Kaip radikalizacija susijusi su LGBTQ+ asmenų, moterų, migrantų ir kitų grupių teisėmis bei kodėl atsakas į šį reiškinį negali apsiriboti vien draudimais ar pasmerkimu?
 |
| Asociatyvi Eran Topcu / pexels.com nuotr. |
.png)
Ši diskusija – renginių ciklo „Pride House“ dalis, į kurią pakvietė LGBTQ+ teises ginanti Tolerantiško jaunimo asociacija, kartu raginusi ruoštis šiuo metu jau įvykusioms „Pride“ eitynėms birželio 6 d., taip pat kalbėti apie solidarumą, žmogaus teises ir pagarbą įvairovei.
Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje radikalizacija dažnai minima kaip auganti grėsmė: kalbama apie jaunų vyrų trauką kraštutinės dešinės idėjoms, „tradicinių vertybių“ sugrįžimą, socialiniuose tinkluose plintančią neapykantą LGBTQ+ žmonėms, migrantams, musulmonams ar moterims.
Diskusijos dalyvių įsitikinimu, šis reiškinys nėra tiesiog radikalių pažiūrų problema, o veikiau tai – prarasto ryšio, nesaugumo, orumo stokos ir algoritmų sustiprinto pykčio mišinys.
Radikalizacija – pasekmė
Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) pirmininkas Umberto Masi diskusijoje kalbėjo, kad šiandien jaunų žmonių patirtis smarkiai skiriasi nuo jų tėvų ar globėjų kartos. Anksčiau visuomenė siūlydavo gana aiškų gyvenimo scenarijų: baigti mokyklą, studijuoti, susirasti darbą, partnerį ar partnerę, įsigyti būstą. Tačiau, pasak jo, ši seka šiandien daugeliui nebeveikia.
„Jauni žmonės ieško prasmės“, – sakė U. Masi, pabrėždamas, kad ekonominis nesaugumas, prastesnės gyvenimo perspektyvos ir socialinių tinklų įtaka sukuria sąlygas kraštutinėms žinutėms įsitvirtinti. Jo teigimu, socialinės medijos „akseleruoja“ jau egzistuojančius reiškinius, o ne sukuria radikalizaciją iš niekur nieko.
 |
| Umberto Masi | Asmeninio albumo nuotr. |
„Jauniems žmonėms labai lengva nukreipti jų pagrįstą sunkumą į netinkamą kryptį ir kai jau ten patinka, tuomet labai sunku juos iš ten ištraukti“, – sakė U. Masi.
Psichologė, Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė Rasa Katinaitė akcentavo: „Radikalizacija yra pasekmė“.
Anot jos, jauni žmonės į kraštutines bendruomenes neretai įsitraukia todėl, kad ieško priklausymo, bendrystės ir žmonių, kurie patvirtintų jų patirtį.
R. Katinaitė tikino, kad bendruomenių dažniausiai ieško tie jauni žmonės, kurie jaučiasi nepritampantys savo aplinkoje, neturi socialinio rato ar pirmą kartą gyvenime randa žmones, kurie mąsto panašiai. O problema prasideda tada, kai bendruomenė susitelkia tik aplink vieną tapatybę, nuoskaudą ar idėją.
„Tuomet galima radikalizuotis, nes tas pats diskursas nuolat sukasi“, – įsitikinusi psichologė.
.jpg) |
| Rasa Katinaitė | V. Zaveckaitės nuotr. |
Donaldo Trumpo pergalė – rimtas įspėjimas
Psichologas ir vyrų bendruomenės „Gentys“ įkūrėjas Antanas Grižas atkreipė dėmesį, kad radikalizacija neturi nei amžiaus, nei lyties cenzo.
„Pačiame radikalizacijos centre yra reikšmingumo ir orumo poreikis“, – kalbėjo A. Grižas.
Pasak jo, kai šie poreikiai nepatenkinami, žmogus tampa pažeidžiamas ideologijoms ir naratyvams, kurie leidžia pasijusti pagaliau suprastam.
