|
|
| Jonas Valaitis | Luko Balandžio/BNS nuotr. |
.png)
O neseniai skaitydamas vieno mainstream portalo šedevrą apie tai, kad (ne)žinomų influencerės ir verslininkės konfliktas dėl batų tapo toks svarbus, juokiausi, kad šiai redakcijai pasirodė prasminga skirti laiko ir resursų (finansų už to teksto rašytojo darbą, įrangą, elektrą, intelektualines (?) pastangas ir t. t.).
Nors tokia žurnalistika nejučia jau kurį laiką vis labiau dominuoja, vis tiek laikausi nuomonės, kad už laisvą žodį tame stingdančiame gruodžio šaltyje stovėjau ne be reikalo.
Ir tuoj paaiškinsiu – kodėl.
Tamsa, dūmai, sušalusios rankos ir šūkiai „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“ – stovėjau ten matydamas, girdėdamas, jausdamas ir suprasdamas: kai valdantieji užsimoja imti tvarkyti žiniasklaidą taip, kaip vėliau paverstų ją savo viešųjų ryšių vergais, demokratija lūžta.
LRT veiklos audito išvados, žinoma, parodė taisytinas vietas, tačiau taisymas nėra ėjimas buldozeriu per žodžio laisvę – ir čia dedu tašką.
 |
| 2025 m. gruodį prie Seimo vyko protestai „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“ | Vyčio Mikašausko/jarmo.net nuotr. |
Neabejoju: po LRT užėmimo būtų atėjusi ir kitų, įskaitant ir mano eilė. Žinodamas savo charakterį, galėčiau iš anksto pareikšti užuojautą tiems, kurie būtų mėginę mane paimti, bet – pripažinsiu – man nesinorėjo, kad tokia situacija apskritai susiklostytų.
Todėl labai gerai, kad žurnalistai, redaktoriai, kultūros žmonės ir dešimtys tūkstančių piliečių susitelkė prieš tąkart pateiktas itin drakoniškas LRT įstatymo pataisas, kurios su LRT audito išvadose nurodytų trūkumų pataisymu neturėjo nieko bendro. Ir labai gerai, kad visuomenei pavyko apginti bent pagrindinius žodžio laisvės principus: Seimas priėmė švelnesnį LRT įstatymą – be pačių ydingiausių nuostatų.
Žodžio laisvė apginta.
Ir dabar kyla klausimas: kas toliau?
Žodžio laisvė (kuri yra sudėtinė žiniasklaidos galios pozicijos dalis) ginama tam, kad žiniasklaida turėtų galią, kad žmonės, jos neturintys, neliktų be balso ir atstovavimo, kai valdantieji juos ignoruoja ar nenori matyti.
Turime pripažinti, kad laisvas žodis nėra savitikslis įrankis dėl tiesiog egzistavimo.
Ir liūdnai belieka konstatuoti: mano vertinimu, laisvas žodis ne visuomet dalyje redakcijų suvokiamas taip, kaip turėtų būti.
Ar sutinkate, ar nesutinkate, kad laisvas žodis ginamas tikrai ne todėl, kad redakcijos galėtų dar laisviau aiškintis, kurios influencerės batai buvo moraliai netinkami vakarienei ir kuri poniutė iš trijų aukštų rūmų šįkart pademonstravo suknelę, kainuojančią maždaug tiek, kiek kai kuriems žmonėms atseina mėnuo orumo, ar kokio dydžio eglę be 5 minčių nebepremjerė pasisodino kieme per Kalėdas?
Mes susitarę, kad laisvas žodis ginamas tam, kad būtų saugoma demokratija. Tai suponuoja ir Konstitucijos 25 str. Ir ne be reikalo žiniasklaida vadinama ketvirtąja valdžia.
Žodžio laisvė (kuri yra sudėtinė žiniasklaidos galios pozicijos dalis) ginama tam, žiniasklaida turėtų galią, kad žmonės, jos neturintys, neliktų be balso ir atstovavimo, kai valdantieji juos ignoruoja ar nenori matyti.
