Tarp protesto ir šventės: LGBTQ+ eitynėse dalyvaujanti politologė įsitikinusi – lyderiai galėtų pakeisti visuomenės nuostatas

LGBTQ+ eitynės Lietuvoje surengtos liepos pradžioje. Tęsiantis vasarai įvairiuose pasaulio miestuose ir toliau vyksta „Pride“ renginiai, kuriuos vainikuoja LGBTQ+ bendruomenės žygiai. „Eitynės yra būtinos, apie tai net negali būti kalbos – jos tikrai laimi kažkiek žmonių širdžių“, – ištarė LGBTQ+ asmenų teises palaikanti politologė, religijos sociologė Morta Vidūnaitė. Anot jos, LGBTQ+ eitynės – tai ne tik protestas, kai palaikomos LGBTQ+ teises, bet ir tapatumo, įvairovės šventė.

Asmeninio albumo nuotr.


jarmo.net 

redakcija@jarmo.net

M. Vidūnaite pažymi, kad „Pride“ eitynės įtraukia vis daugiau daugiau žmonių – tai parodo toleranciją, skatina visuomenės edukaciją.

Tačiau kaip skelbiama Tolerantiško jaunimo asociacijos (TJA) komikse „Be protesto nebus ir šventės“, TJA atlikta apklausa, kurioje dalyvavo 203 respondentai, parodė, kad 19 proc. jų pritarė teiginiui, jog „Pride“ renginys neturėtų būti rengiamas. Šios apklausos dalyviai – patys LGBTQ+ bendruomenės nariai. 

Kodėl Lietuvoje net ir tarp LGBTQ+ asmenų yra nepritariančiųjų „Pride“ eitynėms? 

Žinoma, turbūt tarp tų 19 proc. yra žmonių su labai skirtingais motyvais, ir nebūtinai tai yra homofobija. Gal koks žmogus norėtų dalyvauti, bet bijo, kad sužinos jo aplinka, o tuo pačiu jaučia spaudimą iš LGBTQ+ bendruomenės dalyvauti, atsiskleisti ir pan. Todėl ir sako, kad nereikia „Pride“, – akcentuoja M. Vidūnaitė.

Anot jos, tolerancijos skatinimas – sudėtingas procesas, susijęs ir su socialine nelygybe bei atskirtimi: „Žmonėms, kurie turi geresnį išsilavinimą, geresnius darbus, pajamas ir atitinkamai daugiau galimybių ir galios, jiems lengviau būti tolerantiškiems. Tai tampa ir statuso atributu, ir mados klausimu. Manau, kad lietuviška homofobija yra susijusi ir su didele socialine nelygybe ir atskirtimi, kurią vis dar bandoma neigti ar sumenkinti“, – įsitikinusi pašnekovė. 

Asmeninio albumo nuotr.

– Kada ir kas jus paskatino apsispręsti palaikyti LGBTQ+ bendruomenės teises? – jarmo.net pasiteiravo M. Vidūnaitės.

– Lūžis įvyko 1999-2000 metais. Jau kurį laiką tuomet įtariau, kad labai artimas mano draugas yra gėjus. Žinoma, iš pradžių mane ištiko šokas. Juk užaugau homofobiškoje sovietinėje ir posovietinėje visuomenėje, kur į LGBTQ+ žmones buvo žiūrima kaip į nenormalius, nesveikus, iškrypėlius ir pan. Stigma, pašaipa, net panieka Lietuvoje buvo labai didelė. Tada man buvo 23-24 metai.

Vis dėlto, kažkaip tada išmąsčiau, kad, jei jau mano toks brangus draugas yra gėjus, tuomet nieko čia blogo būti gėjumi negali būti, nes tas mano draugas man atrodė visiškai normalus žmogus. Tada aš jau pradėjau galvoti, kas atsitiks, jei mano draugas atsiskleis kitiems, kaip reaguos jo mama, kiti šeimos nariai, draugai ir t.t. Ir supratau, kad jam bus be galo sunku. Ir tuomet apsisprendžiau, kad jei jis iš tiesų yra gėjus, ir jo niekas nepalaikys ir nepriims tokio, koks jis yra, tuomet jį palaikysiu ir priimsiu aš. Žodžiu, taip aš atsiverčiau iš eilinės posovietinės homofobės.

Asmeninio albumo nuotr.

