Arnas Raulinaitis. Ne, tu teisės įžeidinėti ir laisvės reikštis homofobiškai neturi

Įdomiųjų pamokų LRT skandalas, pasirodę straipsniai apie būsimos partnerystės įstatymą, renkami parašai dėl žmogaus teisių komiteto išardymo, tūkstančiai komentarų apie LGBT vietą po saule. Kažkada seniai parašiau šį įrašą ir gaila, kad yra poreikis jį kartoti, nors viskas ir keičiasi į gerąją pusę, bet galbūt kažkiek lėtai. Tai kviečiu pasidalinti, galbūt kažkokiu būdu pasieks tuos, kam reikia. 

Arnas Raulinaitis | Asmeninio albumo nuotr.

Arnas RAULINAITIS
facebook.com/arnas.raulinaitis

Noriu atsakyti į keletą esminių klausimų, kurie labai dažnai užduodami apie LGBT tiek komentaruose po straipsniais, tiek iš draugų, tiek iš nepažįstamųjų. Viskas normalu, aš tuos visus klausimus buvau kažkada uždavęs ir sau. 

Nesakau ir nesakysiu niekados, kaip blogai yra Lietuvoje, nes šią šalį myliu, kuriu, dirbu jai, suprantu, kad tokia yra visuomenė ir ne dėl to, kad ji supuvusi, o tiesiog per mažai turinti informacijos.

1. Tai ar negali mylėti merginos?


Jei tik galėčiau - norėčiau labai ir pats, gyvenimas būtų, ko gero, susiklostęs paprasčiau, su mažiau baimių viduje, patyčių, neigiamos informacijos, artimųjų skausmo. Negaliu. Tiesiog taip yra. Pagalvokit, kas savo noru renkasi čia, būtent Lietuvoje, mylėti tos pačios lyties asmenį, kai aplink dar daug likę homofobų. Kai tenka patirti ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą? Ribojamos teisės? Kas savo noru renkasi tam tikra prasme kalėjimą?

2. Ko jums dar trūksta, gyvenkit tyliai ir viskas, gi niekas nieko nesako


Man asmeniškai iki šio savaitgalio netrūko nieko, be ko negalėčiau gyventi. Bet man dabar trūksta saugumo jausmo, kurį baigęs mokyklą čia, Vilniuje, per kelerius metus susikūriau. Draugai, šeimos nariai, darbas, laisvalaikis. Viskas man teikė saugumą. Tačiau panašu vėl teks žvalgytis per petį vakare, saugotis einant iš laiptinės, bijoti eiti per arti savo antros pusės. Mokykloje nuolat, nuo kokios 6 klasės, gaudavau replikų, nemalonių, kurias pažodžiui prisimenu iki šiandien. Prisimenu visų jas sakiusiųjų, veidus. Todėl ir reikia apie tai kalbėti, dalintis istorijomis, kad pagaliau atsirastų saugumo jausmas.

Jei tu neturi nieko prieš, nežinai, kas tavo kaimynas, kuris informacijos neturi. Aišku, daug teisinių aspektų, bendra paskola būstui, vestuvės, asmens laidavimas. Dabar pagal įstatymus - kartu gyvenantys LGBT žmonės tiesiog draugai po vienu stogu, neturintys jokių bendrų sąsajų

3. Viskas ok, bet eitynėms ne, ne, ne. Tai išsidergimas ir nuogi pimpalai.


Šiais metais pirmą kartą dalyvavau pats. Anksčiau buvau tas, kuris taip pat buvo prieš, „nu kam to reikia". Tačiau kai tau pasiūlo eiti heteroseksualūs draugai, tai kas kita. Ir žinot ką, nemačiau nei vieno nuogo kažko, tik daug žmonių, tiesiog palaikančių laisvę su šypsenomis veide, su vaikais, seneliais, giminaičiais. 

Pasaulio sveikatos organizacija homoseksualumą iš ligų sąrašo pašalino 1993 metais | Asociatyvi pexels.com nuotr. 


Aišku, kai tokia minia žmonių, pasitaiko ir išsišokėlių, kurie yra eskaluojami portaluose, todėl toks įvaizdis ir susidaręs apie eitynes. Jos reikalingos kaip kažkada reikėjo moterims išeiti į gatves, kad turėtų teisę balsuoti ir kt. 

