Tyrėja: Lietuvoje gyvenančios moterys iki šiol marginalizuojamos dėl seksualinės orientacijos ir svarsto apie emigraciją

„Už normalumo ribų“. Taip galima apibrėžti LGBTQ+ moterų padėtį Lietuvoje, įsitikinusi tyrėja Roberta Miškinytė, šiais metais pristačiusi tyrimą apie Lietuvoje gyvenančių LGBTQ+ moterų požiūrį į migraciją.

Asociatyvi V. Tamelytės nuotr.


jarmo.net 

redakcija@jarmo.net

Portalo jarmo.net kalbinta tyrėja aiškino, kad visuomenėje, kurioje dominuoja patriarchatas, moterys dar labiau atsiduria už „normalumo“ ribų dėl savo seksualinės orientacijos. Susiduriama su diskriminacija darbe ir šeimyniniame gyvenime. Koją kiša ir visuomenės požiūris. Pavyzdžiui, R. Miškinytės kalbinta viena tyrimo dalyvė pripažino, kad jos pažįstamas dėl to, jog priklauso LGBT+ bendruomenei, buvo užpultas, apstumdytas ir net apskųstas policijai kaimyno.

– Tyrime pabrėžiate, kad pasaulyje yra įsigalėjusi, dominuoja būtent heteronormatyvumu grįsta patriarchalinė sistema, kurioje moters veikimas yra stipriai ribojamas ir tai „pastato“ LGBT+ save priskiriančias moteris į poziciją „už normalumo ribų“.

Pradėkime nuo heteronormatyvumo. Kas tai yra? – jarmo.net pasiteiravo R. Miškinytės.

– Hetenormatyvumas yra įsigalėjusi socialinė tvarka, kuomet heteroseksualumas ir buvimas hetero yra realiai normalizuojamas. Tai yra daroma labai skirtingais būdais. Vienas dalykas, tai gali būti daroma per teisinę sistemą, per įvairiausius įstatymus, galiojančias tvarkas ir panašiai. Kitas dalykas, tai labai priklauso ir nuo visuomenėje įsigalėjusių normų. Heteronomatyvi visuomenė yra tokia kai vyro ir moters vaidmenis suvokiame, na, sakykim, tradicine prasme, ką labai dažnai įvardijame kaip tradicinę šeimą. Tai tradicinė samprata, tradiciniai vyro ir moters vaidmenys. Ir tai ir yra heteronomatyvumas, ką mes normalizuojame savo visuomenėje per įstatymus, socialinę tvarką būtent tai, kad būti hetero yra normalu. Ir taip, tai normalu. Bet kai kalbame apie tai, kas nėra heteronormatyvu, šiuo atveju galime užsiminti apie LGBTQ bendruomenę, kuri atsiduria už normalumo ribų, nes jie nepriklauso hetero bendruomenei, įstatymais nėra reglamentuojamos jų teisės įstatymu jų teisės, yra apribojamos laisvės, o tai sukuria, manau, pakankamai daug problemų. Todėl ir norėjau savo darbe kiek plačiau pasižiūrėti į šį aspektą.

Roberta Miškinytė | Asmeninio albumo nuotr.

– Ar galėtumėte paaiškinti, kokios visuomenėje yra brėžiamos „normalumo ribos“ ir kaip LGBT+ moterys atsiduria už jų?

– Vienas dalykas, į ką svarbu atkreipti dėmesį, tai, kad savo tyrime nagrinėjau būtent LGBTQ moteris, nes tai sukuria tokį dvigubą atsidūrimą už normalumo ribų, nes bet kokiu atveju mes gyvename visuomenėje, kur pakankamai stipriai įsigalėjusi ir patriarchalinė tvarka. Ir tai yra turbūt praktiškai didžiojoje visuomenes daugumoje, kurioje vyrai dažnai užima galbūt aukštesnį vaidmenį ir čia irgi galima rasti įvairiausių įrodymų: nevienodas darbo užmokestis, skirtingai apibrėžti vaiko rūpybos klausimai (dekretinės bei vaiko priežiūros atostogos), kurie moterį pastato į pagrindinės rūpintojos padėtį, kiti dalykai. Tad moterys jau atsiduria šiek tiek, gal ne už normalumo ribų, bet jos yra šiek tiek antrinės. O štai LGBTQ moterys juo labiau atsiduria.