Dar daugiau: žiniasklaida privalo savo galią pasitelkti ir tada, kai kyla butinynė „priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“ (Konstitucijos 3 str.).
Ir čia – esminis šio teksto problemos momentas: deja, bet valstybėje šiuo metu susiklostė situacija, kai institucija, save vadinanti Teisingumo ministerija ima paminti konstitucinę santvarką, nevykdydama 2025 m. balandžio 17 d. nutarimo dėl partnerystės, įpareigojusio valstybę pripažinti nesusituokusias (taigi, ir tos pačios lyties poras) šeimas.
Priežastis, manau, akivaizdi: ministrės asmeninės homofobinės pažiūros.
 |
| Birželį LGBTQ+ aktyvistai surengė protesto akciją prie Teisingumo ministerijos, šalia kurios išdėliojo rožinius trikampius – simbolį, kuriuo naciai žymėjo homoseksualius vyrus, o šiandien tapusį pasipriešinimo homofobijai simboliu | Jonas Valaitis/Luko Balandžio/BNS nuotr. |
Deja, šiandien stebiu, kai žiniasklaida beveik be balso palieka LGBTQ+ žmones, kurių teisinė padėtis (o kartu ir visa šalies demokratija) atsidūrė ant prarajos krašto. Pavieniai straipsniai, paskęstantys šimtų kitų užkampiuose nukištų naujienų apie Špygel skyrybas sraute, nesuteikia šiai temai jokio svarbos jausmo ir nepakankamai atlieka visuomenės informavimo funkciją, t. y. skaitytojams nesukuriamas jausmas, kad kalbame apie pavojų demokratijai ir teisinei sistemai. Kitaip tariant, žiniasklaida nepasinaudoja savo galios pozicija taip, kaip pasinaudojo tada, kai kilo grėsmė jos pačios nepriklausomumui,
Priminsiu, kad tuomet, kai jau beveik nebepremjerė Inga Ruginienė Teisingumo ministeriją patikėjo Ritai Tamašunienei, LGBTQ+ teisės Lietuvoje patyrė labai rimtą smūgį.
Nuosekliai apie tai rašiau straipsniuose ir įspėjau žurnalistus privačiuose pokalbiuose kur kas atidžiau stebėti situaciją ministerijoje, kuri turėtų būti teisės viršenybės bastionas, bet netikėtai tapo institucija, kurioje Konstitucija mandagiai pasodinama prie durų, vedančiųį skerdyklą, ir jai liepiama palaukti.
Ministerija pati komunikavo, kad į savo vidų pakvietė kunigus, kurie neva teiks nuteistiesiems psichologinę pagalbą (ministrė turbūt pamiršo Konstitucijos 43 str. įtvirtintą normą, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, o psichologinę pagalbą teikia specialistai).
 |
| Rita Tamašunienė ir Lietuvos Vyskupų Konferencija pasirašė bendradarbiavimo sutartį dėl „sielovados paslaugų“ įkalinimo įstaigose | TM nuotr. |
Remdamasi tariamais techniniais trikdžiais registrų sistemose ministerija ima aiškinti, kad tos pačios lyties šeimos – gal dar ne šeimos, nors tuos trikdžius turėtų pati išspręsti, t. y. savo pačios neveikimą pasitelkia kaip argumentą, kodėl negali LGBTQ+ šeimų pripažinti šeimomis. Milijonais eurų disponuojanti ministerija tariamai nepajėgi sukurti paprasto registro dviejų mylinčių žmonių santykiams įregistruoti (lyrinis nukrypimas: p. R. Tamašunienei priminsiu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimą vienoje byloje tokius santykius įtraukti į santuokos registrą Lenkijoje, kai ši šalis verkė, kad partnerystės registro joje nėra ir dėl to nėra kur tokios įtraukti).