Eisenos reikalingos, kad kaimuose, mažuose miesteliuose gyvenantys LGBT žmonės žinotų, kad jie yra ne vieni tokie. Nebijotų atsiskleisti, pasakyti tėvams, draugams. Tik tada kažkas pasikeis su visuomene, kai artimame rate mažuose kaimeliuose bus LGBT žmonių. Tik kai susiduri su tuo pats asmeniškai, gali pasikeisti ir permąstyti.

4. Tai liga


Yra nuomonių visokių, kad taip, kad ne. Yra nuomonių, kad tai yra iškrypimas, kurį apsirenka pats žmogus, nes neturi ką išsigalvoti, kad tai įgyta, o ne įgimta. Galbūt. Žmogus ką mylėti pats nepasirenka, tai yra per daug tyras vidinis jausmas, ateinantis tiesiog iš sielos. Aš to nepasirinkau, toks gimiau. Taškas.

5. Nesiviešink, tegul tą daro kiti.


Ilgai svarsčiau, ar atsiskleisti. 21 metus. Tiek laiko su šia mintimi buvau savyje niekam nežinant. Visus tuos metus girdėjau daug anekdotų, replikų, heito šia tema. Ir galiausiai nusprendęs pasakyti draugams nusimečiau dar už Puntuką didesnį akmenį nuo širdies. 

Ši laisvė nemeluoti sau, nemeluoti kitiems padėjo neįkainojamai. Ir šiandien viešai rašau ne dėl to, kad reikia kažkokio dėmesio, o tik dėl to, kad įrašą perskaitytų sunkiai išgyvenantys savo jausmus jauni asmenys bei homofobai, nes noriu, kad jie suprastų, jog tai nėra blogai, ar bent jau ne jų reikalas kištis. Kas jei ne tu? Kada jei ne šiandien?

Arnas Raulinaitis | Agnės Bekeraitytės nuotr. 

6. Tai užkrečiama, todėl nereikia apie tai kalbėti mažiems vaikams.


Aš augdamas Marijampolėje jaučiau, kad kažkas yra ne taip su mano jausmais. Informacijos nebuvo jokios. Pats ilgą laiką galvojau, kad tai liga, bandžiau draugauti su merginomis, pakeisti save psichologiškai, šiukštu apie tai niekam nesakyti. 

Pagalvokit, jei dabar taip pat jaučiasi jūsų klasiokas. Draugas? Vaikas? Ar nebūtų lengviau pakalbėti apie meilę kaip sąvoką, ne lyties pagrindu? Paaiškinti, kas tai yra apskritai? 

Čia turėtų būti svarbus ir valstybės indėlis į šį klausimą, konkrečiai Švietimo ministerijos, kad mokyklose apie tai būtų prieinamos informacijos, kalbama per etikos pamokas ar apskritai mokytojai pradėtų apie tai kalbėti. Tai palengvintų ne tik LGBT moksleivių naštą, bet ir padėtų kitiems suprasti, kas yra tolerancija ir kad taip gali būti visai šalia

7. Čia yra mano žodžio laisvė heitinti ir aš esu laisvas rinktis, toleruoti ar ne


Ne, tu teisės įžeidinėti ir laisvės reikštis homofobiškai neturi. Buvo keletas komentarų, kad man nepatinka LGBT žmonės, juodaodžiai, kitataučiai ir čia mano laisvė rinktis. Pasakysiu trumpai: esi laisvas tiek, kiek nekenki kitam, šalia esančiam. Tokios yra laisvės ribos. O netolerancija kitų žmonių, kurie nekenkia nei vienam kitam asmeniui, yra tiesiog neišsilavinimas, nieko daugiau.

Vidinių demonų, kovojančių su supratimu, kas esi tu ir kaip esi priimamas, dar iki dabar yra labai daug, tačiau kalbėjimasis su šeimos nariais, draugais, kolegomis, jų palaikymas, nepažįstamų palaikymas gydo ir tada supranti, kad esi ne vienas, tačiau niekada negali žinoti, kas nutiks išėjus už savo socialinio burbulo. 

Labai noriu, kad apie tai kalbėtų kuo daugiau žmonių ir ateitų ta diena, kai sprogus tavo socialiniam burbului jaustumeisi saugus ir laisvas.

Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės

Naujesnė Senesni