Ir tas normalumas brėžiamas nerealiai ne tik per hetero santykius, bet ir hetero šeimos kūrimą, santuoką, reprodukciją, tai irgi yra labai labai tokie aktualūs aspektai, išryškėję tarp mano tyrimo dalyvių.

Asociatyvi E. Norvilytės nuotr.

– Tyrime nagrinėjate pilietybės ir seksualinės orientacijos ryšį. Kaip tai susiję?

– Taip, tai čia irgi svarbu apibrėžti, kada ta pilietybės samprata, kurią aš pasitelkiau savo tyrime, nėra tokia tradicinė kaip būti Lietuvos piliečiu ar priklausyti bendruomenei. Aš į pilietybę žiūriu iš kitos perspektyvos. Mano pagrindinė autorė Nira Yuval-Davis, kuri pilietybę apibrėžė kaip tam tikrą socialinį konstruktą, kurį galima skaidyti į mažesnius dėmenis, kaip teisių ir laisvių rinkinį. Tad galima apibrėžti, kad pilietybė gali būti pilna ir nepilna. Tai reiškia, kad net jeigu tu esi pilietis, galbūt tau trūksta tam tikrų teisių ar laisvių ir dėl to tavo pilietybė nėra tokia pilna kaip galbūt kitų asmenų. Tad aš darau savo tyrime tokią prielaidą, kad LGBT moterų pilietybė yra ne tokia pilna kaip hetero visuomenės narių pilietybė. Taigi, heteronormatyvumu grįstoje visuomenėje, tapatinimasis su LGBT+ reiškia ir tapatinimąsi su bendruomene, kuri yra suvokiama kaip išsiskirianti, netapati hegemoninei bendruomenei, kuriai yra suteikiama pilietybė

Tą pilietybę galime sieti su seksualine orientacija, nes netgi yra tam tikri autoriai išskyrė būtent seksualinės pilietybės sąvoką. Ji yra būtent nagrinėjama per teises, kurios yra suteikiamos ar atimamos priklausomai nuo asmens seksualinės orientacijos, tapatybės ir saviraiškos. Seksualinės orientacijos ir pilietybės ryšys gali būti apibrėžiamas per pilietybės ir reprodukcijos ryšį. Viena vertus, LGBT+ asmenys yra „nurašomi“ visuomenėje, nes tos pačios lyties sąjungos negali reprodukuoti (arba tai gali daryti labai limituotai). Tačiau vis iškyla klausimas, vis plačiau yra nagrinėjamas LGBT+ asmenų įtraukimas į reprodukciją per įsivaikinimą ar suteiktą teisę naudotis reprodukcinėmis technologijomis. Toks seksualinės pilietybės nagrinėjimas yra glaudžiai susijęs su įsigalėjusiu heteronormatyvumu, yra keliamas klausimas, ar visaverčiu visuomenės nariu yra tampama tik tokiu atveju, jei yra įgalinama reprodukcija.

Tad mano tyrime išryškėjo tokie labai aktualūs klausimai kaip civilinės sąjungos, reprodukcijos teisės. Tai ir yra būtent tos teisės, laisvės: teisė į medicinos, sveikatos apsaugą, kuri iš dalies yra apribota.

Asociatyvi E. Norvilytės nuotr.

Pilietybės ir seksualinės orientacijos ryšys per tai ir atsiskleidžia, jeigu mes į pilietybę žiūrime ne tik į tai, kaip gali kažką turėti ar neturėti, bet ir tai, kad tavo pilietybėje telpa labai daug svarbių dalykų, kurie gali būti ribojami labai įvairiais būdais. Tai čia yra pagrindinis ryšys, ar turėdami kitą seksualinę orientaciją, ar galbūt kitaip išsiskirdami iš visuomenės, asmenys gali būti laikomi visaverčiais, visateisiais piliečiais. Čia yra daug tokių klausimų dėl to, ir manau labai svarbu suvokti tą ryšį, į tą pilietybę pažvelgti šiek tiek plačiau.

