Stebina matyti smurto mastais mūsų šalyje besibaisinčius žmones, ieškančius į ką besti pirštu ir suversti kaltę. O dar visai neseniai nemaža jų dalis agitavo prieš Stambulo konvenciją, aiškindami, kad mes jau ir taip turime visų reikiamų priemonių kovai su smurtu, todėl nieko naujo ratifikuoti ir kurti nebereikia.
 |
| Asociatyvi Viktorijos Chornos\lrs.lt nuotr. |
Jūratė Griškėnaitė, rašytoja
jurate.griskenaite@gmail.com
Kai kurie net į maršus šiuo klausimu nuėjo kovoti su jiems ar jų vaikams per prievartą neva kišama papildoma lytimi(-is). O kur dar visokie keisti institutai ir organizacijos, rašę į spaudą dar keistesnes siaubo pasakas apie gresiantį tradicijų, šeimos, bažnyčios ir visos civilizacijos naikinimą. Arba dėmesio ištroškę, taigi tam puikią progą radę manipuliacijų virtuozai, socialiniuose tinkluose, portaluose ir spaudoje be sąžinės graužaties klaidinę žmones, šaukę apie išsigalvotas grėsmes nuo pakylų mitinguose ir net iš Seimo salės.
Diskusijos buvo tokios aršios, kad vien iš jų buvo galima daryti išvadą: mūsų šalyje tikrai nėra viskas gerai su smurtu. Ironiška, kad aiškindami apie Stambulo konvencijos nereikalingumą žmonės ne tik nevengė psichologinio smurto, bet ir demonstravo gerokai agresyvesnį elgesį, neretai balansuojantį net ant grasinimų susidoroti ribos. Nuo tokio elgesio nukentėjo bemaž kiekvienas bandęs aiškinti, kad tarptautinio dokumento tekstas liko nesuprastas ar buvo netinkamai interpretuotas. Deja, bet ši visiško kultūros neturėjimo mada, kai žiūrovų katutės (arba patiktukai) pasipila oponentui kuo grubiau drėbus, neaplenkė ir Seimo. Kitaip tariant: kaip danguje, taip ir ant žemės.
Todėl visiškai nesistebiu, kad šitoks atmestinas požiūris į smurtą, atviras įvairios neapykantos demonstravimas ir kurstymas, kitaip tariant – tolerancija smurtui, nutiesė kelią į valdžios institucijas žmonėms, kurie geba smurtauti, tą daro noriai ir vietoje pasmerkimo sulaukia paplekšnojimo per petį. Akivaizdu, kad šis įrašas taikytinas ne vien dabartiniam pedofilijos skandalui, nors ir šiuo atveju tinka: teismo sprendimo dar nėra, apie atvejį labai mažai žinoma, o bausmės jau laisva ranka skirstomos. Panašu, kad iš šito neapykantos šaltinio bus išmelžtas kiekvienas naudos lašas, nepaisant ne tik nekaltumo prezumpcijos bet ir galimų nukentėjusiųjų ir jų artimųjų jausmų.
Smurtas neklesti ten, kur jam nesukuriamos palankios sąlygos, o atvejų net Seime būta ir ne vienas. Sunku būtų pamiršti kaip Seimo nariai skaniai juokėsi iš sušaudyto taikinio su oponento nuotrauka. Arba kaip Seimo narys agresyvia homofobiška kalba pravirkdė pasikalbėti norėjusį jauną pilietį. Arba dar kitas garbus ponas, ministrę išvadinęs „nužmogėjusia kale“. Čia tik vos keli epizodai, kuriuos prisiminiau daug negalvojusi.
Tad nereikia dairytis, gūžčioti pečiais ir kažkur ieškoti kaltų. Taip jau yra, kad vieną pirštą nukreipus pirmyn, trys lieka atkišti į save. Todėl ne kažkokia partija čia atsakinga, ne kažkoks klanas, ne paslaptingi visur tūnantys leftistai ar ufonautai, o kiekvienas, kuris užsidirbo politinių ir populiarumo taškų, skatindamas neapykanta persunktas isterijas dėl Stambulo konvencijos, faktais grįsto vaikų lytinio švietimo, žmogaus teises užtikrinančių teisės aktų ir jų pakeitimų. Kiekvienas, kuris ir savo veiksmais arba neveikimu teisino ir skatino smurtą.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net