Po to, kai suaugęs sūnus prisipažino esąs homoseksualus, panevėžietės Jolantos Vaitiekūnienės gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis – tarę „tai ir gyvenkit su savo gėda” nuo jų šeimos nusisuko kai kurie giminaičiai ir buvę draugai. Tačiau Jolanta šiuo metu jaučiasi laiminga galėdama palaikyti savo sūnų. LGBTI bendruomenėje neretai ji vadinama visų LGBTI paauglių mama: Jolanta padeda sunkiose gyvenimo situacijose atsidūrusiems jaunuoliams, kurie nežino, kaip apie savo orientaciją prisipažinti artimiesiems, kaip patiems save priimti. Į iškylančius klausimus ji atsako ir LGBTI paauglių tėvams.
 |
| Jolanta Vaitiekūnienė | Asmeninio albumo nuotr. |
-modified.png)
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
„Turėjau nuojautą”
Jolanta pripažįsta – tėvams, kurių vaikai yra LGBTI bendruomenės dalimi, kyla nemenkų rūpesčių, susiduriama su aplinkinių atstūmimu ir informacijos stoka.
Pasakodama apie sūnaus atsiskleidimą, Jolantą prisiminė, kad vieną lietingą rudenį paskambinęs sūnus pranešė parvažiuosiantis namo ir pranešiantis svarbią žinią.
„Nenustebau, kai jis atsiskleidė, nes turėjau nuojautą. Tiesa sakant, labai bijojau. Kelis mėnesius nežinojau, ką daryti, kaip elgtis, kam pasipasakoti ir kaip gyventi. Ir galvojau, kaip jam reikės visa tai atlaikyti. Rodėsi, kad žemė slydo iš po kojų”, - apie tai, kokios emocijos ją lydėjo po sūnaus ištartų žodžių, pasakojo Jolanta.
„Žinojau, kad tokių žmonių yra, kodėl – nesidomėjau. Aš nesupratau nieko apie LGBTI”, – prisiminė panevėžietė.
Palaikymo reikia ir tėvams
Šią žinią sužinoję kai kurie giminaičiai nusprendė nuo Jolantos šeimos atsiriboti. Be to, užgaulūs, homofobiški pasisakymai paveikė ir Jolantą, todėl moteris su kai kuriais žmonėmis nusprendė nebendrauti.
Tačiau mylinti mama nepasidavė panikai – pradėjo ieškoti informacijos, psichologinės pagalbos ir kitų LGBTI paauglių tėvų.
„Atsiskleidimai yra ne tik pačių LGBTI žmonių, bet ir jų artimųjų”, – pasakojo Jolanta.
– Ar dažnai į jus kreipiasi tėvai, kurių vaikai atsiskleidžia kaip homoseksualūs ar biseksualūs, tačiau patys tėvai nė nežino, kaip į tai reaguoti? – pasiteiravome Jolantos.
– Kreipiasi, tačiau retai. Tokie tėvai dažniausiai jaučiasi pasimetę, nežino, ką daryti. Ir bendraudami su manimi telefonu tokie tėvai dažnai net nenori atskleisti savo tapatybės. Kartą man parašė viena mama, kuriai pasiūliau susitikti. Ji atsisakė pasimatyti kažkur mieste ir pasiūlė nuvažiuoti už miesto, kažkur miške, kad tik niekas nepamatytų, jog ji su manimi šneka.
Tokia situacija Lietuvoje: tėvai skambina, kaip ir nori bendrauti, bet kartu ir patys įlenda į spintą. Jie pareiškia, kad priima, bet kartu ir niekam nesako, su niekuo nekalba, gyvena savo burbule.
Vilniuje kartą per mėnesį vyksta LGBTI tėvų palaikymo susirinkimas su psichologu. Per metus prisijungia vos po vieną naują mamą.
Psichologas sulaukia laiškų dažnai, tačiau rašančių tėvų konsultacijose daug nepasirodo, palaikymo grupėje – taip pat. Tai didelė stigma.
– Kaip reikėtų tėvams išeiti iš tos spintos?
– Būtina suvokti, kad tėvai yra atsakingi už savo vaikus. Jie pagimdo homoseksualius vaikus, o tuomet bėga laukais ir krūmais. Bet juk atsakomybė visų pirma krenta tėvams, vaikai ne prie ko.
Deja, Lietuvoje tokia situacija, kad tėvai nori išsisukti. Suka uodegą kaip tik gali, tyli, o vaikai turi daug problemų. Man ir sūnus pasakojo, kad turi draugų, kurių tėvai žino, tačiau į jokius tėvų palaikymo susirinkimus nevaikšto ir tą klausimą visiškai ignoruoja. Būna neigimo reakcija. Situacija tragiška. Vaikai atsiskleidžia, o tėvai sulenda į spintą. Kartais ir visam gyvenimui. Tokių žmonių yra ir mano artimoje aplinkoje. Štai vienos lesbietės mama savo dukrai pasakė: „Aš tave priimu ir myliu. Bet visiems būtų geriau, kad ieškotum santuokai vyro”.
Mes niekur nenueisime, jeigu mes slėpsime savo vaikus, meluosime kitiems. Mamų dažnai klausiu, o tai kas atsakingas už tai, kad tas vaikas gimė. Jeigu jie myli savo vaikus, jie turi prisiimti sau atsakomybę.
Aišku, kitos mamos man sako, kad darau spaudimą. Ir pripažįstu – darau. Tačiau kiek aš galiu jas vien guosti? Ne paguodos reikia, o atsakomybės už vaikus. Kai kurie tėvai leidžia spardyti savo atžalas homofobams, bažnyčiai.
