Šedvydis: dalis Konstitucijos straipsnių gina ir pačias siaubingiausias pažiūras

Po visuomenėje kilusios diskusijos apie neapykantą prieš LGBTQ+ ir neįgalius asmenis, Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Laurynas Šedvydis sako, kad neapykantos kalbos apibrėžimo ribų plėtimas – sudėtinga tema, nes teisėsauga gali veikti tik tada, kai mato tiesioginį grasinimą, o ne šiaip neigiamų nuostatų išsakymą. Anot politiko, kyla rizika, kad mėginant įvesti griežtesnį reguliavimą, kils pavojus žodžio laisvei. „Yra keletas Konstitucijos straipsnių, kurie gina pačias siaubingiausias pažiūras, kai jos yra asmeninės ir neišeinančios į politinės raiškos ar turinčios kokį nors visuomeninės organizacijos lygmenį“, – jarmo.net komentavo L. Šedvydis.

Laurynas Šedvydis | Džojos Gundos Barysaitės/lrs.lt nuotr.

Jonas Valaitis, jarmo.net

redakcija@jarmo.net

Reaguodama į komiko Dominyko Klajumo pasisakymus apie neįgaliuosius bei policijos sprendimą nepradėti ikiteisminio tyrimo dėl humoristo Pauliaus Ambrazevičiaus pranešimo apie jo „Facebook“ paskyrą užplūdusius neapykantos komentarus prieš LGBTQ+, Tolerantiško jaunimo asociacija (TJA) paragino institucijas elgtis principingiau vertinant neapykantos kalbos incidentus. 

Anot L. Šedvydžio, Konstitucija gina net ir kraštutines asmenines pažiūras ir nors viešojoje erdvėje kalba reguliuojama, tačiau ribojimo plėtimas gali sukelti pavojų žodžio laisvei.

Jarmo.net primena, kad liepos 7 d. „Facebook“ paskyroje P. Ambrazevičius paskelbė nuotrauką iš LGBTQ+ eitynių Vilniuje. Įrašo komentarų sekcijoje netrukus pasipylė įžeidūs, LGBTQ+ asmenis niekinantys komentarai. Apie šią situaciją pranešęs teisėsaugai, žinomas vyras sulaukė atsakymo, kad ikiteisminis tyrimas dėl neapykantos kurstymo nebus pradėtas.

Paulius Ambrazevičius ir jo žmona Kristina Ambrazevičienė paskelbė nuotrauką, po kuria pasipylė galimai neapykantą prieš LGBTQ+ bendruomenę kurstantys komentarai | Asmeninio albumo nuotr.

Šiuo metu policija vertina komiko D. Klajumo pasisakymus viename jo laidos įraše apie neįgalius žmones. Pareigūnai informavo, kad šiuo metu tikslina aplinkybes, surinkus duomenis bus sprendžiama, ar dėl neapykantos kurstymo pradėti ikiteisminį tyrimą. 

TJA išplatintame pranešime teigiama, kad šie atvejai yra puikus pavyzdys, parodantis, kaip žeminimas po truputį virsta priimtinu reiškiniu. 

Tolerantiško jaunimo asociacijos valdybos narė, psichologė Rasa Katinaitė pažymėjo psichologinę neapykantos kurstymo žalą. 

Rasa Katinaitė | Olgos Posaškovos/lrs.lt nuotr.

„Negalima pamiršti, kad tokie „juokeliai“ turi savas pasekmes, kurios gali būti ypač paveikios jauniems žmonėms. Neapykantos kalba, patyčios ir žeminimas prisideda prie savivertės mažėjimo, gali sukelti nusivylimą aplinka, paskatinti depresyvumą, o kai kuriais atvejais – net ir mintis apie savižudybę. Jauni žmonės dažnai seka viešus asmenis, komikus ar „influencerius“. Kai jų idealai tyčiojasi iš kitų, tai siunčia žinutę, kad toks elgesys yra priimtinas, net „kietas“. Mokyklose tai pasireiškia skaudžiomis patyčiomis tarp bendraamžių. LGBTQ+ jaunuoliai ar jaunuoliai su negalia patiria sisteminį žeminimą ne tik internete, bet ir kasdienėje aplinkoje. Todėl bet kokia, net „pajuokos“ forma pateikta neapykanta tik sustiprina jau ir taip egzistuojančios stigmos poveikį psichinei sveikatai“, – teigiė R. Katinaitė. 

TJA pakvietė viešuosius asmenis suprasti, kad vieša tribūna reiškia ir viešą atsakomybę, o institucijas principingai vertinti tiek atvirą neapykantą, tiek „maskuotą“ patyčių formą. 

KOMENTARAS

Laurynas Šedvydis, Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas 

Laurynas Šedvydis | Olgos Posaškovos/lrs.lt nuotr.

Dviprasmiška tema gaunasi, nes teisėsaugos institucijos ieško grasinimo susidoroti dalies, kuri yra kriminalizuota. Neigiamų nuostatų išsakymas nėra kriminalizuotas. Kaip rodo teismų ar prokuratūros, ar policijos praktika, jei ten nemato tiesioginio įrodymo, gaunasi, kad neturi priežasčių valstybės galią naudoti prieš tokius viešus pasisakymus. Aš atvirai pasakius nežinau išmintingo sprendimo, kaip galima plėsti neapykantos kalbos ribas, nepradedant temos, kuri istoriškai turi didelį backclasho potencialą. 