Taip sutapo, kad 2000 m. pradžioje išvykau mokytis į Nyderlandus, tuo metu jau pakankamai tolerantišką LGBTQ+ asmenims valstybę. Ten jau buvau studijavusi pusmetį 1995 metais, ten jaučiausi labai gerai, ten tapau feministe. Todėl gyvenimas Olandijoje galiausiai tapo toks labai olandiškas, o homoseksualumas ir transseksualumas man tapo visiška norma.

Baisiausia, ką homofobiško teko išgirsti ten per 5 metus iš pačių olandų, tai kartą - „It still seems strange“ ir draugų apkalbas apie vieną biseksualų vaikiną, kad turbūt jis dar ir gėjus. Atvažiavau 2000 m. vasarį, o kitais metais Nyderlandai jau įteisino LGBTQ+ asmenų santuoką. Tai tapo visiškai norma toje visuomenėje.

Dabar Olandija susiduria net su seksualinio nacionalizmo problema, kai sekuliarias liberalias vertybes, įskaitant LGBTQ+ ar sekuliariai liberaliai suprantamas moterų teises siekiama primesti religinėms bendruomenėms, ypatingai religinėms mažumoms, tokioms kaip musulmonai. Taigi, valstybėje, kuri istoriškai taip didžiuojasi savo tolerantiškumu, ypač moterys musulmonės patiria diskriminaciją – tiek jas, tiek LGBTQ+ musulmonus siekiama „išgelbėti“ nuo jų religijos, lyg jie patys neturėtų jokios vidinės galios.

Asmeninio albumo nuotr.

Nyderlanduose „Pride“ eitynėse nė karto nedalyvavau, bet bent porą kartą mačiau Amsterdame. Žinoma, ten – tai didelė, džiugi, margaspalvė šventė, tikra fiesta. Kanalais plaukia laivai, o ant jų šoka ir švenčia ir pasipuošę, ir apsinuoginę. Tokia triukšminga žavi minia.

Olandijoje nuogumu ar itin liberaliomis pažiūromis nieko nešokiruosi ir nenustebinsi. Istoriškai olandai yra labai pragmatiški, stengiasi žiūrėti realybei į akis.

Buvo ir viena labai juokinga situacija. Viename vakarėlyje susipažinau su dviem labai patraukliais vaikinais, vienas buvo italas, o kitas – albanas. Kažkaip buvau įsitikinusi, kad jie – geriausi draugai. Ir vienas, ir kitas tuomet atskirai mane pakvietė susitikti. Palaikiau tai pasimatymu. Tada net svarsčiau, kurį dar iš jų pasirinksiu. Buvo daug juoko visiems trims, kai jie nustebo, kad aš nesupratau, jog jie – pora. Pasirodo, per tą vakarėlį juos labai sužavėjo, kad daug kalbėjau jiems apie LGBTQ+ teises, o aš to net nesureikšminau. Tada jie man pasakė, kad esu vienintele iš rytų Europos jų sutiktas žmogus, kuris nebuvo homofobas. Tokie laikai buvo.

Asmeninio albumo nuotr.

Beje, man gyvenant Olandijoje, mano vienos kolegės antroji dukra nuo pat mažų dienų norėjo būti berniuku. Pamenu, kaip ji gimė, kokia ji buvo, kaip pradėjo vaikščioti, kaip dėl visko konkuruodavo su savo nedaug vyresne sese. Ji ir atrodė labai berniukiška, ir rengėsi kaip berniukas. Po to, jau gyvendama Lietuvoje, iš bendro draugo ir kolegos sužinojau, kad ruošiamasi mergaitės lyties keitimo operacijai, o mano kolegė ir jos vyras, žinoma, labai ją palaikė. Tai buvo kelerių metu procesas… Visiems, kaip supratau, buvo nelengva. Prieš ketverius metus jie trise lankėsi Lietuvoje. Jis jau buvo aštuoniolikmetis labai gražus ir švelnus berniukas, laimingas, protingas ir sėkmingas. Kai pernai lankiausi Olandijoje, jo nesutikau, bet, žinoma, sutikau jo mamą. Ji labai juo didžiuojasi, tarp jų – labai geras ryšys. Ji man pasakė, kad jis – toks vaikas, kokio norėtų kiekviena mama.

– O kodėl nusprendėte dalyvauti „Pride“ eitynėse?

