Simona Padegimaitė. „Pakentėk, tai normalu“: kiek kainuoja neišgirstas moterų skausmas

Pabandykime įsivaizduoti: esate jauna moteris, kuri skundžiasi skausmingomis mėnesinėmis. Einate pas gydytoją, o jis atsako: „Skausmingos mėnesinės yra normalu.“ Kenčiate paralyžiuojantį skausmą, kuriam nepadeda net saujomis geriami stipriausi nuskausminamieji. Darbe – irgi sunku: dėl skausmo vos atliekate užduotis, tačiau tai nėra priežastis imti nedarbingumą, juk viskas normalu, ar ne?

Simona Padegimaitė | L. Balandžio/BNS nuotr.
Vardas Pavardė
Simona Padegimaitė 
LGBTQ+ aktyvistė, buvusi Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos pirmininkė, LSDJS Vilniaus m. skyriaus narė
Ši istorija nėra vien apie endometriozę. Tai dalis daug platesnio reiškinio, kurį tyrėjai vadina „lyčių skausmo spraga“ (angl. gender pain gap) – moterų skausmas sistemiškai vertinamas kaip mažiau rimtas, o jų simptomai dažniau priskiriami psichologiniams veiksniams nei fiziologinėms priežastims.

Tai liečia ne tik endometriozę, bet ir PKS (policistinių kiaušidžių sindromą), chronišką dubens skausmą, autoimuninius susirgimus, fibromialgiją, net migrenas – būkles, kurios dažnai lieka nediagnozuotos metų metais, nes moters pasakojimas apie savo kūną sistemoje vertinamas kaip mažiau patikimas nei tyrimai, kuriuos, ironiška, bet gauti norinčiai moteriai dažnai reikia ilgai kovoti ir be perstojo mindžioti poliklinikų ir ligoninių koridorius.

Jūs vis dar pabūkite tos moters vietoje – po kelerių metų kančios pasiryžtate kurti šeimą. Bandymai pastoti nesiseka. Tik tuomet, sprendžiant vaisingumo problemą, kažkas pagaliau atidžiau įsiklauso į jūsų skundus – taip atrandama endometriozė. Arba PKS. Arba kitas chroninis sutrikimas, kuris visgi ten buvo visą tą laiką.
Pagaliau turite diagnozę ir būdą valdyti simptomus. Bet ką jūs išgyvenote per tuos metus? Medicinos sistema jus ignoravo – tai kainavo laiko, sveikatos ir jėgų. Darbe – nuvertinimas, galbūt net patyčios dėl „silpnumo“. Sistema, kuri turėjo padėti, apleido jus du kartus: ir kaip pacientę, ir kaip darbuotoją.
PSO duomenimis, nuo pirmųjų simptomų iki endometriozės diagnozės gavimo gali praeiti nuo 4 iki net 12 metų. Tai ne išimtis – tai norma sistemoje, kuri moters skausmą įprastai priskiria prie „normalu, pakentėk“. Pagaliau turite diagnozę ir būdą valdyti simptomus. Bet ką jūs išgyvenote per tuos metus? Medicinos sistema jus ignoravo – tai kainavo laiko, sveikatos ir jėgų. Darbe – nuvertinimas, galbūt net patyčios dėl „silpnumo“. Sistema, kuri turėjo padėti, apleido jus du kartus: ir kaip pacientę, ir kaip darbuotoją.

Kitoje Europos Sąjungos šalyje ši situacija galėtų atrodyti kitaip. 2023 m. Ispanija įtvirtino specialią laikino nedarbingumo kategoriją dėl itin skausmingų, su sveikatos būkle susijusių menstruacijų. Moteris, kenčianti nuo tokio skausmo, gali gauti 3 laisvas dienas, o išimtiniais atvejais – iki 5 dienų per mėnesį, ir šis nedarbingumas apmokamas valstybės (socialinio draudimo) lėšomis. Svarbu tai, kad šis sprendimas priimtas ne kaip atskiras, izoliuotas įstatymas, o kaip platesnio reprodukcinės sveikatos ir teisių paketo dalis. Ispanija menstruacinį skausmą traktuoja ne kaip pavienę „moterų bėdą“, o kaip reprodukcinių teisių, taigi ir politikos, dalį.

Portugalijoje ši pati moteris, gavusi endometriozės diagnozę, turėtų teisę į pateisinamus neatvykimus į darbą ar mokslus. Skirtingai nuo Ispanijos modelio, čia teisė siejama ne su pačiu simptomu, o su konkrečia diagnoze – tai sukuria paskatą sistemai diagnozuoti greičiau ir tiksliau, o ne tik konstatuoti, kad skausmingos mėnesinės yra „normalu“.