– Savo darbe rašote: „<...> LGBT+ asmenys neturi tam tikrų politinių laisvių, negali laisvai savęs reikšti, tai yra kontroliuojama valstybės, kurios veikimas dažnai vis dar yra grįstas heteronormatyvumu ir patriarchaline samprata“. Kaip manote, kodėl LGBTQ+ asmenys Lietuvoje išlieka marginalizuojama grupe? Ką apie tai mano jūsų apklaustos tyrimo dalyvės?

– Manau, kad vienareikšmiškai mano tyrimo dalyvės save priskyrė marginalizuojamai bendruomenei, ypač kai mes kalbame apie trans asmenis.

Na, visų pirma pradėkime nuo tokių labai aiškiai suvokiamų įstatyminės bazės dalykų. Visiškai nėra reglamentuojama jokia civilinės sąjungos galimybė, jau net nekalbame apie reprodukcijos, įsivaikinimo klausimus.

Mes galime kalbėti tuomet apie socialines laisves ir teises. Tos pačios eitynes - sako, tiek daug prireikė, kad galėtų įvykti pirmosios eitynės Vilniuje. Policijos pareigūnų, kurie saugojo dalyvius, buvo žymiai daugiau negu pačių dalyvių.

Pažvelkime ir į tai, kaip prieš porą metų įvyko „Kaunas Pride“. Irgi kiek reikėjo policijos apsaugos tam, kad užtikrintų tai, jog šie žmonės galėtų išreikšti savo buvimą, savas vertybes.

Mano tyrimo dalyvės įvardijo, kad tas marginalizavimas ir pastatymas už normalumo ribų pasireiškia tuo, kad jos negali laisvai reikštis, jos negali eiti susikibusios už rankų ar galbūt bijo eiti susikibusios už rankų, jos negali visiškai įteisinti savo santykius su antrąja puse, neturi galimybės kurti šeimos.

Tai yra veiksniai, kurie skatina mąstyti apie emigraciją.

Asociatyvi V. Tamelytės nuotr.

Manau, kad tas marginalizavimas susideda iš labai skirtingų dalių: tai yra įstatyminės bazės, bet, kita vertus, ir iš visuomenės požiūrio, kuris, na, pripažinkim, pas mus dar yra šiek tiek šlubuojantis, manau, šiuo klausimu.

– Ką Lietuvoje gyvenančioms ir LGBT+ save priskiriančioms moterims reiškia būti pilietėmis?

– Aš savo tyrime pabrėžiau, kad pilietybės sąvokos, kalbėdama su savo tiriamosiomis, specialiai nevartojau. Nenorėjau apibrėžti to, nes kai pasakai žodį pilietybė, visi jau įsivaizduoja savyje, kas tai yra.

Tačiau iš pokalbių pavyko išskirti, kad vienas iš pagrindinių išsiskiriančių aspektų yra būtent saugumo pilietybė, į kurią įeina saviraiškos laisvė, gebėti būti saugiu žmogumi savo valstybėje. Kitas svarbus aspektas - šeiminė pilietybė, skylanti į dvi dalis: viena vertus, civilinės sąjungos galimybė ir reprodukcija.

Man labai pasisekė, kad vykdydama savo tyrimą galėjau pakalbinti ir dvi trans moteris. Manau, kad Lietuvoje apskritai trans asmenų padėtis dar labiau problematiškesnė. Buvimas trans tave pastato į dar kitokią padėtį visuomenėje. Viena mano tyrimo pašnekovė įvardijo: jautiesi kaip egzotika. Kai kurie žmonės nesupranta, kas apskritai tai yra.

Kitas svarbus aspektas - sveikatos apsaugos, medicininė pilietybė. Grįžkime prie trans asmenų, kurie Lietuvoje vis dar išlieka patologizuojami. Transseksualumas pripažįstamas kaip psichikos sutrikimas. Turi būti diagnozuotas psichikos sutrikimas norint keisti dokumentus, gauti hormonų terapiją. Nes tik taip galėsi judėti buvimo savimi link

Tad kalbant apie pilietybę, viena vertus, mano kalbintos tyrimo dalyvės lieka gyventi Lietuvoje, nes yra palaikomos šeimyninių, visuomeninių ryšių. Bet tuo pačiu jos mąsto apie emigraciją dėl teisinių, medicininių ir socialinių aspektų.