Kalbėdamas apie jaunų vyrų radikalizaciją, A. Grižas pažymėjo, kad po Donaldo Trumpo sėkmės tapus JAV prezidentu ši tema Europoje vertinama kaip rimtas įspėjimas. Jo teigimu, dalis jaunų vyrų yra pažeidžiami kraštutinių žinučių, nes politiniame lauke jie dažnai neranda pozityvaus pasakojimo apie save.
„Politinėje kairėje pozityvių žinučių jaunų vyrų atžvilgiu labai stigo“, – sakė A. Grižas.
 |
| Donaldas Trumpas | Brien Aho / JAV Agrokultūros departamento / flickr.com |
Jo vertinimu, susidariusį vakuumą užpildė „stipri vyriška figūra“ ir turinys, kuriame pažeidžiami ar nusivylę vyrai „infekuojasi“ radikaliomis idėjomis.
„Pagrindinis signalas – mes turime mažinti vyrų pažeidžiamumą ir kelias į tai yra ieškant pozityvių naratyvų“, – svarstė A. Grižas.
Smurto prieš moteris epidemija
Kognityvinės elgesio terapijos specialistė ir lytiškumo ekspertė Rusnė Kirtiklytė kalbėjo, kad negalima apsiriboti vien radikalizuojamų vyrų pažeidžiamumu, bet būtina matyti ir radikalizacijos pasekmes moterims. Ji pabrėžė, kad visuomenėje tebeveikia ankstyvi lyčių stereotipai, kurie berniukus moko slėpti pažeidžiamumą, o mergaites – paklusti ir būti ramiomis bei tyliomis.
„Mes stebime smurto prieš moteris epidemiją“, – sakė R. Kirtiklytė, kalbėdama apie fizinį ir seksualinį smurtą artimoje aplinkoje.
 |
| Rusnė Kirtiklytė | Mariaus Morkevičiaus nuotr. |
Pasak jos, berniukams nuo mažens kartojama, kad jie neverkia, turi būti stiprūs, uždirbti pinigus ir būti šeimos galvomis. Mergaitėms, tuo tarpu, dažnai siunčiamos priešingos žinutės: privaloma būti paklusnioms, tylioms, nepykti, nesipriešinti. Tokia ankstyva „programavimo“ sistema, ekspertės teigimu, vėliau tampa dirva tiek smurtui, tiek radikaliems vyriškumo modeliams.
R. Kirtiklytė pabrėžė, kad kraštutinėse grupėse neapykanta retai apsiriboja viena kryptimi. „Labai dažnai ten esama daug to ekstremizmo ir ne vien neapykanta LGBTQ+ bendruomenei, bet kartu ir neapykanta islamo žmonėms, juodaodžiams žmonėms, moterims“, – pastebėjo ji.
Kodėl ir LGBTQ+ asmenys kartais mąsto radikaliai?
Diskusijoje paliestas ir klausimas, kodėl net dalis LGBTQ+ jaunuolių gali perimti priešiškus naratyvus apie migrantus, pabėgėlius ar musulmonus, kai patys yra pažeidžiama visuomenes grupė ir, iš pirmo žvilgnio, turėtų žinoti, ką reiškia gyventi priešiškoje aplinkoje bei kaip formuojama visuomenes neigiama nuomonė. R. Katinaitė atsakė, kad priklausymas diskriminuojamai grupei savaime neapsaugo žmogaus nuo kitų išankstinių nuostatų.
„LGBTQ+ žmonės yra žmonės“, – kalbėjo ji, pastebėdama, kad LGBTQ+ asmenys, kaip ir visi kiti, gali turėti labai skirtingas pažiūras, o baimė ar nepasitikėjimas dažnai kyla tada, kai nebėra realaus socialinio kontakto su kita grupe.
„Ar galima radikaliai tikėti vienodomis galimybėmis? Nelabai. Tai turėtų būti visuomenės pamatas“, – sakė jis.
Laimėjo Putinas?
