Pastarąsias dvi savaites visko buvo labai daug: smurto, informacijos apie smurtą, pasmerkimo, gynimo, teisinimo, patyčių, puolimo, atsikalbinėjimo, ašarų, prisipažinimų, laidų, tinklalaidžių, įrašų... visko.
 |
| Gražina Bielousova | Asmeninio albumo nuotr. |
Ypatingai tų iš jūsų, kurie turite dideles auditorijas, savo laidomis ar įrašais pasiekiate daug žmonių ir – svarbiausia – daug vyrų.
Nes, matot, apie smurtą daugiausia kalba moterys – iš aukos, iš socialinių paslaugų teikėjų, iš NVO požiūrio taško. Ir kai kalba moterys, deja, problema yra suvokiama tik kaip moterų problema arba kaip vyrų puolimas. Gali būti, kad jūs ir patys jautėtės puolami.
Bet juk jūs nieko blogo niekam nepadarėte. Gerai, galbūt jūs netobuli, bet tikrai nieko nemušėt, neterorizavot, nekankinot, neprievartavot, ir dabar, kai tiek pykčio ir nepasitenkinimo viešoj erdvėj, turbūt sunku nepriimti asmeniškai, negirdint to kaip „visi vyrai kiaulės“.
Jei jūs pažįstat tris moteris, yra didelė tikimybė, kad jūs pažįstate moterį, kuri patyrė partnerio smurtą. Tai ne abstrakčios moterys, pasiekiančios jus pikseliuotais atvaizdais ekranuose. Tai jūsų mamos, tetos, žmonos, draugės, dukros, bendradarbės, gydytojos, valytojos, viršininkės. Tai moterys, kurios kasdien stovi prieš jus, žiūri į akis, ir nori tikėti ne tiek, kad jūs jas apginsit, bet kad jūs nebūsite tas, nuo kurio jas reikės ginti.
Matot, aš galiu parašyti tūkstantį įrašų apie smurtą šeimoje, smurtą bažnyčioje, smurtą gatvėje, smurtą kitose institucijose. Mane daugiausia skaito moterys. Mano balsas vyrų nepasiekia, o jei pasiekia, didesnę dalį jų tiesiog sudirgina. Gal sudirgina ir jus. Kai kurie iš jūsų man tą pasakėte – tiems, kurie tą pasakė gera valia, kad mano kalbėjimo būdas vyrams neveikia – ačiū.
Tačiau smurtas yra ir vyrų problema. O gal pirmiausia vyrų. Nes daugiausia smurtauja vyrai. Neišskirtinai vyrai. Bet daugiausia vyrai.
Aš puikiai žinau, kad moterys smurtauja. Tą išmokau labai anksti, nes mano pačios šeimoje tiek fizinis, tiek psichologinis smurtas turėjo moterišką veidą. Aš žinau, kad moterys toli gražu nėra šventosios.
Bet žinau ir tai, kad dauguma smurtautojų, ypač kai kabame apie smurtą patiriamą iš gyvenimo partnerio, yra vyrai.
O smurtas nužmogina ir smurtaujantįjį. Smurtas yra emocinės ir psichosocialinės nebrandos požymis. Smurtas pažymi ir smurtaujantįjį teisiškai, socialiai ir visaip kitaip. Smurtas įkala pleištą tarp vyrų ir moterų, jis griauna pasitikėjimą ir gyvenimus.
Kažkokio kito vyro smurtas griauna ir jūsų gyvenimus. Nes nei vienam smurtaujančiam vyrui ant kaktos nebuvo užrašyta, kad jis muš, įžeidinės, kontroliuos, prievartaus, izoliuos nuo šeimos ir draugų, tyčiosis, atiminės pinigus, šantažuos. Viena iš keturų moterų Lietuvoje yra patyrusi smurtą, viena iš trijų psichologinį smurtą iš partnerio, kai kuriais skaičiavimais – kas antra bet kokios rūšies smurtą iš partnerio.
Jei jūs pažįstat tris moteris, yra didelė tikimybė, kad jūs pažįstate moterį, kuri patyrė partnerio smurtą. Tai ne abstrakčios moterys, pasiekiančios jus pikseliuotais atvaizdais ekranuose. Tai jūsų mamos, tetos, žmonos, draugės, dukros, bendradarbės, gydytojos, valytojos, viršininkės. Tai moterys, kurios kasdien stovi prieš jus, žiūri į akis, ir nori tikėti ne tiek, kad jūs jas apginsit, bet kad jūs nebūsite tas, nuo kurio jas reikės ginti.
Ir ne, mes nesame šventos. Mes tą žinom. Bet mes visi kartu esame sistemos ir mąstymo dalimi, kuri tylėjimu ir pasirinktu nematymu bei pateisinimu vis dar įgalina vyrus smurtauti.
Jeigu yra vilties, kad kažkas pasikeis, ta viltis glūdi pokytyje jumyse. Kad jūs apie tai kalbėsite. Kad jūs to netoleruosite jokia forma, nei anekdotų, nei pasigyrimų, nei „tu neklausk, aš nesakysiu“ paktais, nei nutylėjimais, nei slapstymais. Kad jūs patys kursite tokią vyriškumo kultūrą, kurioje emocinė branda ir gebėjimas kurti sveikus santykius bus vertinami ir siektini, o smurtas bet kokia forma netoleruotinas. Kad kreiptis pagalbos bus sveikintina.
Kultūra, kuri įgalina kreiptis pagalbos ir kalbėti apie problemas su specialistais, yra ir kultūra, kurioje vyras gali pasakyti, kad ir jis pats patyrė smurtą bei sulaukti teisingumo. Tai kultūra, kurioje jis nebus laikomas „dūchu“ ir „gaidžiu“, jei jį išprievartavo, sumušė, terorizavo ar kitaip smurtavo prieš jį.
Tai ir kultūra, kurioje ir paskutinio skandalo – pedofilijos bažnyčioje – aukos, galės prabilti apie savo patirtis ir sulaukti pagalbos, nes ir čia vyrai yra ne tik smurtautojai (nors tarp seksualinių smurtautoj katalikų bažnyčioje daugiau nei 93 proc. yra vyrai), bet ir aukos: daugiau nei 80 proc. aukų yra berniukai ir jaunuoliai.
Todėl prašau – netylėkit, neapsimeskit, kad nieko nevyksta, o jei jums skauda ir dirgina, kai moterys kalba apie vyrų smurtą, jei galite, išeikite už savęs ir pagalvokite, kaip skauda joms.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės,
kurios nebūtinai atspindi jarmo.net poziciją.
Turite nuomonę? Rašykite e. p.
redakcija@jarmo.net
.png)