Tai pilietybę jos suvokia turinčios, bet kyla klausimas, ar jos visateisės pilietės. Trys ar keturios pašnekovės įvardijo, kad nesijaučia visavertėmis visuomenės narėmis. Tai parodė, kad jos pačios pilietybę suvoki kaip konstruktą, kuris gali būti pilnas arba nepilnas.

– Užsiminėte apie trans asmenų padėtį. O ar trans asmenys emigruoja iš Lietuvos dėl jų neužtikrinamų teisių?

– Taip, kiek pavyko pakalbinti, tai yra vienas iš tų aspektų yra saugumo klausimas ir galėjimas būti savimi, tačiau labai svarbiais aspektais tampa ir tranzicijos galimybės. Lietuvoje labai sudėtinga gauti hormonų terapiją. Jeigu anksčiau buvai susituokęs arba esi susituokęs - negali jos gauti. Taip pat žmonėms negalima atlikti ir lyties keitimo operacijos. Tai yra labai ilgas kelias. Žinau, kad kitose valstybėse, pavyzdžiui, Vokietijoje, tam tikru lygiu yra net kompensuojama tranzicija. Tai tikrai skatina trans moteris emigruoti dėl aspektų, kurių Lietuvoje visiškai neįmanoma gauti.

Asociatyvi V. Tamelytės nuotr.

– Jūsų apklausiamos tyrimo dalyvės pasakojo apie saugumo situaciją Lietuvoje. Kaip ir minėjote, dalis kalbėjo, kad negali viešumoje laikytis kartu antrosiomis pusėmis susikibusios rankomis, jaučia baimę būti užpultoms vien dėl to, kaip elgiasi, atrodo, ar kokią atributiką nešioja. Kokias tai iliustruojančias istorijas tyrimo dalyvės pasakojo?

– Galiu papasakoti apie vieną man įsiminusią istoriją. Mano pašnekovė gyveno mažesniame mieste. Labai gerai suprasdama situaciją provincijoje, ji, dirbdama su savo kolegomis, nesijautė saugiai, tarsi negalinti pasakyti savo kolegoms apie savo seksualinę orientaciją. Tuo tarpu atvykusi į Vilnių ji pakankamai greitai pasijautė saugi savo kolegoms pasakyti. Manau, kad tai parodo tam tikrą skirtį, egzistuojančią Lietuvoje, kurią galbūt mes ne visada taip greitai pamatome gyvendami savo socialiniame burbule, to nepastebime, bet ji egzistuoja.

Kitos istorijos iliustruoja homofobiją artimoje aplinkoje, iš pačių artimiausių šeimos narių. Tai taip pat skatina emigruoti, pradėti gyvenimą ten, kur gali jaustis saugus.

Dar viena istorija susijusi su piktais kaimynais. Jie LGBTQ žmones net aprėkė, apstumdė, ir apskundė policijai, ir panašiai, ir realiai už nieką, vien dėl to, kad tie asmenys buvo LGBTQ.

Kažkaip tos istorijos galbūt pasimiršta, gyvenant savo socialiniame burbule to nematome, bet LGBTQ asmenys su tuo susiduria kasdien. Ir ta baimė atsiskleisti, baimė būti savimi yra labai gaji. Tai skaudi realybė, turbūt taip reikėtų įvardinti. Jie negali jaustis saugiai tiesiog gatvėje.

– Kol kas lieka nepriimtas nei Partnerystės, nei Civilinės sąjungos įstatymas. Iš esmės tos pačios lyties porų santykiai lieka nereglamentuojami. Apie tai kalbėjo ir jūsų tyrimo dalyvės. Kaip jos dėl to jaučiasi?

– Vienas labiausiai išsiskiriančių aspektų - neteisybės jausmas. Mano kalbintos pašnekovės sako, kad tai apskritai yra jų kaip vienos pagrindinių pilietinių teisių neužtikrinimas. Jos jaučiasi labai nuskriaustos šiuo klausimu, nes apskritai negali niekaip įtvirtinti savo partnerystės. Tai viena iš potencialių emigracijos priežasčių, nes realiai Lietuvoje šiuo metu negalima.

Asociatyvi E. Norvilytės nuotr.