– Kiek pamenu, Lietuvoje iki šiol dalyvavau visose „Pride“ eitynėse, išskyrus šiemetines, nes apie jas sužinojau per vėlai, ir tomis dienomis turėjau daryti savo disertacinį tyrimą Tauragėje. Tiesa, 2019 metais tik atėjau, pasisveikinau su draugais ir išėjau, nes buvo vidudienis, buvo žiauriai karšta, o su manimi buvo pusantrų metų sūnus, nenorėjau, kad jis perkaistų.

Eitynėse dalyvauju, nes tai ir šventė, ir įsipareigojimas. Ypač pirmaisiais kartais, kai dalyvių dar būdavo nedaug, kai širdis dar daužydavosi kažkiek iš nerimo dėl saugumo, o eitynėse dar nedalyvaudavo daug tų, kurie dalyvauja dabar. Džiugu, kad vis daugiau žmonių pakeičia savo nuostatas, nors ir ne visada nuoširdžiai, nes gal to reikalauja ir tikisi aplinka ar pan. Bet koks postūmis, net ir išskaičiavimo, yra teigiamas dalykas.

Pirmosios eitynes Lietuvoje vyko 2010 metais, bet dar 2008 metais Delfi.lt publikavau straipsnį, kur bandžiau elementariai sulaužyti daugelį stereotipų apie LGBTQ+ žmones. 


– Su jumis į „Pride“ renginius atvyksta sūnus. Kaip jis šias eitynes priima ir vertina?

– Jam dabar penkeri, jis dalyvavo keturis kartus. Na, jis dar nelabai supranta apie ką čia, bet esame turėję pokalbių, kad gali būti ir dvi mamos, ir du tėčiai, kad nebūtinai mergaitės tampa mamomis, o berniukai – tėčiais ir pan. „Pride“ jam turbūt pirmiausia yra spalvinga šventė, kur daug gražių, pasipuošusių žmonių, muzikos, šokių, balionų ir t.t.

Kauno eitynėse 2021 m. visą laiką drebėjo širdis – buvo labai neramu dėl vaiko saugumo. Jei Vilniuje jau per eitynes išlenda vienas kitas piktas homofobas, tai Kaune jų kur kas daugiau.

Kažkaip specialiai nevedu jam pamokėlių apie LGBTQ+ teises, bet, manau, kad auginu, jog būtų atviras, laisvas ir tolerantiškas. Jis labai mėgsta Freddie Mercury, moka jo dainų. Jei gyvenčiau Olandijoje, turbūt papasakočiau daugiau.

Lietuvoje dar labai daug to „tu – berniukas, neverk”, „tai mergaitiška, tau to negalima”, „būk vyras” ir pan. Tai kalbuosi su juo, kad tokie dalykai yra nesąmonė. Homofobija, mizoginija dažnai taip užslėptai brukami vaikams nuo pat jų gimimo dienos.

Asmeninio albumo nuotr.

– Tolerantiško jaunimo asociacijos atlikta nereprezentatyvi apklausa parodė, kad 19 proc. respondentų pritarė teiginiui, jog LGBTQ+ eitynės neturėtų būti rengiamos. Kaip tai vertinate? Nejaugi pačioje LGBTQ+ bendruomenėje taip stipriai įsišaknijusi homofobija?

– LGBTQ+ bendruomenė dažnai automatiškai siejama su progresyvumu. Tačiau kaip ir religija nėra tik konservatyvi, pagal tą pasenusį, bet gajų stereotipą, tai nebūtinai ir LGBTQ+ žmonės ar jų bendruomenės yra vien tik progresyvus.

Žinoma, turbūt tarp tų 19 proc. yra žmonių su labai skirtingais motyvais, ir nebūtinai tai yra homofobija. Gal koks žmogus norėtų dalyvauti, bet bijo, kad sužinos jo aplinka, o tuo pačiu jaučia spaudimą iš LGBTQ+ bendruomenės dalyvauti, atsiskleisti ir pan. Todėl ir sako, kad nereikia „Pride“.

Apskritai homofobija, kaip ir rasizmas, antisemitizmas ar islamofobija labai giliai įsišakniję ir ne tik Lietuvoje. Turiu omeny ne tik atviras jų formas, bet ir subtilias, latentines, kurios plaukia iš žmogaus pasąmonės, perduodamos iš kartos į kartą per prietarus, patyčias, panieką ir pan.