Dar įdomiau, kad į ministrės komandą atėjo ir viceministrė Kristina Zamarytė-Sakavičienė, kurios ankstesnis tekstas apie homoseksualius asmenis, kur LGBQ+ buvo lyginti su onkologinėmis ligomis ir alkoholizmu, pripažintas pažeidžiančiu Visuomenės informavimo įstatymą oficialiu Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimu.
Taigi turime puikų teisinės valstybės erozijos pavyzdį: žmogaus teisės atiteko homofobams, kurie anksčiau jas trypė tekstuose, o dabar patvirtina antspaudais valstybės vardu.
Premjerė tuo metu, žinoma, „pabrėžia“, „akcentuoja“, „mato poreikį“, „ieško sprendimų“ ir net teikėsi Vyriausybėje susitikti su LGBTQ+ bendruomene, kuriai pasakė tikrai labai daug gražių žodžių.
Ir štai čia grįžtu prie žurnalistų, nes kai teisinė valstybė buksuoja ir demokratija ima skylinėti, mes atsigręžiame į žiniasklaidą tikėdamiesi, kad ji bus ta ketvirtoji valdžia, kuri neleis likusioms trims griauti valstybės. Juk tai demokratijos saugiklis, tiesa?
Kol portaluose aiškinamasi, ką pasakė juvelyrė, kuri turi nuomonę apie viską, Teisingumo ministerijoje vyksta dalykai, kurie liečia ne odinių batų spintą, premjerės stilingas suknias, o demokratinės valstybės pamatus.
Mieli kolegos žurnalistai, aš stovėjau šalia Seimo prie laužų už jus. Kukliai prisidėjau prie jūsų kovos būdamas tarp tūkstančių kitų, kuriems rūpi laisvė, ir nereikalauju už tai, kas yra mano pareiga ginti žodžio laisvę, paminklo ar paskirti mane demokratijos šventuoju. Nereikalauju medalio, bet stovėjau, nes tikėjau, kad jūsų žodžio laisvė ir galimybė klausti yra būtina mano laisvei gyventi valstybėje, kurią galiu vadinti teisine, demokratine, saugiančia mano teises ir laisves.
Ir dabar labai norėčiau tikėtis, kad ta žodžio laisvė klausti nepasibaigtų ties klausimais, su kuo vėl susipyko/susitaikė Špygel ir kodėl ponia iš horoskopų departamento rekomenduoja Mėnulio pilnačiai patekėjus ir gaidžiui sugiedojus nepamesti švarko sagės (astrologė sako, kad čia blogas ženklas), kokius batus avėjo viena influencerė, kodėl kitai jie nepatiko ir kokius išminties perlus pasakė dar viena turtinga poniutė, kurios gyvenimo išmintis iš pokalbių su gėju draugu Ispanijoje, be abejo, labai mums visiems svarbi.
Kol portaluose aiškinamasi, ką pasakė juvelyrė, kuri turi nuomonę apie viską, Teisingumo ministerijoje vyksta dalykai, kurie liečia ne odinių batų spintą, premjerės stilingas suknias, o demokratinės valstybės pamatus.
Todėl norėčiau viešai paklausti didžiųjų žiniasklaidos priemonių ir jų redaktorių: kiek dėmesio jūsų redakcijose pastaruoju metu skirta žmogaus teisėms, partnerystės klausimams, teismų sprendimų vykdymui, LGBTQ+ žmonių teisinei padėčiai ir tam, kaip Vyriausybė vykdo savo programos nuostatas apie kovą su diskriminacija ir kaip tai dera su praktika, kai tuoj nebepremjerė niekaip nedrausmina Teisingumo ministerijos veikti taip, kad žmonių orumas būtų užtikrintas?
Ir kiek dėmesio tuo pat metu skirta tam, kokius batus dėvi turtinga poniutė, kokios spalvos beveik nebepremjerės skrybėlė, su kuo susipyko Špygel, ką apie tai pasakė kita influencerė, ir kokia dar socialinių tinklų dama šiandien apsimeta, kad gyvena taip, kaip likusi vidurinioji (įskaitant ir LGBTQ+) visuomenė?