Galima nebent pasidžiaugti tuo, kad šiuo metu civilinės sąjungos įstatymas buvo sėkmingai apsvarstytas. Tai lauksime tolimesnių Seimo žingsnių ir priėmimo. Bet tai labai ilgas ir sudėtingas kelias.

– Ko LGBT+ moterys tikisi išvykdamos iš Lietuvos? Kaip situacija matoma užsienyje? Kokie keliami lūkesčiai?

– Vieni pagrindinių lūkesčių, manau, tai labai siejasi su būtent tomis emigracijos priežastimis. Galbūt norima turėti saugią aplinką visų pirma. Tai yra pagrindinis dalykas, o ko tikisi, būtent renkasi tokias valstybes, kuriose gali jaustis saugiai. Buvo nemažai mano pašnekovų, kurios pažįsta kitų asmenų, kurie yra išvykę į Olandiją, Ispaniją, kuriose ta LGBTQ padėtis dabar, manau, yra žymiai geresnė, būtent tie lūkesčiai siejami su saugia jausena. Taip pat svarbi galimybė įteisinti savo buvimą kartu, turėti galimybę įsivaikinti ir kurti šeimą, kurti savo ateitį, o ne būti ribojamiems visuomenės požiūrio ir valstybės įstatymų spragų

– Savo darbe analizuojate, kuo skiriasi biologinė ir socialinė lytys. Cituojate amerikiečių filosofę Judith Butler, anot kurios, biologiškai galima būti vyru arba moterimi, tuo metu socialinė lytis, priešingai nei biologinė lytis, nėra ir negali būti binarinė. Tad kas toji socialinė lytis?

– Angliškai terminai šiek tiek lengviau dėliojasi, tai yra sex ir gender. Tai gender ir yra ta socialinė lytis. Tai paremta pagal mano mėgiamą konstruktyvizmo teoriją. Tai socialinės lyties samprata skirtinguose istoriniuose kontekstuose, kuri persipina su rasinėmis, klasinėmis, etninėmis, pasaulietinėmis, regioninėmis specifikomis. Todėl ji turi būti suvokiama atsižvelgiant į politinę bei kultūrinę sąveiką ir sąlygas.

Būtent socialinė lytis yra tai, kaip tu save supranti, kaip tave pateikia ir kaip tave gali suprasti visuomenė, kaip tu save reprezentuoji.

Socialinė lytis kinta priklausant ir kintant kultūriniams ir istoriniams santykiams bei patirtimis.

Tai vadinasi, tu gali kartais labiau linkti link moteriškumo, arba link vyriškumo, ir tai keičiasi būtent nuo tavo paties patirčių, nuo santykių, nuo to, kaip visuomenėje jie yra suvokiami.

Tau nereikia būti tik vyru ir apibrėžti visų su vyriškumu siejamų kažkokių savybių. Tai gali būti tiek išorinės savybės, ženklai, tiek kažkokios asmeninės savybės. Arba tau nereikia būti tik moterimi ir būti apibrėžtai tų socialinių normų ir biologinio aspekto.

Ta socialinė lytis yra tokia, kad ji formuojasi, keičiasi per kultūrinius, istorinius veiksmus.

Taip pat yra tokia performatyvumo sąvoka: mes elgiamės kaip vyrai ir moterys, tai yra būtent mūsų vyriškumo ir moteriškumo aspektai, atsiskleidžiantys per tai, bet tai nebūtinai reiškia, kad turi būti vienoks ar kitoks.

Būtent tai ir yra socialinė lytis - ji gali būti fluidi.

Kartais sakoma: moteris negali turėti tvirtos nuomonės, nes tvirtos nuomonės turėjimas yra vyriškas aspektas. Jeigu mes mąstome taip, tai mes ir mąstome tais binariniais terminais, kad tu gali būti arba vyriškas, arba moteriškas, ir tam tikros savybės yra priskiriamos būtent vyro ar moters kategorijai.

Tačiau socialinė lytis leidžia į tai pažvelgti kiek plačiau. Kaip pasižiūrėti į tai kaip į kažką, kas gali kisti. Gali kisti tavyje, visuomenes statomas norma, jos pokyčius, ir tai labai svarbu.

– Ar tikrai žmonės biologiškai yra tik dviejų lyčių?