Kad ir kokia tolerantiška save laikyčiau, girdžiu kartais savo homofobiškas automatines mintis. Jos turbūt ten tūno nuo ankstyvų dienų, kai girdėjau tik neigiamus dalykus apie homoseksualumą.

Arba pamenu šią žiemą Reikjavike pasimečiau tarp autobusų stotelių, ir pirma ėjau ieškoti pagalbos pas juodaodę moterį, o po to staiga persimečiau prie baltaodžio vyro, kai pamačiau jį stovintį šalia. Tai buvo taip automatiška. Labai greitai man buvo gėda, ir mačiau tos moters žvilgsnį – ji viską suprato. Aš instinktyviai sudiskriminavau ir rasę, ir lytį, nes kažkaip automatiškai atrodo, kad juodoji ir dar moteris yra mažiau kompetentinga ir patikima nei baltasis ir dar vyras.

Asmeninio albumo nuotr.

Todėl manau, kad daugiadisciplinė edukacija apie lytiškumą, jo istoriją ir kultūrines prielaidas yra būtina, ir net ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Lygiai taip pat reikalinga visuomenei bent bazine religinė edukacija, kuri paaiškintų elementarius dalykus apie skirtingas religijas.

Tarkim, apie Islamą, skirtingas jo vertybines sroves, kaip ir progresyvius musulmonus, kurie tvirtina, kad Koranas konkrečiai nepasisako apie homoseksualumą, bet palaiko įvairovę, o seksualinį malonumą sieja su dvasingumu.

O apie rasizmą klaidingų stereotipų, net istorinių, regis, tik daugėja. Lietuvoje daugėjant ne baltosios rasės žmonių labai svarbu apie tai kalbėti jau dabar, siekiant išvengti rasistinių išpuolių.

Grįžtant prie mūsų temos, man atrodo, kad LGBTQ+ žmonių situacija Lietuvoje vis dar yra labai sudėtinga ne tik dėl nepripažintų teisių, bet ir dėl visuomenes nuostatų apskritai ir viso to toksiško psichologinio klimato. Panieka LGBTQ+ žmonėms Lietuvoje vis dar labai gili ir paplitusi, tarsi jie būtų nenormalūs, nusikaltėliai ar kažkokie iškrypėliai, o homoseksualumas – tokia didelė žmogaus (ir jo artimųjų, žinoma) nelaimė. Smurtaujantis heteroseksualus vyras mūsų visuomenėje – vis dar daugmaž norma, o jau gėjus, lesbietė – jau beveik fundamentalus blogis, ką jau kalbėti apie translyčius žmones.

Neįsivaizduoju, kaip vis dar turėtų būti sunku Lietuvoje atsiskleisti. Aš nežinau, ar drįsčiau.

– Jums LGBTQ+ eitynės – šventė ar protestas? Kaip paaiškintumėte klausiantiems, tai kokie yra šių eitynių tikslai?

– Ir tai, ir tai. Protestas, nes istoriškai tai teisė eiti į gatvę kovoti už savo teises, pasisakyti prieš priespaudą, teisė pasakyti, kad egzistuoju toks, koks esu. Juk tai yra visiškai klasikinė protesto forma, deja, Lietuvoje nelabai laikoma normalia.

Žinoma, norėtųsi, kad šventės tikrąja ta žodžio prasme būtų daugiau, kad žmonės galėtų būti laisvesni savo apranga ir panašiai, parodydami, kad žmonės gali būti labai skirtingi, o išraiškos įvairovė yra labai didelė. Dabar vis dar „Baltic Pride“ dalyviai įspėjami neapsinuoginti, elgtis kukliai, nežiūrėti į akis agresyviems stebėtojams ir pan. Socialinė kontrole LGBTQ+ žmonių atžvilgiu Lietuvoje vis dar yra labai didelė.

– Kiek kartų esate dalyvavusi „Pride“ eitynėse Lietuvoje?

Reikia skaičiuoti, bet kaip sakiau, kiek pamenu, visose, išskyrus šiemetines. Suskaičiavau lyg septynias: 2010 m., 2013 m., 2016 m., 2019 m., 2020 m., 2021 m., 2022 m..

Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie pirmąsias eitynes Lietuvoje, kuriose teko dalyvauti? Kas labiausiai įsiminė?

