„Tinkamai parinktos priemonės gali pakeisti seksualinę orientaciją!“ Bet ar tikrai? Konversijos terapija. I dalis

Ekspertų išvados rodo, kad konversijos terapijos praktika pažeidžia pagrindines žmogaus teises, neatitinka jas atliekančių specialistų etikos standartų, ir, negana to, neturi absoliučiai jokio mokslinio pagrindo. Šiame straipsnyje kviečiame sužinoti daugiau apie konversijos terapijos atsiradimą, jos (ne)veiksmingumą ir sukeliamas pasekmes. Esmė slypi atsakymuose į tris klausimus: ar seksualinės orientacijos keitimas yra efektyvus? Ar jis daro žalą arba yra pavojingas? Ar konversijos terapija turi kažkokios papildomos naudos?

Asociatyvi pexels.com nuotr.


Dominyka Bodrije, jaudabar.org

redakcija@jarmo.net

Terminas

Didžioji dalis LGBT+ diskriminuojančių ir konversijos terapiją palaikančių publikacijų vadina ją „reparacine terapija“ arba „atstatomąja terapija“. Tokio pavadinimo mes nevartosime dėl diskriminuojančio šio termino pobūdžio (neva netradicinėje orientacijoje kažką reikia „atstatyti“ ar „pataisyti“), vietoj to vartosime terminą „konversijos terapija‘‘. Iš tikro net žodžio „terapija“ vartojimas atrodo netinkamas – „terapija“, kaip terminas, yra apie gydymą. 

Tačiau tam, kad galėtum gydyti, pirmiausia, juk reikia ligos?

Kas yra konversijos terapija?

Patys pirmieji konversijos terapijos būdai susidėjo iš tokių priemonių kaip narkotinių medžiagų, sukeliančių nemalonius jausmus, naudojimo, jas sujungiant su homoerotiniais stimulais: elektrošoku, chemine kastracija, hormoniniu „gydymu“, malda, grupių „terapija“, įtaigos terapija, religiniu spaudimu. Konversijos terapija „atstatomąja“ imta vadinti tuomet, kai fizinius metodus ėmė vis labiau keisti pokalbiai ir emocinis smurtas.

Įdomu: konversijos terapija ne visuomet yra tik apie homoseksualių ar biseksualių žmonių „pavertimą“ heteroseksualiais, bet taip pat ir translyčių žmonių „lyties pakeitimą“.

Istorija

Susidomėjimo homoseksualumo „gydymu“ aukštumos – 1950-aisiais ir 1960-aisias: būtent tuomet, kai psichoanalizė kaip disciplina bandė įtraukti kuo daugiau problemų į savo gydymo sąrašą. Iki dabar nėra aišku, kiek „gydymo“ bandymų tebuvo noras pademonstruoti „kuo platesnį“ psichoanalizės veiksmingumą.

Tuo metu, ypač JAV, didžioji dauguma psichoanalitikų turėjo gana moralizuojantį toną. Šis moralizuojantis tonas ir konservatyvi pasaulėžiūra susijungė su raidos teorijomis ir mažu kiekiu atvirai homoseksualių psichoanalitikų. Dėl to konversijos terapija tapo plačiai praktikuojama įvairaus plauko šarlatanų – dažnai net ne profesionalų.

Ką sako mokslas?