– Turime atsižvelgti į mūsų normalizuojamą ir medicinos sukurtą diskursą, kai net gimstant yra pažymima, ar tu gimei vyru, ar moterimi. Yra tam tikrų išlygų, bet biologinės lyties priskyrimas yra įvykdomas dar net negimus vaikui: labai dažnai dabar yra populiaru sužinoti tą lytį būtent ultragarso metu. Tad čia atsiranda biologinės lyties binariškumas, kad stengiamės priskirti lytį ir galim tikrai matyti, kad ta lyčių tvarka toliau yra būtent kuriama vėliau: pradėkim nuo gimimo,- berniukų yra žydros spalvos, mergaičių - rožinės. Mes kažkodėl tam pasiduodame kaip visuomenė. Tai yra norma kažkokia, tai būtent taip yra kuriamos tvarkos. Jos vis labiau įtvirtinamos. Socialinė lytis yra sąvoka, leidžianti atsirasti tam kažkokiam tarpiniam variantui, kuris yra besikeičiantis.

– Tyrime užsimenate apie įsigalėjusią lyčių tvarką: „<...> šiuolaikinė visuomenė veikia reprodukcijos, kūno kontrolės principais, kai yra siekiama kuo labiau kontroliuoti žmones ir užtikrinti, jog jie veiktų taip, kaip yra norima“. Ar tai lemia homofobišką visuomenės požiūrį į LGBTQ+ asmenis, taip pat tartum nustato moters vietą visuomenėje?

– Iš principo taip, aš manau, kad bent iš dalies mes tikrai galime taip teigti. Rėmiausi prancūzų filosofu Michel Foucault, kuris ir įtvirtina tą mediciniškumą, būtent tai, kad lyčių tvarka yra kontroliuojama visuomenės, yra visokie gimstamumo rodikliai, mirtingumo rodikliai, visokie socialiniai rodikliai, kuriuos mes, kaip valstybė, matuojame. Matuoja ir pasaulis. Ir taip mes vis toliau įtvirtiname tą lyčių tvarką: moteris iš principo tvarko namus, žiūri namų ūkį, gimdo vaikus, augina, yra atsakingos už kažkokį, netgi, sakykim, valstybės tęstinumą, būtent per savo reprodukciją. Kaip ir minėjau, ta lyčių tvarka yra įtvirtinama skirtingais principais, per normas, per teisinius aspektus.

Tai ir ta homofobija gali tokioje įtvirtintoje lyčių tvarkoje vešėti.

Mes turime tai, kad moteris turime reprodukuoti, turi būti atsakinga už šeimą ar ne. Vyras galbūt turi būt atsakingas už finansus. Ir ką mes tokiu atveju turime? Kad vyras turi kurti šeimą su moterimi, nes tik tokia šeima galės reproduktuoti, ypač pagal dabar Lietuvoje galiojančius įstatymus. Ir taip tas homofobiškumas gali toliau vešėti visuomenėje.

– Kaip paaiškintumėte, kodėl mūsų visuomenė yra patriarchalinė? Kodėl ir kaip viena visuomenės grupė primeta savo galią kitai?

– Manau, kad čia toks irgi būtų platus klausimas. Galbūt reikėtų atsigręžti į istoriją. Mes kalbame apie šimtmečius, galbūt net tūkstantmečius metu gyvuojančią ir plėtojamą santvarką, kuri, nors ir keičiasi, tačiau išlieka pakankamai stipriai įsigalėjusi.

Pradėkime nuo to, kad apskritai netgi nuo antikinės Graikijos vyrai buvo tie, kurie balsavo. Moterims apskritai balsavimo teisė suteikiama XIX-XX amžiuje.

Mes turime tokį labai ilgai vešintį diskursą, kad būtent vyra yra tie galingieji, kad vyrai yra tie, kurie nustato tam tikrą tvarką.

Yra daug istorinių tvarkų, nustatytų vyrų. Man labai keista, kai vyrai priiminėja įstatymus, susijusius su abortais. Ar tai juos liečia? Tai yra moters kūno kontrolė.

Vyrai vis dar didžiojoje pasaulio dalyje uždirba daugiau negu moterys.

