Ką laikome šeima, kai kraujo ryšiai ne visuomet atneša saugumą, priėmimą ar galimybę būti savimi? Tokį klausimą savo bakalauro baigiamajame darbe šiemet kėlė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto sveikatos psichologijos studentas Ugnius Kulberkis, vadovaujamas doc. dr. Gitos Argustaitės-Zailskienės.
 |
| Asociatyvi „Following NYC“ / pexels.com nuotr. |
.png)
Tyrime dalyvavo šeši 22–35 metų LGBTQ+ bendruomenei save priskiriantys žmonės. Su jais buvo kalbamasi gyvai ir nuotoliu, pusiau struktūruotų interviu metu paliekant erdvės ne tik atsakyti į klausimus, bet ir papasakoti savo istorijas: kaip jų gyvenime atsirado pasirinkta šeima, ką ji reiškia kasdienybėje ir kokių poreikių padeda atliepti.
Šis tyrimas gimė iš paprastos, bet Lietuvoje dar mažai nagrinėtos minties: LGBTQ+ žmonių artimi ryšiai ne visada telpa į tradicinį šeimos apibrėžimą. Kai biologinėje šeimoje trūksta priėmimo, kai tenka slėpti savo tapatybę arba nuolat aiškinti, kas esi, kiti žmonės gali tapti tuo saugiu ratu, kuriame pagaliau galima atsiremti.
Iš dalyvių pasakojimų išryškėjo, kad pasirinkta šeima jiems yra ne tik emocinė pagalba, bet ir gyvenimo orientyras, saugus santykis, atsakas į biologinės šeimos stoką ir būdas kurti artimą ryšį su tais, kurie priima be sąlygų.
„Tau nereikia nieko apsimetinėti, tau nereikia vaidinti.“
Toliau Ugnius pasakoja apie savo atliktą tyrimą ir kviečia susipažinti su iš jo kilusiomis įžvalgomis.
„It’s a house, not a home.“ (liet. tai namas, ne namai)
Taip viena mano tyrimo dalyvė apibūdino santykį su savo biologine šeima. Ši trumpa frazė taikliai atskleidžia skirtumą tarp fizinės vietos ir emocinio saugumo. Galima gyventi po tuo pačiu stogu su šeima, tačiau vis tiek nesijausti priimtam, matomam ar saugiam.
Nors šeima dažniausiai yra suvokiama kaip pagrindinis saugumo, palaikymo ir priklausymo šaltinis, realybėje taip yra ne visiems. Daliai LGBTQ+ žmonių biologinė šeima netampa erdve, kurioje jie gali būti savimi. Vietoje priėmimo kartais patiriamas emocinis atstumas, nesupratimas ar net atstūmimas.
Tokiose situacijose ypač svarbi tampa pasirinkta šeima. Tai gali būti draugai, partneriai ar kiti emociškai reikšmingi žmonės, su kuriais sieja gilus ryšys, paremtas rūpesčiu, artumu ir pasitikėjimu.
Mano atliktas tyrimas atskleidė, kad LGBTQ+ žmonių gyvenime pasirinkta šeima dažnai tampa viena svarbiausių psichologinio saugumo atramų.
Daugeliui tyrimo dalyvių tokio saugaus ir stabilaus ryšio poreikis atsirado ne atsitiktinai. Jų pasakojimuose ryškėjo biologinėje šeimoje patirtas emocinis šaltumas, nepriėmimas ar paramos bei bendravimo stoka. Kai kurie kalbėjo apie šaltus, konfliktiškus, diplomatiškus ar nuolatinės įtampos lydimus santykius su tėvais, kiti apie baimę atsiverti ir būti atmestiems dėl savo seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės.
Kai žmogus negali būti savimi artimiausiuose santykiuose, savaime atsiranda poreikis ieškoti saugumo kitur. Būtent čia pasirinkta šeima tampa esmine atrama. Ji dažnai formuojasi kaip atsakas į biologinėje šeimoje patirtą stoką ir padeda kompensuoti tai, ko trūko. Psichologiškai tai lengva suprasti, nes poreikis priklausyti ir būti priimtam yra vienas bazinių žmogaus poreikių.
Ypač ryškiai tyrime atsiskleidė emocinio saugumo svarba. Dalyviai pasakojo, kad pasirinktoje šeimoje jie pirmą kartą galėjo atsipalaiduoti ir nustoti slėpti save. Vienas dalyvis tai apibūdino paprastai, bet labai stipriai: „Tau nereikia nieko apsimetinėti, tau nereikia vaidinti.“
Galimybė būti savimi turi didžiulę psichologinę reikšmę. Nuolatinis savęs slėpimas sekina, žmogus ima nuolat stebėti save, filtruoti žodžius ir kontroliuoti elgesį. Tuo tarpu santykiai, kuriuose nereikia gintis ar slėptis, leidžia patirti vidinį atsipalaidavimą. Būtent todėl pasirinkta šeima tampa svarbi ir LGBTQ+ tapatybės priėmimo procese.
Tyrimo dalyviai pasakojo, kad buvimas tarp žmonių, kurie turi panašių patirčių arba nuoširdžiai priima jų tapatybę, mažino vienišumo jausmą ir stiprino savęs priėmimą. Tai svarbu, nes mūsų tapatybė formuojasi santykyje su kitais ir didelę įtaką tam daro tai, kaip į mus reaguoja aplinkiniai. Kai kitas žmogus priima tave tokį, koks esi, mažėja poreikis save teisinti ar ginti.
Įdomu ir tai, kad laikui bėgant pasirinktoje šeimoje dažnai susiformuoja biologinei šeimai būdingi vaidmenys. Kai kurie tyrimo dalyviai artimus draugus apibūdino kaip brolius, seses ar net tėviškas figūras. Tai rodo, kad pasirinkta šeima daugeliui yra iš tiesų išgyvenama šeimos forma.
Mano tyrimas parodė, kad LGBTQ+ žmonėms pasirinkta šeima dažnai tampa alternatyva biologinei šeimai bei esminiu psichologiniu resursu. Galbūt būtent čia ir slypi tikroji šeimos esmė – ne kraujo ryšyje, o jausme, kad kažkur yra žmonių, šalia kurių gali visiškai būti savimi.