– 2010 metais eitynės vyko prie Neries upės, o saugumas buvo beveik toks pat kaip per NATO viršūnių susitikimą. Šarvuoti policininkai, žirgai, mus atvežė autobusais į renginio vietą. Iš tiesų buvo nerimo ir nesaugumo jausmo, kuris, žinoma, išnyko, kai pamačiau, kad be šansų tiems piktiems žmonėms kitoje upės pusėje mus sužeisti.

– Ar esate dalyvavusi „Pride“ eitynėse užsienio šalyse? Jeigu taip, kokių skirtumų ar panašumų pastebėjote su tuo, kaip eitynės rengiamos Lietuvoje?

– Porą kartų dalyvavau Latvijoje, tai nelabai skiriasi nuo Lietuvos.

Kaip sakiau, stebėjau bent porą kartų Amsterdame. Ten – tikrai šventė, labai olandiška, tiesmukiška.

Olandai labai anksti gauna lytinį švietimą ir labai liberalų, bet jie praktikuoja saugų seksą, ir tikrai toli gražu nėra masiškai kažkokia ištvirkusi tauta. Sakyčiau, labai atsakinga, ir nors jaunystėje daug olandų išbando vienos nakties nuotykių skonį, bet daugelis paprastai vertina ištikimybę ir sąžiningumą santykiuose. Daug jaunų žmonių ir dabar, ir prieš dvidešimt metų labai atsakingai renkasi lytinius partnerius.

– Tradicionalistinių pažiūrų žmonės neretai sako – nereikia demonstruotis (suprask, nevalia rengti LGBTQ+ eitynių), tai ir neapykantos LGBTQ+ bendruomenei visuomenė nejaus. LGBTQ+ teisių aktyvistai teigia priešingai – kuo labiau LGBTQ+ asmenys save parodys, tuo labiau visuomenė tolerantiškesnės. Ar jūs pastebite tolerantiškėjančią situaciją? Kokį vaidmenį tolerancijos didinimui atlieka LGBTQ+ eitynės?

– Manau, laipsniškai tolerantiškėja. Lyg ir naujas mokslinis tyrimas tai parodo, kad teigiamas pokytis vyksta dėl kartų kaitos ir vis greičiau. Mažvydas Jastramskis apie tai neseniai rašė delfi.lt

Tačiau turint galvoje, kad taip trypčiojama vietoje su partnerystės įstatymu, o valdantieji su „Laisvės partija“ nuėjo į pakankamai reikšmingus kompromisus, tai tik rodo, kaip per daug jau laipsniškas tas pokytis.

Eitynės yra būtinos, apie tai net negali būti kalbos – jos tikrai laimi kažkiek žmonių širdžių. Džiugu, kai atsiskleidžia įžymūs žmonės, dar maloniau, kai matau „Facebook'e“ savo mokytojas, kurios palaiko LGBTQ+ teises. Aišku, liūdna, kai matau panieką LGBTQ+ žmonėms visai šalia..

Tačiau galvoju, kad visuomenės vertybių LGBTQ+ atžvilgiu kontekstas yra žymiai sudėtingesnis. Žmonėms, kurie turi geresnį išsilavinimą, geresnius darbus, pajamas ir atitinkamai daugiau galimybių ir galios, jiems lengviau būti tolerantiškiems. Tai tampa ir statuso atributu, ir mados klausimu. Manau, kad lietuviška homofobija yra susijusi ir su didele socialine nelygybe ir atskirtimi, kurią vis dar bandoma neigti ar sumenkinti. Daug žmonių, ir ne tik provincijoje (Vilniuje socialinė nelygybė bado akis gatvėje), vis dar neturi resursų galvoti apie žmogaus teises.

Po Hillary Clinton pralaimėjimo prieš Donaldą Trumpą 2017 metais buvo daug kalbama, kad net skurdžiausiai gyvenantys, taip pat afroamerikiečiai ir Lotynų kilmės žmonės pasirinko balsuoti už Trumpą, nes visa Hillary rinkimų kampanija su visais kairiųjų pažiūrių Holivudo „selebričiais“ buvo be galo arogantiška tų žmonių atžvilgiu, o stačiokas neoliberalas Trumpas, niekinantis ir emigrantus, ir mažiau pasiturinčius, jiems atrodė artimesnis, savesnis.