Laisvas žodis buvo apgintas prie laužų. Dabar būtų neblogai juo pagaliau pasinaudoti, pasitelkiant savo galios poziciją, kaip tai buvo padaryta tada, kai reikėjo apginti žiniasklaidos laisvės interesus.
Užbėgdamas už pasipiktinusių pramogų žurnalistų akių pabrėžiu: taip, reikia rašyti tas pramogų temas, nes portalai ir žiniasklaida turi atspindėti gyvenimą tokį, koks jis yra, t. y. su visais vargais ir džiaugsmais.
Kita vertus, kai suknelės portaluose tampa svarbesnės už Konstituciją, o influencerės batai užgožia, kad R. Tamašunienė ministrės kėdėje nevykdo teismų sprendimų ir už tai mokėsime visi (baudomis iš mokesčių mokėtojų pinigų), tada turime iškreiptą realybę portaluose ir tą skaitytojai – norite tuo patikėti ar ne – labai jaučia.
Negali antraštės naujienų portaluose skirtis nuo to, kaip išties gyvena Lietuvos žmonės ir ką išties patiria šalis.
Ir gal tai, jog Špygel ir juvelyrių nuomonės užgožia svarbias temas, yra viena iš priežasčių, kodėl mes nuolat kalbame apie pasitikėjimo mainstream žiniasklaidos stoką?
Laisvo žodžio gynyba svarbi, kai kėsinamasi į LRT ar kt. žiniasklaidos priemonių nepriklausomumą, nes laisvė yra įrankis kokybiškai dirbti žurnalisto darbą, kartais būti nemaloniu prieš galinguosius, nutraukti visuomenės abejingumą ir pažaboti įtaką nešvariais pinigais norintį padaryti korumpuotą verslininką, pasišovusį tapti premjeru.
Ir žodžio laisvė svarbi, nes ja naudodamiesi žurnalistai gali parodyti tuos, kurių teisės pažeidžiamos, kur skyla demokratija ir kaip tai sustabdyti.
Aš kaip LGBTQ+ bendruomenei priklausantis žurnalistas, be kita ko, nepaprastai daug rašantis šiomis temomis, turiu tokį lūkestį: jeigu stovėjau tą žvarbią žiemą prie laužų, kad apginčiau visų žurnalistų teisę klausti, tai manau, kad nusipelniau, jog žurnalistai dabar klaustų tų visų galingųjų ir apie mano teises. Kol jūsų klausimų šioms temoms – gerokai per mažai: situacija tokia, kad tarsi tuoj pareitų cunamis, o portalai skaitytojams tiesiog primintų pasirūpinti, kaip vasarą tinkamai pasodinti pelargonijas.
Ne mano ar nuomonės formuotojų odiniai batai ir Špygel „Instagramo“ istorijos turi atsidurti naujienų portalų pirmuosiuose antraščių blokuose, nes dabar, deja, turime truputį didesnę bėdą: griūvančius teisinės valstybės pamatus.
Laisvas žodis buvo apgintas prie laužų. Dabar būtų neblogai juo pagaliau pasinaudoti, pasitelkiant savo galios poziciją, kaip tai buvo padaryta tada, kai reikėjo apginti žiniasklaidos laisvės interesus.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės,
kurios nebūtinai atspindi jarmo.net poziciją.
Turite nuomonę? Rašykite e. p.
redakcija@jarmo.net
.png)
Mums nuoširdžiai rūpi tiesa. Bet tiesa reikalauja laiko, resursų, intelektualinio sąžiningumo ir lėšų.
Todėl jeigu manote, kad jarmo.net turinys vertas bent kelių jūsų eurų, „Substack“ platformoje galite užsiprenumeruoti „Jarmo“ naujienlaiškį.
Prenumeruodami jūs įgalinate jarmo.net veikti toliau.