamarytės-Sakavičienės tekstas, kuriame – homoseksualių asmenų lyginimas su ligoniais bei dezinformacija apie šimtus (!) partnerių, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos pripažintas neetišku, nuvilnijo plačiai.
Ponia ministre, ar jums taip pat „nežinoma“, kad žemė apvali? Kad diskriminacija egzistuoja? Ar jums tiesiog patogu nežinoti, kad jūsų pasirinkta komandos narė rašė tekstą, kuriame homoseksualumas buvo sulygintas su vėžiu? Tokia „nežinojimo“ būsena politikui nėra neutralus dalykas: tai intelektualinis tingumas, kuris Lietuvoje jau seniai tapo moralinio neįgalumo sinonimu.
Dar labiau pribloškia bandymas šį atvejį pateisinti tariamai pagarbiu įsitikinimų reiškimu. Suprask, viceministrė gali drėbti ką nori, tik svarbu, kad maloniu balsu. Jei žmogus pagarbiai lygina homoseksualumą su liga, mano vertinimu, tai maždaug tas pats, kas mandagiai spjauti į veidą. Štai tokia mūsų naujoji valstybės moralė: neapykanta su šypsena.
Kai kylant tokiems etikos klausimams ministrė sako, kad jai „nežinoma“, ji iš esmės sako: man nesvarbu. Nes svarbu būtų bent perskaityti tą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimą, bent pasidomėti, ką mąsto jos pačios komanda. Bet ne – lengviau apsimesti, kad problema neegzistuoja.
Taip pat skaitykite:
Tokios situacijos labai aiškiai atskleidžia, kaip Lietuvoje suprantamas žodis „atsakomybė“: ne kaip pareiga žinoti ir tuo žinojimu remiantis imtis veiksmų, o kaip būtinybė išsisukti nuo klausimų ir faktų, ypač, kai jie nepatogūs, kai net šalies institucijos konstatuoja pažeidimus.
Tad šioje pelkėje, kur žodžiai „įsitikinimas“, „nuomonė“ ir „nežinojimas“ tapo politinės priedangos sinonimais, žurnalistė E. Samoškaitė padarė tai, ką privalo daryti žurnalistas – klausti, klausti, klausti…Ir, ponia Tamašuniene, kai kitą kartą sakysite, kad jums „tas atvejis nežinomas“, – gal verta pradėti nuo skaitymo. Nes valstybės valdymas, deja, nėra nežinojimo menas.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net 
