„Berniukams apie menstruacijas? Taip anksti? Ir dar kartu su mergaitėmis? Nueita per toli...“, – neseniai girdėjau apytikriai tokį grįžtamąjį ryšį apie lytiškumo ugdymą antrokams berniukams iš... psichologės.
 |
| Dr. Akvilė Giniota | Asmeninio albumo/„Facebook“ nuotr. |
Dr. Akvilė Giniota
Lytiškumo ugdymo ekspertė
Na, tai padekonstruojam.
Viena, nėra universalaus mąstymo šioje temoje. Norėtųsi, kad būtų, bet gyvenkime realybėje. Mano rate irgi daug psicholog(i)ų ir ujujuj kokiomis pavardėmis galėčiau čia pasišvaistyti... Bet nesigirsiu (pasigyriau). Ir su tais ir tomis psichologėmis apie vaikų lytiškumo ugdymą galvojame panašiai (žinoma, ne visais iki vieno popunkčiais).
Kita: dalyvaudama ne vienoje diskusijoje esu susidariusi įspūdį, kad daug psicholog(i)ų (o ir edukolog(i)ų) Lietuvoje yra akademiškai auginti ant froidistinių pasakojimų apie vaikų lytiškumą. Tuose pasakojimuose esama supratimo, kad vaikų lytiškumas intensyviai atrandamas ankstyvoje vaikystėje, o pradinių klasių amžiuje tarsi prisnūsta. Kol vėl iššauna paauglystėje.
Tačiau šiuolaikiniai tyrimai nepatvirtina tokio paprasto seksualinio vystymosi „išjungimo“ modelio. Jis ne tik pernelyg supaprastina vaikų lytiškumo raidą, bet ir ignoruoja skirtingų socialinių aplinkybių įtaką. Pavyzdžiui, mokslo rašoma apie tai, kad vaikai pradinių klasių amžiuje gali atrodyti prisnūdę lytiškumo temų tyrinėjime ne dėl to, kad jiems tai neaktualu, o dėl to, kad jie ima puikiai suprasti, jog suaugusiuosius ši tema trikdo, kad „mums negalima žinoti / sakyti / klausti“. Tad... tyrinėjimas nusikelia į pogrindį. Arba atrofuojasi.
Mergaitėms, merginoms, moterims menstruacijos neretai kelia įtampą net ir namie, neva pačioje privačiausioje ir saugiausioje zonoje. Taip nutinka, pavyzdžiui, kuomet higienos priemones reikia laikyti paslėptas, kad ne tik svečiai nepamatytų, bet net ir broliai ar tėčiai. Arba kuomet net tėtis yra tas, kuris nori, kad dukra nuo jo slėptų menstruacijų faktą, nes jam nepatogu.
Po to mums, lytiškumo ugdytojams, tenka atlikinėti lytiškumo reabilitacijas.
Lytiškumas yra savasties dalis. Viena iš asmenybės dedamųjų. Nuo anksti nesidėliojant sąmoningumo, kritinio mąstymo pamatų vystymasis surambėja. O ir apsineša įtampos ir gėdos nuosėdomis.
Na, ir dabar įsisiteikime faktus, kodėl berniukams ne tik galima žinoti apie menstruacijas, bet ir reikėtų.
Apskritai esu pavargusi ginti šią temą ir kartais noriu tiesiog kontraklausinėti. Šiuo atveju, pavyzdžiui, kokia konkreti žala gresia sūnui (nesvarbu, ar jis 5-erių, antrokas, šeštokas ar suaugęs), kuris sužino menstruacijų faktą ir net gali laisvai apie tai pasmalsauti? Prašau konkrečiai ir geriausia su šaltiniais.
1. Menstruacijos yra biologinis pusės žmonijos faktas. Jos, kaip ir likusios organizmo funkcijos, yra nei geros, nei blogos. Jos tiesiog yra. Tačiau mūsų kultūra sako, kad jos truputį tokios... fui. Kad menstruacijos moterį daro... menkesne. Kai kuriose pasaulio vietose per menstruacijas moteris netgi turi tiesiogine ta žodžio prasme slėptis nuo bendruomenės. Lietuvoje moterims slėptis per menstruacijas nereikia, bet menstruacijas atidžiai slėpti vis dar reikia.
2. Tokioje kultūroje mergaitėms, merginoms, moterims menstruacijos dažnai kelia diskomfortą tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Arba pasakysiu taip: negana to, kad fiziškai, bet dar is psichologiškai! Dėl gėdos, kurią patiria; nerimaudamos, kad tik niekas nusuuostų, kad joms „tos dienos“.