2019 metais dalyvavau Europos tėvų konferencijoje Ukrainoje. Baltarusės, ukrainietės mamos į šį klausimą žvelgia kitaip. Jos mažiau bijo ir drąsiai pasako, kad tai yra jų vaikai ir neleis skriausti. Tuo metu lietuvės mamos leidžia. O tuomet pyksta, kad niekas nesikeičia.
– Vienas paauglys parašė jums į socialinio tinklo paskyrą prašydamas pagalbos, nes nežinojo, kaip prisipažinti mamai apie savo orientaciją.
– Sulaukiau vaikino laiško, kad jis labai bijo pasakyti mamai, jog yra homoseksualus. Mes susirašinėjome. Aš jį drąsinau. Jis nusprendė parašyti mamai laišką, kurį prieš tai atsiuntė man. Pokalbio metu paaiškėjo, kad jo mama yra išties homofobiškų įsitikinimų turintis žmogus. Kurį laiką vaikinas atidėliojo savo pripažinimą, tačiau vieną dieną nusprendė, kad užteks nuo jos slėptis.
Mama perskaitė laišką. Pirmiausia ji pradėjo neigti tai. Procesas vyko gerą savaitę. Tačiau istorija baigėsi laimingai. Mama jo neišvijo. Šiuo metu, regis, viskas susitvarkė. Sūnus galiausiai parašė, kad viskas gerai, mama jį priėmė. Atsiuntė nuotrauką, kurioje jie kartu mojo man. Dabar tas vaikinas sulaukęs pilnametystės, dirba, palaiko su mama ryšius.
Yra išties svarbu, kad tėvai sužinotų. Mes kartais labai bijome. O kas bus? Nereikia galvoti, kas bus su tėvais. Reikia galvoti, kas bus su mumis. Tai tėvų, o ne LGBTI žmonių atsakomybė.
Mama turėtų šiepti dantis, jeigu jos vaiką skriaudžia. Būna, tėvai pasmerkia savo vaikus visuomenes engimui. O po to verkia į pagalvę. Mamos turi pajusti savo instinktus. Gamtoje taip nutinka, kad jeigu nuskriaudi jauniklį ir tą sužino motina, tai jau bėk, nes būsi užpultas. Kaip galima leisti bjauroti vaikus?
Mamų homofobija yra baisi. Kiekvienai šeimai reikalinga pagalba. Tačiau jie jos nepriima. Vaikai net nebenori tų tėvų akyse matyti, nes pastoviai girdi priekaištus: „Geriau būčiau negimdžiusi tavęs”, „Tai ką čia dabar sugalvojai?”, „Bet aš noriu anūkų”.
O tos mamos, kurios drąsios, pavyzdžiui, tos LGBTI vaikų tėvų palaikymo grupėje esančios mamos nesusiduria su tuo, kad vaikai nustoja su jomis bendrauti.
– Su kai kuriais žmonėmis dėl jų homofobiškų įsitikinimų po sūnaus atsiskleidimo nustojote bendrauti. Ar pasijutote geriau?
– Taip. Mano gyvenimas palengvėjo. Pasitraukė kvailiai, kurie man trukdė gyventi. Aš nutraukiau santykius ir nebegaunu kvailų klausimų. Manęs kartais prašydavo: „Paaiškink, kodėl tavo vaikas neturi merginos. Kaip suprast?” Atsakydavau, kad neprivalau aiškintis. Tegul patys šviečiasi ir neklausinėja tokių klausimų, nes neatsakysiu.
– Kokią literatūrą patartumėte skaityti LGBTI vaikų tėvams?
– Man sūnus buvo atnešęs Tolerantiško jaunimo asociacijos išleistą leidinį „Mūsų dukterys ir sūnūs”. Deja, be šios knygos mes daugiau neturime nieko. Jokios literatūros! Tuo metu Ukrainoje yra daugybė knygų, jos dalijamos tėvams, toje šalyje yra ir LGBTI vaikų tėvų organizacijos, finansavimas. Tuo metu Lietuvoje tokios organizacijos nėra, nes niekas nesiima jos steigti.
Net psichologas LGBTI vaikų tėvų palaikymo grupėje dirba savanoriškais pagrindais.
– Kaip manote, ar situacija keisis?
– Reikia daug kalbėti šiomis temomis. Deja, televizija bijo. Yra homofobiškas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos įstatymas, pagal kurį kalbėti apie LGBTI vaikams negalima. Tas įstatymas yra antikonstitucinis. LRT, parodžiusi laidą apie gėjus tėčius, buvo kaltinama tą įstatymą pažeidusi. Gerai, kad komisija pripažino, jog nepažeidė. Tačiau vis tiek „Spalvų” laida rodoma tik internete. O daugiau nacionalinis transliuotojas nerodė.
Yra mamų, kurios mielai kalbėtų su žiniasklaida apie savo LGBTI vaikus. Juk yra ir sąmoningų tėvų. Deja, niekas jų nekviečia.
Tačiau manau, kad pokyčiai bus. Seime yra žmonių, su kuriais esame kalbėję apie LGBTI. Dirbsime šiuo klausimu. Nepaliksime nei vaikų, nei tėvų. Svarbiausia, kad Seime bus ne Talibanas. Reikia įstatymo pateikimo. Laukia daug darbų, diskusijų, laidų. Turime visuomenę šviesti per žiniasklaidą, kad žmonės atsimerktų ir suprastų, kad LGBTI žmonės turi tėvus, artimuosius, kurie palaiko.
Kai kalbėjau su užsienyje gyvenančiomis LGBTI vaikų mamomis, jos man pasakė: „Kai mes pradedame atvirai kalbėti, homofobai politikai užsičiaupia ir dingsta”.