  • Kai kurie psichoanalitikai padarė klaidų bandydami suteikti vilties žmonėms pakeisti savo seksualinę orientaciją, nes tais ne tik kad yra neįmanoma, bet ir paprasčiausiai nėra psichoanalitinis tikslas. Visi išsilavinę, etiški ir geranoriai psichoanalitikai atmeta idėją, kad žmogus gali ar net išvis turėtų dirbti analizėje turėdamas tikslą pakeisti savo orientaciją.
  • Ekspertai konversijos terapijos praktikas ne tik kad laiko pseudomokslinėmis, bet ir žalingomis, pavojingomis ir neefektyviomis.
  • Seksualinis potraukis tos pačios lyties atstovams neindikuoja jokių psichinių ar raidos sutrikimų, kuriuos reiktų „gydyti“.
  • Seksualinės orientacijos praktikos nėra efektyvios, jos net labai rizikingos ir sukelia žalą;
  • Žmonės, kurie tampa konversijos terapijos aukomis, dažniausiai būna stiprių konservatyvių religinių pažiūrų, skatinančių mėginti pakeisti savo orientaciją;
  • Stigma, pasireiškianti išankstinėmis nuostatomis ir diskriminacija, nukreipta į neheteroseksualius žmones, yra pagrindinis seksualinių mažumų streso šaltinis, dėl kurio jie gali pradėti siekti konversijos terapijos paslaugų;
  • Konversijos terapija sukelia skausmą ir ilgalaikę neigiamą psichologinę ir fizinę žalą;
  • Negatyvios pasekmės, kurias sukelia konversijos terapija, yra tokios: depresija, nerimas, seksualinių jausmų praradimas, suicidizmas ir panašiai
  • Tokioje terapijoje praktiškai visos problemos ar psichologiniai sunkumai, kuriuos patiria klientas, yra priskiriami jo netradicinei orientacijai, fokusuojamasi tik į orientacijos keitimą, tad tikrosios problemos taip ir lieka neišspręstos. Klientai lieka su dideliu kiekiu neišreikštų ir net neatpažintų jausmų, kurie prisideda prie sunkių psichologinių būsenų.


„Bet tai jeigu žmogus nori konversijos terapijos, kam drausti?“

Pati konversijos terapijos idėja fundamentaliai ir neišvengiamai kyla iš įsitikinimo, kad tam tikra orientacija yra nepilnavertė ar kažkuo blogesnė už heteroseksualumą (heteroseksizmas). Negana to, konversijos terapija remiasi idėja, kad homoseksualumas yra liga (apie tai, kodėl homoseksualumas nėra liga, galite skaityti čia).

Tarptautinė kankinimo aukų reabilitacijos taryba (angl. International Rehabilitation Council for Torture Victims) teigia, kad konversijos terapija – tai kankinimas, o ne terapija. Net jeigu žmogus siekia konversijos terapijos „savo noru“, jo motyvacija taip daryti kyla iš internalizuotų socialinių normų. Homofobiškas požiūris yra persismelkęs per didžiąją dalį institucijų, tai yra gili sisteminė problema. Netradicinės orientacijos žmonėms, trokštantiems būti heteroseksualais, konversijos terapija siejasi su noru būti priimtais į visuomenę. Seksualinės orientacijos pakeitimas tampa laisvės nuo išankstinių nuostatų ir socialinio nuvertinimo simboliu.

Konversijos terapijos terapeutas prie to gali prisidėti sustiprindamas šį neteisingumo ir nepritapimo jausmą su mintimi, kad orientacija turi būti „pakeista“ tam, kad žmogus gyvenime pasiektų balansą.

Kokios pagalbos tuomet reikia?

Anot Amerikos psichologų asociacijos, žmonėms, kurie ateina pas specialistą su noru pakeisti orientaciją, geriausiai veikia požiūris, orientuotas į klientą. Tinkamas terapeuto elgesys tokiu atveju yra kliento priėmimas, parama ir pagalba tvarkantis su tarpasmeniniais santykiais, asmenybės tyrinėjimu ir raida, neprimetant specifinės seksualinės orientacijos tapatybės rezultato. Tai reiškia, kad tokio požiūrio pagrindas yra besąlyginė empatija klientui ir pozityvus priėmimas kliento atžvilgiu, atvirumas kliento perspektyvai turint tikslą suprasti, kas jį neramina, ir kliento pozityvaus savęs sampratos padrąsinimas.

Toks empatiškas požiūris skatina asmenybės augimą ir sukuria erdvę tolerantiškam ir rūpestingam santykiui, kuris būtinas pokalbio terapijos veiksmingumui. Tokiu būdu sumažinamas stresas ir gėda, kylanti iš aplinkos ir stigmos. Svarbu iškart neatmesti kliento, jeigu jis pareiškia norą pakeisti savo seksualinę orientaciją. Reikia suprasti, kad tai yra tiesiog neįmanoma, bet svarbu giliau nagrinėti to priežastis ir kylančias problemas.



Mums rūpi, kad skaitytojus pasiektų kokybiškas turinys, todėl stengiamės užtikrinti sklandžią teksto kalbą ir faktų patikimumą. Pastebėję neatitikimus ar klaidas apie tai mums galite pranešti e. p. redakcija@jarmo.net
Naujesnė Senesni