Pro mano „rankas“ prasikošia daugybė mokinių klasių. Ir vis dar didelėje dalyje klasių tiek vaikinai, tiek merginos pritaria nuostatai, kad menstruacijos turėtų kelti gėdą. Kad tai normalu.
Prieš metus mano vilnietė draugė dalijosi, kaip jos šeštokė dukra buvo kūno kultūros mokytojos sudrausminta po to, kai šeštokė pasakė „menstruacijos“. Mokytoja griežtai pamokė, kad „mes čia sakome mergaičių problemos“. Tarsi šeštokė būtų ištarusi keiskmažodį.
Įdomu, ar psichologė pritartų ir šiam mokytojos pamokymui? Ar čia jau laikytųsi nuomonės, kad mokytoja perspaudė? Tuomet kokios yra ribos? Nuo kada sūnums jau galima pradėti girdėti ir net žinoti apie menstruacijas? Pavyzdžiui, pirmokui sūnui, kurio šeštokei sesei prasidėjo menstruacijos ir jos tampa įvykiu, žinoti vis tiek negalima? Net pati sesė neturi teisės pasakotis broliui? Sūnus turi būti nušalintas nuo aktualijų kaip... per mažas? Arba kaip dėl priešmokyklinuko sūnaus, kurio mamai endometrioziniai menstruacijų skausmai, mama tris dienas guli lovoj, nes dėl skausmo nepakyla ir galiausiai tenka atlikti operaciją. Galima žinoti, kad esama menstruacijų, ar ne? Ir t.t.
3. Mergaitėms, merginoms, moterims menstruacijos neretai kelia įtampą net ir namie, neva pačioje privačiausioje ir saugiausioje zonoje. Taip nutinka, pavyzdžiui, kuomet higienos priemones reikia laikyti paslėptas, kad ne tik svečiai nepamatytų, bet net ir broliai ar tėčiai. Arba kuomet net tėtis yra tas, kuris nori, kad dukra nuo jo slėptų menstruacijų faktą, nes jam nepatogu.
Žinoma, tas tėtis kažkada juk buvo sūnus, kuriam buvo rekomenduojama nežinoti apie menstruacijas, „nes o kam?“
Neabejoju, kad mano įsteigti paskutiniai keturi faktai atrodo verti dėmesio tik tada, jei sutariame, kad menstruacijos neturėtų būti stigma. Nes jei galvojame, kad vis dėlto tai turėtų būti paslaptis, ir iš kišenės kyšantis įkloto kampelis arba kasdieniškai kolektyve ištarta frazė „man šiandien menstros, jaučiuosi monstriškai“ yra kažkokio socialinio etiketo ardymas, tuomet kvietimas kalbėtis ir su berniukais apie menstruacijas atrodys perteklinis.
Menstruacijų – sakyti ar nutylėti – dilema veikiausiai daugiausia pasako ne apie vaikus: kas jiems tinka ir kas ne, o apie mus pačius, t. y. kokios yra mūsų nuostatos apie menstruojančias moteris ir gebėjimą tai integruoti kaip vieną iš bendražmogiškųjų patirčių.
Nors berniukams, vaikinams, vyrams – sūnums - menstruacijų nebūna, tačiau jie gyvena aplinkose, kuriose sesėms, mamoms, mylimosioms, dukroms, draugėms ir kolegėms menstruacijos būna.
Gloria Steinem (ilsėkis ramybėje) dar 1978-aisiais parašė ironišką manifestą „If Men Could Menstruate“, kuriame svarstė, jog patriarchalinėje visuomenėje jei menstruacijos būtų „vyriškas“ reikalas, tai jos neabejotinai būtų statuso simbolis. Vyriškumo įrodymas. Menstruacijomis būtų pateisinamas pranašumas prieš moteris.
Situacija matyt tiek bloga, kad mums sudėtinga menstruacijas įsivaizduoti kaip kažką, ką moterys drąsiai jas priima kaip savo, „ownina“. Netgi ne ką moterys „ownina“, o ką mes – pasaulio liaudis – esame priėmę kaip žmonėms nutinkančią kondiciją. Moterims jos nutinka kūniškai. Tačiau ir moterims, ir vyrams jos nutinka ir kultūriškai.
Pozicija
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės, kurios nebūtinai atspindi jarmo.net poziciją. Turite nuomonę? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net