A. Zakarauskytė. Privilegija

Jau seniai papildžiau tolerantiškųjų gretas. Bet tik prieš porą mėnesių supratau ir įsitikinau, jog turiu gan nemalonią privilegiją vien tik todėl, kad esu heteroseksuali.

„Mano galimybė daugintis ir seksualinė orientacija nereiškia, jog esu labiau verta visuomenės pripažinimo", - rašo autorė | Asociatyvi pexels.com nuotr.


Aina ZAKARAUSKYTĖ 
facebook.com/wweta

Nes juk viskas tokioms, kaip aš – padėta ant lėkštutės, pasirinkimas tik sveikinamas ir net neklausinėjamas, kad būtų kitaip, net minties nėra. 

Prieš tampant motina – tik palaikymas. Ir niekam neįdomu, kad žiedo ant piršto ir priesaikos - nebuvo. Nes visi kaip ir žinojo, jog vaikas turi tėvą ir kas jis toks. 

Net jei būtumėm įsivaikinę vaiką, viskas būtų buvę paprasta ir įmanoma, tik reikėtų užpildyti daugiau dokumentų. Viskas būtų vykę daug sudėtingiau ir galų gale neįvykę, jei nebūčiau heteroseksuali ir gyvenčiau Lietuvoje. 

Bet pasirodo užsitarnavau šią privilegiją, nes dar būnant Motinos gimdoje man išsivystė tokia seksualinė orientacija, nors to neprašiau ir pastangų į tai įdėjau lygiai nulį. Kaip ir visi kiti ant šios Žemės vaikštantys žmonės. Tai ar noriu aš tą privilegiją vadinti turinčią vertės? Ne. Bet, kadangi, nuo jos nepabėgau kol kas, ją pasikinkiau. Pasirodo, ja galiu nutildyti netolerantiškųjų burnas.
 
Po kiekvienu mano komentaru, pasisakymu, palaikančiu LGBTQ+ bendruomenę, pirmoje vietoje klausinėjama mano seksualinė orientacija, pasakius, jog turiu vaiką, vaikas turi tėtį – komentuojantis asmuo arba dingsta, arba vietoje „tu“ pradeda vartoti „jūs“, net palinki geros dienos. 

Tačiau vieną kartą paeksperimentavau ir parašiau, kad esu homoseksuali. Ir tik porai valandų patyriau tai, ką drąsiai vadinu homofobija. Tai, ką patiria atviri šios bendruomenės nariai kiekvieną dieną. Toks pridegęs blynas, kurį tiesiu taikymu – į šiukšlinę. 

Aš irgi kažkada prideginau tokių blynų, dabar tikrai gėda tai pripažinti, bet po truputį sau atleidinėju ir tikiu, kad ir kiti atsikratys homofobijos. Kaip ir transfobijos, ksenofobijos ar rasizmo. Visa tai pagrįsta, iš esmės netikrais faktais ir neadekvačiais palyginimais. Ir, paminėsiu, daugumos tokių argumentų šerdis – lovos reikalai. Lyg vienintelė šiais laikais belikusi šiuolaikinių santykių vertybė – seksas.

Vertybės, apie kurias taip tvirtai šaukia gerbiamieji tautiečiai ir politikai, ar tikrai jos buvo mums įdiegtos prieš kalbant apie homoseksualių šeimų ir partnerysčių legalizavimą? Santuokų ir ištuokų santykis gali būti kuo geriausias atsakymas, kiek tai yra svarbu. Ir kai žinomas asmuo, aktyviai susitelkęs prieš LGBTQ+ pažiūras, šneka apie pamatinę šeimą, nors pačio vertybės pasibaigė po kitos moters sijonu ir iširusia santuoka. Ar šitoks pavyzdinis prioretizavimas? Labai abejoju.

Bet vietoje to, kad eikvočiau laiką ir smerkčiau – gal vis dėl to pradėsiu nuo pačių vertybių pakeitimo. Vienai pačiai to įvykdyti gal ir nepavyktų, bet tolerantiškų ir solidarių tikrai yra. Ir jie kalba. Aš, turinti šią privilegiją, ir toliau ją naudosiu tik kovoti už tai, kad vieną dieną Lietuvoje ja naudosis ir LGBTQ+ bendruomenės žmonės ir niekam nekils klausimų. Mano galimybė daugintis ir seksualinė orientacija nereiškia, jog esu labiau verta visuomenės pripažinimo.
 
Šia privilegija tikrai nesididžiuoju - jos dalinė kaltė, jog homoseksualūs ir translyčiai žmonės Lietuvoje ėjo, eina ir eis į gatves, vis dar kovoja dėl to, kas yra bet kurio iš mūsų teisė.

Tai, kad šiuo metu Lietuvoje yra pagaliau intensyviai kalbama apie teisių papildymą, man svarbu. Žmonės neturi būti diskriminuojami, nes nusprendė pasikeisti lytį ar pasirinko mylėti tos pačios lyties atstovę ar atstovą ir kurti šeimą/partnerystę kartu. 

Mano akyse – jie jau šeima. Tikiuosi, greitu laiku, tai bus įrašyta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės


Naujesnė Senesni