Liepos 25-osios vakarą Berlyno „Christopher Street Day“ – LGBT+ bendruomenės eitynių ir renginių – metu automobilis įsirėžė į žmonių minią. Žuvo vienas žmogus, keliolika buvo sužeista, dalis jų – sunkiai. Reiškiu nuoširdžią užuojautą žuvusio žmogaus artimiesiems, o visiems sužeistiesiems linkiu stiprybės ir kuo greičiau pasveikti.
 |
| Artūras Rudomanskis | Luko Balandžio/BNS nuotr. |
Tai turėtų būti pirmoji ir svarbiausia mūsų reakcija į panašią žinią.
Tačiau mane sukrėtė ne tik pats išpuolis. Po Lietuvos žiniasklaidos paskelbta žinia pamačiau dešimtis besijuokiančių reakcijų. Mano išsaugotoje ekrano nuotraukoje jų – net 73.
Nelaikau kiekvieno paspausto „patinka“ pritarimu nusikaltimui (kitaip būtų siaubo skaičiai man dar didesni). Socialiniuose tinkluose ši reakcija gali reikšti ir tai, kad žmogus tiesiog pamatė svarbią žinią. Nežinau ir kiekvieno besijuokiančią reakciją pasirinkusio žmogaus motyvų. Tačiau kai po pranešimu apie žuvusį žmogų ir daugybę sužeistųjų dešimtys žmonių viešai pasirenka juoką, negalime apsimesti, kad tai nieko nereiškia.
Negalima atsakyti į homofobiją islamofobija. Viena neapykantos forma neišgydo kitos.
Berlyno tragedija nėra iš esmės vien šio straipsnio tema. Ji yra veidrodis.
Veidrodis, kuriame pamatėme ne tik smurtą prieš žmones, bet ir savo pačių visuomenės reakciją. Pamatėme, kaip lengvai daliai žmonių empatija tampa selektyvi. Kaip žmogaus gyvybės vertė ima priklausyti nuo to, ar auką laikome sava, ar svetima. Ar jos tapatybė mums suprantama, ar ją esame išmokyti laikyti nepageidaujama.
Visai neseniai viešojoje erdvėje plačiai aptartas smurtas Marijampolėje, kur dvylikametė patyrė keliasdešimt smūgių, o aplink buvę paaugliai jos negynė – filmavo ir paskleidė įrašą socialiniuose tinkluose. Šis įvykis pagrįstai sukėlė pasibaisėjimą.
Aš nelyginu šių dviejų nusikaltimų ar nukentėjusių žmonių kančios. Lyginu dalies visuomenės reakcijas.
Kai nukentėjusį vaiką lengvai atpažįstame kaip „savą“, mūsų empatija įsijungia. Kai smurtas nukreipiamas prieš LGBTQ+ žmones, daliai visuomenės mirtis ir sužalojimai staiga tampa proga juoktis. Tai rodo, kad žmogus mums dar nėra besąlygiška vertybė. Vertybė jis būna tik tol, kol atitinka mūsų pačių susikurtą normą.
Žmogaus teisės nėra apdovanojimas už daugumai priimtiną gyvenimą. Jos nėra skirtos tik tiems, kuriuos suprantame, mėgstame ar laikome panašiais į save.
Jos yra universalios būtent todėl, kad saugo ir žmogų, kurio tapatybė, tikėjimas, kilmė, pažiūros ar gyvenimas mums gali būti svetimi.
Liberalioji demokratija nereiškia, kad visi turime vienodai mąstyti. Ji reiškia, kad valstybė privalo vienodai saugoti skirtingai gyvenančius ir mąstančius žmones. Žmogaus gyvybė ir orumas joje nėra politinės derybos ar daugumos malonė.
 |
| Prie Brandenburgo vartų surengtas bendruomenės aukų pagerbimas | „Wikimedia Commons“ nuotr. |
Lietuvoje jau ne pirmą kartą matome, kur gali nuvesti žmogaus nuvertinimas. Vienas tokių atvejų visai neseniai buvo išsamiai aprašytas žiniasklaidoje. Visagino apylinkėse jaunas homoseksualus vyras su negalia buvo apgaule išviliotas į mišką, sumuštas, apiplėštas, išrengtas ir pririštas prie medžio. Smurtas buvo filmuojamas, vyras žeminamas dėl seksualinės orientacijos ir verčiamas kartoti užpuolikų diktuojamus žodžius. Jis išsigelbėjo apsimetęs mirusiu. Teismas nustatė, kad jo seksualinė orientacija turėjo įtakos smurtui.
Tokie nusikaltimai neatsiranda iš niekur.
Tai nereiškia, kad kiekvienas grubus komentaras tiesiogiai virsta fiziniu smurtu ar kad kiekvienas partnerystei prieštaraujantis žmogus yra atsakingas už nusikaltimus. Tokia išvada būtų neteisinga. Tačiau vieša veikla ir kalba palengva, bet nustato ribas, ką visuomenė pradeda laikyti leistina.
Neapykanta dažnai prasideda ne nuo smūgio.
Ji prasideda nuo juokelio. Nuo paniekos. Nuo nuolatinio kartojimo, kad kažkieno šeima nėra tikra, kažkieno meilė nėra verta apsaugos, o kažkieno teisė į orų gyvenimą tėra vienos politinės stovyklos užgaida.
Kai viena žmonių grupė metų metus pristatoma kaip grėsmė šeimai, vaikams, tautai, religijai ar valstybei, daliai visuomenės tampa lengviau nebejausti jai užuojautos. Galiausiai kai kuriems tampa priimtina juoktis net tada, kai žmonės žūsta.