Yra keletas Konstitucijos straipsnių, kurie gina pačias siaubingiausias pažiūras, kai jos yra asmeninės ir neišeinančios į politinės raiškos ar turinčios kokį nors visuomeninės organizacijos lygmenį. Viešosios pažiūros turi ribojimų: nuo komunizmo ar fašizmo draudimo, karo propagandos draudimo, draudimo susidoroti, to, ką gali matyti nepilnamečiai, reklamos ir viešosios informacijos reguliavimo, viešųjų erdvių ir istorinės atminties kanono reguliavimo. Tai viešąją informaciją mes kaip visuomenė reguliuojame. 

Tačiau yra minų laukas – regimybė, kad valstybės institucijos kišis labiau nei dabar kišasi į privačios sferos kalbą, sukeltų konfliktą su žodžio ir saviraiškos laisve ir tai sukeltų sunkiai nuspėjamų politinių pasekmių epochoje, kai tas overreach yra visuomenės suvokiamas kaip esantis. 

Politikams bandyti reguliuoti komediją baigiasi visada juokingai, kai rinka, užsakovai, klausytojai ir žiūrėtojai tampa geresniu baudėju nei kada bus teisės sistema. Jungtinėje Karalystėje priekabus atskirų temų policinimas jų niekaip nenutildė: net priešingai – konsolidavo ir padarė tą erdvę politiškai aktualią. 

Yra ir dar vienas paradoksas su ta teise kaip tokia – kiekvienas ribojimas bus naudojamas ne pagal paskirtį, nes taip ta teisė veikia. Abstrakčios neapykantos skleidimo be grąsinimo susidoroti kriminalizavimas? Na, pakeliui užkabins visus, kurie šiaip nekenčia valdžios ar atskirų institucijų. Atskiros institucijos tuo tada pradės naudotis pramoniniu būdu (pvz., Romos Katalikų Bažnyčia). Jei aš matyčiau išmintingą sprendimą, kuris būtų politiškai įmanomas, tarkime Seime galintis sulaukti palaikymo, mielai imčiausi. 

Man turbūt nereikia priminti kad turime problemų su istoriniu antisemitizmu, naujai atrastų grupių, kurioms reiškiama neapykanta (pvz., musulmonų, bet ko, kas yra kitokio gymio – yra įvairiausių rasizmo versijų, taip pat po atsinaujinusio karo sustiprėjo ir buvo legitimizuota neapykanta rusams (ir net nebūtinai tų, kur iš Rusijos atvyko, o tiesiog), tai kas nėra išsakoma taip tiesiai – baltarusių darbo migracijai ir ukrainiečių pabėgėliams prasiveržia retkarčiais (čia ji nėra tiek atvira, bet padedama po „rusų kalbos“ failu). 

Kiek teko kalbėti su Romų bendruomenės atstovais, tai yra lėtas situacijos gerėjimas, bet jis labai lėtas. 

LGBTQ+ asmenys bent jau apklausose turi tą lėtą požiūrio į juos keitimąsi (~1 proc. į teigiamą pusę per metus), kai etninė ar rasinė neapykanta dėl karo ir įtampos yra kartais legitimuojama. 

Yra akivaizdu kad darbo migracija ir konkurencija dėl darbo vietų, jaunimo tarpe plintantis NEET (neaktyvus jaunas žmogus ) fenomenas sukuria puikią terpę tai generalizuotai neapykantai plisti ir skverbtis. Europinės bei pasaulinės apklausos rodo, kad jaunoji karta nėra ta, kuri siekia platesnės tolerancijos „kitiems", netgi priešingai – Vakarų Europos šalyse vyresnės kartos tampa tuo inkaru, kuris sulaiko nuo didesnio atsitraukimo nuo žmogaus teisių. 

Galų gale net nėra nieko keisto – ekonominė įtampa, geopolitinė įtampa, konkurencija dėl būsto, darbo, vertybių nestabilumas kartais bloškia žmones į keistus ideologinius prieglobsčius, kai bendra visuomenės aplinka negali pasiūlyti optimizmo apie ateitį. Čia Lietuva ne blogiausioje situacijoje dėl to optimizmo, nes nepaisant visko mes augame, bet ta problemų uodega mus atsiveja. Ir jei nėra optimizmo, kad ateitis bus, yra labai mažai galimybių augti kaip visuomenei, nes pesimizmas duoda labai prastas pasekmes – jautimą kad tu traukiesi, užsidarymą bokštuose ir identitetuose, kur saugiau, nes nereikia keistis, nes viskas, ką turi dabar, yra geriausia, kas kada nors bus. Čia paradoksas, atrodytų, nesusijusių dalykų – jaunimo nedarbo įveikimo ar būsto prieinamumo sąsaja su visomis link neapykantos išraiškų vedančiomis ideologijomis.