Gana panašias tendencijas pastebiu Lietuvoje. Nuolat kalbama apie tuos gražius ir progresyvius žmones sostinėje ir tuos neišprusėlius kažkur… „Facebook'e“ neretai ir iš, regis, progresyvių žmonių girdisi panieka neišsilavinusiems žmonėms. Todėl ir Laisvės partijos minusas – vis dar tas laikymasis to neoliberalaus ekonominio požiūrio – juk kiek daug jaunų LGBTQ+ žmonių neištrūksta iš skurdo ir homofobijos rato…

Aš pati dabar studijuoju religijos sociologijos doktorantūroje Vytauto Didžiojo universitete. Rengiu disertaciją apie moterų lyderystę Lietuvos katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčiose, jų įgalinimą per religiją. Interviu su moterimis šiek tiek paliečiamas ir požiūrio į LGBTQ+ klausimas. Be to, neseniai dalyvavau moksliniame projekte, kuriam vadovavo profesorė Milda Ališauskienė, apie religiją ir lyčių lygybę Baltijos valstybėse ir Norvegijoje. Buvo imami kokybiniai interviu iš katalikių, liuteronių, musulmonių ir pagonių moterų, kurių klausė ir apie LGBTQ+ teises.

Atvirų LGBTQ+ žmonėms buvo nedaug, turbūt daugiausia – tarp liuteronių. Tiesa, dauguma katalikių pasisako už civilinę partnerystę. Tačiau labai svarbu atskirti oficialią bažnyčios valdžią, čia kalbu apie Lietuvos katalikų bažnyčią, ir bendruomenę. Lietuvos katalikų bažnyčia savo pozicija LGBTQ+ žmonių atžvilgiu yra žymiai konservatyvesnė nei Vatikanas.

Šią vasarą su profesoriumi Artūru Tereškinu (jis buvo pirmasis autorius) užbaigėme mokslinę publikaciją apie intymią pilietybę, o konkrečiau – apie Lietuvos katalikų bažnyčios ir katalikių moterų požiūrį į LGBTQ+ žmones. Artūras atliko Lietuvos katalikų bažnyčios vyskupų konferencijos pranešimų spaudai, Laisvos visuomenės instituto straipsnių turinio analizę ir pan. Ji parodė, kad LKB turi labai kategorišką neigiamą poziciją LGBTQ+ žmonių atžvilgiu. Krikščioniškai atjautai ir gailestingumui, artimojo meilei vietos ten nelabai yra.

Jos yra katalikių praktikuojančių moterų naratyvuose, nors kai kuriuose yra ir tos pačios paniekos LGBTQ+ žmonėms. Mano įsitikinimu, jos turi teisę į savo pažiūras, kad ir nuostatą, kad homoseksualių santykių praktikavimas yra nuodėmė, tačiau svarbiausia, kad tos pažiūros nebūtų įžeidžiančios ir kad jų nebūtų siekiama įgyvendinti valstybės lygmeniu.

Tačiau vertybiškai katalikų bendruomenė nėra tokia vieninga kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai atsispindi ir moterų, kurios dalyvavo šiame tyrime, nuostatose.

Vis dėlto, nereikia čia gelbėti LGBTQ+ žmonių nei nuo katalikų, nei liuteronų bažnyčių, nei nuo musulmonų. Ypač kalbant apie mažumos religines bendruomenes, kaip liuteronai ar musulmonai Lietuvoje, grynai mano asmenine nuomone, tai susiję ir su identiteto paieškomis.

Gal liuteronams – tai labiau bendruomeninio identiteto paieškos Lietuvos visuomenėje, kur beveik 80 proc. gyventojų save vis dar identifikuoja kaip katalikus, kai liuteronai yra unikali istorinė religinė bendruomenė Lietuvoje, kuri nusipelnė žymiai daugiau visos visuomenes dėmesio.

Musulmonams, ypač konvertitams, ir ypatingai moterims musulmonėms, nes į jas ypač žvelgiama pro padidinamą stiklą, arba klaidingą stereotipą, kaip kenčiančias didelę priespaudą – ir individualaus, ir bendruomeninio identiteto paieškos Lietuvos nemusulmoniškoje visuomenėje.

Prieš pradėdama studijuoti religijos sociologiją prieš porą metų buvau labai kategoriška dėl liuteronų nenoro ordinuoti moteris. Net buvau paskelbusi labai kategorišką straipsnį, dėl kurio dabar net šiek tiek gėda. Tačiau kai pradėjau lankytis liuteronų bažnyčioje Vilniuje, o šią vasarą dar buvau Tauragėje, istoriniame liuteronų centre, būtent dėl to nedalyvavau LGBTQ+ eitynėse, pakeičiau požiūrį į šią bendruomenę. Priežastys, motyvai, kodėl Lietuvos liuteronai neordinuoja moterų ar nepalaiko LGBTQ+ teisių yra žymiai sudėtingesnės.