Buvęs Vilniaus miesto tarybos narys Markas Adamas Haroldas diskusijoje akcentavo kitą radikalizacijos pusę – dezinformacijos infrastruktūrą, finansinius srautus ir socialinių tinklų reguliavimo stoką. Jo teigimu, radikalios idėjos internete neplinta vien dėl žmonijos silpnybių: jas sąmoningai stiprina veikėjai, turintys finansinių ir politinių interesų.
M. A. Haroldas kalbėjo, kad socialinių tinklų savininkai ir neegzistuojantis arba per silpnas reguliavimas sukuria sąlygas manipuliuoti viešąja erdve.
„Laimėjo Putino nuomonė“, – konstatavo jis.
M. A. Haroldo teigimu, dezinformacijos tinklams sukurti ir palaikyti reikia didelių lėšų, o tikslas – ne tik įtikinti, bet ir nukreipti visuomenės pyktį.
Visuomenės pamatas
Vienas diskusijos klausimų – ar žmogaus teisių gynimas pats gali būti vadinamas radikalumu.
U. Masi atkreipė dėmesį, kad politiniame diskurse paprastas žmogaus teisių palaikymas neretai vaizduojamas kaip kraštutinumas, nors iš tiesų turėtų būti demokratinės visuomenės norma.
LiJOT prezidento manymu, dalis politinio diskurso praranda prasmę, kai sąvokos „radikalus“, „fašistas“, „kraštutinė kairė“ ar „woke“ vartojamos neapibrėžtai ir be aiškių kriterijų.
R. Kirtiklytė šią mintį pratęsė kalbėdama apie feminizmą ir LGBTQ+ teises. „Ar galima radikaliai tikėti vienodomis galimybėmis? Nelabai. Tai turėtų būti visuomenės pamatas“, – sakė jis.
Svarbu kalbėtis, bet ne nuolaidžiauti
Diskusijos dalyviai sutiko, kad vienas svarbiausių atsakų į radikalizaciją yra gebėjimo kalbėtis išsaugojimas, o žmonių nukišimas į paraštes rezultato neduoda.
A. Grižas pabrėžė, kad dialogas ypač svarbus dirbant su radikaliau mąstančiais vyrais. „Jeigu nutrauksime dialogą su tuo vyru, mes tik stumiame jį į radikalumą, į pogrindį, į manosferą“, – sakė jis.
Vis dėlto diskusijoje buvo pabrėžta, kad dialogas nereiškia nuolaidžiavimo propagandai ar smurtinėms ideologijoms.
A. Grižas kalbėjo, kad būtina išlaikyti erdvę idėjų aptarimui, tačiau yra atvejų, kai, pavyzdžiui, Rusijos propaganda turi būti stabdoma.
R. Katinaitė pridūrė, kad radikalumas nėra naujas reiškinys ir ypač jaunystėje tam tikras kraštutinumas gali būti raidos dalis. Svarbiausia, anot jos, sukurti saugią erdvę, kur jauni žmonės galėtų kalbėti, tikrinti savo idėjas ir pamatyti, ar jos iš tiesų atitinka jų vertybes.
Diskusijos dalyvių manymu, radikalizacija prasideda ten, kur žmogus jaučiasi nereikšmingas, neišgirstas, vienišas ar pažemintas. Socialiniai tinklai, politiniai manipuliatoriai ir dezinformacijos mašinos šį jausmą gali paversti neapykanta LGBTQ+ žmonėms, moterims, migrantams, musulmonams ar kitoms grupėms.
Tad kova su radikalizacija negali apsiriboti vien radikalių idėjų demaskavimu, o turi apimti jaunimo įtraukimą, kritinio mąstymo ugdymą, socialinių tinklų skaidrumą, lyčių stereotipų ardymą, pagalbą pažeidžiamiems vyrams ir realų, ne deklaratyvų žmogaus teisių gynimą.
Kitaip tariant, visuomenė turi ir atpažinti neapykantą, ir suprasti, kokioje tuštumoje ji įsišaknija.
Šis straipsnis – iniciatyvos „Pride House“, įgyvendinamos bendradarbiaujant su fondu „Rosa Luxemburg“, dalis.