Kiekvienai tokiai idėjai politinėse diskusijose neišvengiamai iškyla biudžeto klausimas. Tačiau vertėtų klausti ir to, kiek kainuoja dabartinė sistema – metai nediagnozuotos ligos, prarastos darbo dienos, žmonės, kurie dėl skausmo negali visavertiškai dirbti. Tai nėra klausimas „ar galime sau leisti“, tai mūsų prioritetų klausimas.
Kol kitos šalys žengia į priekį, Lietuvos Vyriausybė šį rudenį žengė priešinga kryptimi.
Kai kurios ES šalys – tarp jų Prancūzija, Vokietija, Italija, Nyderlandai, Ispanija ir Švedija – jau turi nacionalinius retųjų ligų veiksmų planus. Lietuva – ne. Ir tai net nėra vien apie trūkstamą strategiją: Lietuva nerenka net pagrindinių duomenų – kiek moterų šalyje gyvena su endometrioze, kiek vidutiniškai laukia diagnozės. Kai nežinai problemos masto, sunku kalbėti ir apie jos sprendimą.

Kol kitos šalys žengia į priekį, Lietuvos Vyriausybė šį rudenį žengė priešinga kryptimi. Rugsėjį Vyriausybė pritarė Reprodukcinės sveikatos įstatymo projekto tikslui, tačiau nepritarė siūlomoms jo įgyvendinimo priemonėms, argumentuodama, kad didelė dalis siūlomo reguliavimo jau yra įtvirtinta. Projektas galėjo įtvirtinti abortų tvarką įstatymu (kad ji nepriklausytų nuo vieno ministro įsakymo), aiškesnę pagalbą seksualinį smurtą patyrusioms moterims bei moksliškai pagrįstą lytinį švietimą. Ir teiktas jis buvo ne vienos partijos ar ideologijos grupės... Jį pateikė socialdemokratai Birutė Vėsaitė ir Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Laurynas Šedvydis, tačiau kartu su jais – liberalė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Edita Rudelienė ir net konservatorė Jurgita Sėjonienė. Tai buvo reta, tarpfrakcinė iniciatyva, peržengusi įprastas politines takoskyras – ir būtent jai Vyriausybė nepritarė.

Vienas iš atmetimo argumentų buvo tai, kad „projekto aiškinamajame rašte neatskleistas ir neįvertintas tokių pakeitimų galimas poveikis šeimoms bei demografiniams procesams.“ Tačiau būtent čia ir kyla klausimas: jei esamas reguliavimas yra pakankamas, kodėl moterų reprodukcinės sveikatos apsauga Lietuvoje vis dar tokia fragmentiška? Ir jei valdžiai iš tiesų rūpi demografija, kas tada realiai padėtų moterims, kurios ir yra būsimos gimdyvės? Geresnis diagnozavimas, subalansuota pagalba ir apsisprendimas nebestumti moterų sveikatos problemų į paraštes.

Šis atmetimas nėra atskiras epizodas, nesusijęs su skausmo problema. Jis atskleidžia tą patį sisteminį požiūrį, dėl kurio moterų skausmas lieka nediagnozuotas: reprodukcinė sveikata suprantama siaurai, o platesni pokyčiai – net jei jie ilgainiui apimtų ir endometriozės diagnostiką, menstruacinio skausmo valdymą – stabdomi dar neįsigalioję. Ispanijoje menstruacinio nedarbingumo įteisinimas buvo būtent platesnio reprodukcinės sveikatos paketo dalis, todėl Lietuvoje kova dėl endometriozės negali būti atskirta nuo kovos dėl bendros reprodukcinės sveikatos politikos.

Tai nereiškia, kad reikia laukti, kol valdžia pati apsispręs. Pokytis dažnai prasideda ne nuo įstatymo, o nuo moterų, kurios nustoja tylėti – susiburia, kalbasi, reikalauja kartu, ar tai būtų per profesines sąjungas, pacienčių bendruomenes, nevyriausybines organizacijas ar viešą spaudimą. Sistema, kuri ignoravo pavienį balsą dešimtmečius, sunkiau ignoruoja daug balsų vienu metu.

Sveikatos sistemoje yra reikalingi pokyčiai:

apmokamos menstruacinio nedarbingumo dienos (pagal Ispanijos modelį) diagnozuotoms būklėms;

pateisinamas neatvykimas su diagnoze (pagal Portugalijos modelį) – endometriozei, adenomiozei ir kitoms panašioms būklėms;

greitas diagnostikos kelias – aiškus algoritmas, kada skausmingos mėnesinės nebelaikomos norma;

Reprodukcinės sveikatos įstatymo svarstymo atnaujinimas bent tose dalyse, kurios nekelia didžiausių politinių ginčų.

Vyriausybė turėtų iki 2026 m. pabaigos parengti endometriozės diagnostikos ir pagalbos planą, o Seimas – atnaujinti Reprodukcinės sveikatos įstatymo svarstymą.

Ši mūsų įsivaizduota moteris, kaip ir kiekviena Lietuvos pilietė, nusipelnė, kad jos skausmas būtų išgirstas pirmą kartą, kai apie jį prabilo – ne po daugelio metų. Ir ji nusipelnė gyventi šalyje, kurios valdžia nemano, kad „viskas jau sutvarkyta“ – nei kalbant apie jos skausmą, nei apie jos teisę spręsti dėl savo kūno.

Pozicija

Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės, kurios nebūtinai atspindi jarmo.net poziciją. Turite nuomonę? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net

Naujesnė Senesni