Kai kalbama apie LGBTQ+ jaunimo problemas Lietuvoje, dažniausiai minimi miestai yra Vilnius arba Kaunas. Tačiau juk LGBTQ+ jaunuoliai gyvena ne tik didmiesčiuose.
 |
| Dovydas Starkus | Asmeninio albumo nuotr. |
Dovydas Starkus
Tolerantiško jaunimo asociacijos Šiaulių skyriaus pirmininkas
Nemanau, kad ką nors nustebinsiu pasakydamas, jog už didmiesčių ribų, tokiuose miestuose kaip Šiauliai, LGBTQ+ žmonės dažniau susiduria su diskriminacija. Ir ne šiaip „kažkas pasižiūrėjo kreivai”, o tai akivaizdi diskriminacija.
Vienas ryškiausių to pavyzdžių – mokyklos. Jose šios temos dažnai beveik visai neaptariamos arba tiesiog nutylimos. Pamokos apie toleranciją? Teoriškai gal gerai skamba. Realybėje mokytojai bijo net ištarti žodį „gėjus”, nes gerai žino, kad sulauks neigiamų komentarų iš mokinių. Ne kartą per etikos pamokas esu girdėjęs žodžius kaip „p*daras” ar komentarus: „Tegul jie būna gėjais, bet kam čia reklamuotis?”
Tokia aplinka lemia, kad Šiaulių ir kitų miestų mokyklose ypač sunku atsiskleisti savo orientaciją ar lyties tapatybę. Rizika, kad visa mokykla per savaitę gali sužinoti apie tavo tapatybę, yra labai didelė. Daug mokinių priversti slėpti savo LGBTQ+ tapatybę, nes patyčios dažnai prasideda dar net nieko nepasakius, o vien dėl to, kad apskritai Lietuvoje klesti patyčių kultūra.
Iš savo draugų esu girdėjęs rimtų istorijų, kaip dėl savo tapatybės jie yra sulaukę grasinimų, komentarų, skatinančių nusižudyti, ar net vos nebuvo sumušti. Ir visa tai – vien dėl to, kad jie nebijo būti savimi.
Nepaisant visų šitų iššūkių, net ir ne didmiesčiuose galima rasti žmonių, kurie palaiko LGBTQ+ bendruomenę. Vis daugiau jaunuolių pasirenka atvirai kalbėti apie savo tapatybę. Ar tai rizikinga? Taip. Bet vistiek nepaisant rizikos jie tai pasirenka daryti. Ir vis tiek yra tie momentai, kai kažkas klasėje pasako „aš tave palaikau”, kai atsiranda mokytojas, kuris drįsta apie tai kalbėti ir neignoruoja patyčių.
Mažesniuose miestuose, tokiuose kaip Šiauliai, vis dar trūksta LGBTQ+ saugių erdvių. Mokyklose stokojama informacijos apie LGBTQ+ temas, o mokytojai dažnai nereaguoja į diskriminaciją ar homofobiją. Ir taip viskas lieka toje lietuviškoje „ai, kažkaip praeis”. Manau, kad visose Lietuvos mokyklose – ne tik Vilniuje ar Kaune – turėtų būti daugiau kalbama apie įvairovę. LGBTQ+ jaunimas nusipelno mokyklų, kuriose ne tik būtų galima jaustis saugiai, bet ir būtų palaikoma įvairovė.
Lietuvoje veikia ir iniciatyvos, siekiančios pokyčio – pavyzdžiui, Tolerantiško Jaunimo Asociacijos „Saugios aplinkos” klubai. Juos mokiniai gali kurti savo mokyklose, kad skatintų toleranciją ir kurtų saugią, atvirą erdvę visiems.
Mažesni miestai gali keistis. Bet tik tada, kai liausimes tylėti. Kai vietoj „čia ne mūsų problema” sakysime „čia mūsų visų reikalas”. Ir kai vis daugiau jaunuolių ne tik išdrįs būti savimi, bet ir ras žmonių, kurie juos palaiko.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net