Arba kalbant apie vaikų auginimą. Netgi įstatymiškai Lietuvoje pakankamai neseniai atsirado teisė vyrams išeiti mėnesiui ar dviems vaiko auginimo atostogų. Anksčiau tai galėjo daryti tik moterys. Tai vėlgi mes rodėme, kad vyras yra visiškai atribojamas nuo vaikų auginimo pačioje pradžioje, turi užtikrinti finansinį stabilumą, o moteris tuo pačiu yra išimama iš darbo rinkos, sakykim, dažnai dvejiems metams. <...> Mes turėtume kaip visuomenė, jeigu nebūtų patriarchatas įsigalėjęs, žiūrėti, kaip galėtume užtikrinti, kad moterys galėtų būti lygesnės ir vis arčiau tų vyrų. Tačiau kol kas tikrai yra aspektų, kurie leidžia ir parodo, kad kas kas nėra tokia gera situacija.

Mano tyrimas parodė, kad jeigu mes paimame visuomenes grupę, kuri yra moterys, priklausančio LGBTQ bendruomenei, jos atsiduria dvigubai ne galios pozicijoje, – kalbėjo pašnekovė.

„Žmogui (ne)reikalinga istorija“

Ankstyvoji Lietuvos istorija skaičiuojama nuo senovės baltų genčių, gyvenusių šioje teritorijoje šimtus metų. Mūsų šalis išgyveno daugybę istorinių etapų, buvo valdoma skirtingų valdovų, patyrė kultūrinės ir politinės sistemų pokyčius. Tačiau, kaip sako Tolerantiško jaunimo asociacijos (TJA) pirmininkas Artūras Rudomanskis, net ir šiais moderniais laikais galime pastebėti, kad ano amžiaus pagimdyta netolerancija ir ją lydinti diskriminacija tebegyvuoja, o su tuo skaudžiai susiduria ir LGBTQ+ moterys Lietuvoje.

Artūras Rudomanskis | E. Norvilytės nuotr.

Kaip mes, visuomenė, galime prisidėti prie ateities, kurioje visi gyventojai galės būti laimingi savo šalyje?

Apie tai diskutuojama ir naujausiame TJA išleistame komikse „Žmogui (ne)reikalinga istorija“, kuriame kritikškai atsiliepiama apie uždaras mokyklas, kuriose diktuojamas vien „vyriško“ pasaulio supratimas.

Kaip minėjo R. Miškinytė, viena iš didžiausių problemų, su kuria susiduria LGBTQ+ moterys Lietuvoje, yra vyriško dominavimo ir galios primetimas. Lyčių nelygybė ilgą laiką išliko didžiuliu Lietuvos iššūkiu, ir nors laikui bėgant padėtis kiek pagerėjo, vis dar reikia nemažai ką nuveikti siekiant lygiaverčio santykio tarp abiejų lyčių, o pradėti reikėtų nuo švietimo sistemos, mano A. Rudomanskis.

„Mes kritiškai vertiname mokyklą, kuri mums nepadeda pažinti pasaulio, o pateikia tik nuotrupas, tarsi dalis jo neegzistuotų arba jis būtų mažiau vertas būti pažintu ir gerbiamu. Mes už tokią mokyklą, kurioje būtų gilinamasi į pasaulį atvirai, neapsiribojama siauru tautiniu, patriarchalinės hegemonijos (pasaulio supratimo, kurį padiktuoja vyrai, nes jie turėjo ir turi didesnę galią) padiktuotu pasaulio supratimu, nes mes visi esame labai skirtingi“, – rašoma TJA komisko „Žmogui (ne)reikalinga istorija“ įvade.

Akivaizdu, kad daugelis LGBTQ+ moterų patiria psichologinių ir emocinių sunkumų dėl to, kad joms negalima būti savimi ir išreikšti laisvai savo tapatybės. Tačiau, kaip ir pabrėžiama TJA komikse, ši problema nėra nei neišsprendžiama, nei beviltiška. Kaip teigia A. Rudomanskis, turime ugdyti jaunąją kartą ir diegti jai supratimą, kad kiekvienas žmogus yra unikalus ir turi teisę būti mylimas ir priimtas toks, koks yra. „Tik taip galėsime sukurti ateitį, kurioje daugiau žmonių galės jaustis laimingi Lietuvoje, ir niekam nebereikės ieškoti geresnio gyvenimo svetur“, – įsitikinęs A. Rudomanskis.
Naujesnė Senesni