Tačiau Berlyno įvykiai atskleidžia ir kitą pavojų.
Paskelbus įtariamojo nuotrauką ir informaciją apie galimas jo sąsajas su islamistine aplinka, dalis žmonių gali skubėti kaltinti ne konkretų asmenį, o musulmonus, arabus ar migrantus apskritai. Rašant šį tekstą įtariamasis dar buvo ieškomas, o tyrimas dėl visų aplinkybių ir motyvo tebevyko.
Žmogaus religijos, tautybės ar pilietybės negalima patikimai nustatyti iš jo veido. Net jeigu tyrimas patvirtintų ideologinį motyvą, vieno žmogaus ar ekstremistinės grupės kaltė negali būti perkeliama milijonams kitų žmonių.
Negalima atsakyti į homofobiją islamofobija. Viena neapykantos forma neišgydo kitos.
Liberalioji demokratija privalo vienu metu ginti LGBTQ+ žmogų nuo homofobinio smurto ir musulmoną ar migrantą nuo kolektyvinio kaltinimo. Žmogaus teisės nėra nulinės sumos žaidimas, kuriame vienos grupės saugumas turi būti pasiektas kitos grupės sąskaita.
Konservatyvios pažiūros savaime nėra neapykanta. Tikėjimas savaime nėra grėsmė demokratijai. Daugybė tikinčių ir konservatyvių žmonių gerbia kitų orumą bei nepritaria smurtui.
Problema prasideda tada, kai kultūrinis konservatizmas susijungia su religiniu ar politiniu fundamentalizmu ir viena moralinė doktrina mėginama paversti visiems privaloma valstybės norma. Kai už tos normos ribų gyvenantys žmonės pradedami vaizduoti ne kaip lygiaverčiai piliečiai, o kaip nuodėmė, ideologija, pavojus ar anomalija.
Religinė bendruomenė turi teisę savo tikintiesiems aiškinti, ką ji laiko nuodėme. Tačiau demokratinė valstybė neturi teisės pagal religinę nuodėmės sampratą nustatyti žmogaus pilietinės vertės ir jam priklausančių teisių.
Ypatinga atsakomybė čia tenka politikams.
Aurelijus Veryga, reaguodamas į Konstitucinio Teismo sprendimą, atvėrusį kelią registruoti lyčiai neutralią partnerystę, viešai sakė, kad šis sprendimas jį nuliūdino ir paskatino nebepasitikėti Konstituciniu Teismu. PPats Teismas konstatavo, kad tos pačios lyties porų neįtraukimas į partnerystės institutą ir daugiau nei du dešimtmečius neužtikrintas veiksmingas partnerystės teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai.
Politikas gali kritikuoti teismo argumentus. Tačiau kai konstitucinio lygiateisiškumo plėtra pristatoma kaip pavojinga ideologija, visuomenei siunčiama žinia, kad vienos grupės teisės yra įtartinos, o jų pripažinimas – grėsmė.
Teisingumo ministrės Ritos Tamašūnienės vadovaujama ministerija aukštesnės instancijos teismams apskundė keturis sprendimus registruoti tos pačios lyties porų partnerystes ir paskelbė ketinanti skųsti teismo nutartį dėl baudos už jau priimtų sprendimų nevykdymą. Pati ministrė savo poziciją grindė tuo, kad sprendimų įgyvendinimas esą reikalauja aiškesnio įstatyminio reguliavimo.
Teisiniai ir techniniai klausimai gali būti sudėtingi. Tačiau teisinėje valstybėje negali įsitvirtinti nuostata, kad įsiteisėjusių sprendimų vykdymas priklauso nuo politiko asmeninio požiūrio į žmones, kurių teises tas sprendimas apgina.
Konstitucijoje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas reiškia, kad įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms visi asmenys yra lygūs. Tai nėra rekomendacija, kurią pareigūnai gali taikyti tik politiškai patogioms grupėms.
Politikai gali turėti skirtingas moralines pažiūras. Bet jie negali savo autoritetu kurti skirtingos piliečių vertės. Negali vienų šeimų teises vaizduoti kaip savaime suprantamas, o kitų – kaip pavojingą eksperimentą. Negali stebėtis visuomenėje augančia neapykanta, jeigu patys nuolat brėžia ribą tarp „normalių“ ir tų, kurių lygybė neva dar turi sulaukti tinkamo politinio momento.
Šis tekstas prasidėjo nuo Berlyno, bet iš tikrųjų jis yra apie mus.
Apie tai, ar žmogaus gyvybė mums yra vertybė visada, ar tik tada, kai žūsta žmogus, kurį laikome savu.
Galime nesutarti dėl įstatymų, religijos, migracijos politikos ar šeimos sampratos. Tačiau jeigu nesugebame sutarti, kad žmogaus mirtis verta užuojautos, o ne juoko, mūsų politiniai ginčai jau yra praradę moralinį pagrindą.
Visuomenė, kurioje žmonės viešai juokiasi iš kito žmogaus žūties todėl, kad jis priklausė nemėgstamai bendruomenei, labai serga.
Tačiau diagnozė nėra nuosprendis. Visuomenė gali sveikti, jeigu nustosime neapykantą laikyti nuomone, nelygybę – tradicija, o abejingumą – neutralumu.
Žmogaus teisės nėra vienos politinės stovyklos ideologija. Jos yra riba, skirianti civilizuotą visuomenę nuo visuomenės, kurioje stipresnis nusprendžia, kieno gyvybė verta apsaugos, o kieno kančia – juoko.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės,
kurios nebūtinai atspindi jarmo.net poziciją.
Turite nuomonę? Rašykite e. p.
redakcija@jarmo.net
.png)