– Kaip vertinate politinį lauką LGBTQ+ aspektu? Ar matote politinę lyderystę atstovaujant LGBTQ+ žmonių teises?

– Mano įsitikinimu, čia ir yra didžiausia problema. Naivu tikėtis, kad čia visuomenė pasikeis iš apačios. Na, pasikeis, bet kada? Po kelių dešimtmečių? LGBTQ+ santuoka Nyderlanduose buvo pripažinta prieš daugiau nei du dešimtmečius, o Lietuvoje realiai vis dar – nieko. Na, yra kažkokių vilčių, kad priims tą partnerystės įstatymą, kuris daug kam atrodo tikrai prastas LGBTQ+ teisių atžvilgiu.

Laisvės partija atvirai pasisako už LGBTQ+ teises, bet už juos balsuoja daugiausia tie, kurie ir taip tolerantiški. Naujų sielų iš homofobijos jie nedaug teatverčia. Be to, Laisvės partijos gana neoliberalios ekonominės vertybės iš tiesų persiduoda ir į kitas teises. Jų politika didina socialinę nelygybę, taip pat ir LGBTQ+ žmonių. Vytautas Raskevičius yra charizmatinis lyderis, bet jis yra labai arogantiškas, egoistiškas ir oportunistinis politikas.

Būtent trūksta didžiųjų partijų lyderio, kuris apie LGBTQ+ teises kalbėtų garsiai, aiškiai, o ne pusbalsiu ir tik retsykiais, kaip dabar tai daro Ingrida Šimonytė, Gabrielius Landsbergis ar Vilija Blinkevičiūtė. Nei konservatoriai, nei socialdemokratai vis dar nenori rizikuoti. Į programas įrašė, bet iš tiesų išsisukinėja, nes bijo prarasti rinkėjus.

Manau, tai – labai didelė politinė klaida. Tikiu, kad geras politinis lyderis ar lyderiai galėtų pakeisti visuomenės nuostatas kalbėdami apie LGBTQ+ teises kaip normalų, savaime suprantamą dalyką. Jei esi autoritetas, visuomenė tave išgirs.

Jau daugiau nei dvidešimt metų konservatoriai ir socialdemokratai bijo surizikuoti, neva elgiasi labai apdairiai, bet gal jau pats laikas? Esu tikra, kad ta tariama rizika labai greitai atsipirks, na, jei ne trumpalaikėje perspektyvoje, tai bent jau vidutinėje, o juk pergalės rinkimuose niekada niekas negarantuoja, ar su LBGTQ+ teisėmis, ar be jų.

Ir tie politiniai lyderiai turi eiti kalbėtis ir su religiniais lyderiais, su Lietuvos katalikų bažnyčios vyskupais, ir su religinėmis bendruomenėmis, kaip svarbu politiškai valstybės lygmeniu pripažinti tas teises. O dabar politiniame lauke tarsi tikimasi, kad kažkas tai padarys už juos – sukurs tas LBGTQ+ teises. Bet jos pačios nesusikurs.

Svarbiausia – nebijoti kalbėti. Pamenu, kai grįžau iš Nyderlandų, 2005 m. pradėjau dėstyti VU TSPMI. Apie LGBTQ+ teises pradėjau kalbėti studentams jau tada. Žinoma, buvo ir šypsenėlių, bet jos buvo labiau priimančios nei pašaipios, nes šiaip ar taip dėstytoja yra šioks toks autoritetas. Ir daug tų studentų dabar dalyvauja eitynėse. Nesakau, žinoma, kad čia – mano nuopelnas, bet gal šiek tiek prisidėjau.

Na, žinoma, politikai turi ir veikti. Bet tokia realybė, kad daugelis renkasi užtikrintą komfortą būti perrinktiems, kas jiems reiškia ir ekonomiškai saugų gyvenimą, keliones, prestižą, dėmesį. Estija šiemet be problemų įteisino LBGTQ+ santuoką, partnerystė buvo įteisinta dar 2016 metais. Ir kokios problemos?
Naujesnė Senesni