Latviją pastaraisiais metais drąsiai galima vadinti paradoksų šalimi: prezidentu išrinktas pirmasis atvirai homoseksualus Europos Sąjungos valstybės vadovas, o po ilgų ginčų teismuose ir politinių kovų parlamentas atvėrė galimybę tos pačios lyties poroms registruoti partnerystę, tačiau kartu čia tebegalioja Konstitucijoje įtvirtintas draudimas susituokti tos pačios lyties poroms. Valstybė vienu metu tarsi ištiesia ranką ir tuoj pat primena, kad ta ranka ištiesta ne iki galo.
 |
| Kristine Garina teigia, kad apie neapykantos incidentus dažnai institucijoms net nepranešama | Anastasiya Badun, Samir Ali / pexels.com ir asmeninio albumo nuotr. nuotr. |
.png)
2024 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Hanovs prieš Latviją konstatavo, kad Latvijos institucijos neužtikrino veiksmingo atsako į homofobinį išpuolį prieš profesorių Denisą Hanovą ir jo partnerį Rygoje. Tuomet teismas pabrėžė, kad nebaudžiamumas tokiose bylose gali normalizuoti neapykantą LGBTQ+ žmonėms.
Kitas rezonansinis atvejis – Daugpilyje 2023 m. įvykęs išpuolis prieš LGBTQ+ bendruomenės narius. Latvijos visuomeninis transliuotojas LSM skelbė, kad vienas nukentėjusiųjų patyrė daugiau nei 20 smūgių į galvą, o 2024 m. Latgalos rajono teismas kaltinamajam skyrė septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Tačiau Latvijos LGBTQ+ bendruomenę nerimas lydi iki šiol. LGBTQ+ organizacijos „ILGA-Europe“ metinėje apžvalgoje pažymėta, kad tik 36 proc. apklaustųjų per metus nebuvo susidūrę su neapykantos kalba, o 6 proc. patyrė fizinį smurtą.
„Politikai vis dar naudoja „lyties baubą“ kaip savo rinkimų platformų dalį“, – interviu jarmo.net pareiškė Latvijos LGBTQ+ teisių organizacijos „Mozaika“ bendraįkūrėja Kristine Garina.
 |
| Kristīne Garina | Asmeninio albumo nuotr. |
Su LGBTQ+ teisių aktyviste jarmo.net kalbėjosi apie dvigubą Latvijos veidą, t. y. pažangą ir tuo pačiu regresą, kuris grįžta į parlamentą.
– Su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduria LGBTQ+ žmonės Latvijoje? Ar jie labiau nerimauja dėl valstybės institucijų diskriminacijos, visuomenės požiūrio, šeimos, darbdavių ar kitų dalykų?
– Čia matau dvi iššūkių kategorijas.
Viena jų susijusi su tos pačios lyties poromis ir tos pačios lyties šeimomis, dažnai – auginančiomis vaikus. Jos tarsi yra apsaugotos, bet iš tiesų – ne iki galo. Turime partnerystės institutą, kuris, viena vertus, reiškia, kad valstybė mato jus kaip poras ir pripažįsta jus kaip šeimas. Kita vertus, partnerystę reglamentuojantys įstatymai nesuteikia daug teisių. Vis dėlto bent jau matyti šviesa tunelio gale, nes pirmasis žingsnis jau žengtas – partnerystė įteisinta. Iššūkis dabar yra tai priimti kaip esamą etapą ir toliau kovoti už santuokos lygybę, o pakeliui ir už daugelį kitų dalykų, kurių dabartiniame teisiniame reguliavime vis dar trūksta.
Kitas iššūkis yra gilesnis ir tamsesnis. Jis susijęs su translyčiais, nebinariniais, lyties normų neatitinkančiais ir interlyčiais žmonėmis – visu tuo vaivorykštės spektru, kuris tarsi stumiamas į pogrindį, nors šie žmonės turi tiek mažai teisių, kad beveik nėra ko iš jų atimti. Tačiau populistai vis tiek puola šias bendruomenes. Politikai vis dar naudoja „lyties baubą“ kaip savo rinkimų platformų dalį. Net ir paprastai nuosaikūs politikai bijo liesti šią temą, nes baiminasi būti visiškai demonizuoti ir tai vyksta nuolat. Tad šis nerimas yra tikras ir labai sunkiai nuryjamas. Galiausiai tai paveiks visus.
Dar nesame grįžę į 2006-uosius, kai Latvijos parlamente apie LGBTQ+ žmones buvo sakomi patys neapykantos pritvinkę dalykai, kurie šiandien neabejotinai būtų laikomi neapykantos kalba. Bet dabar jau esame pusiaukelėje atgal į tą laiką.
Tai taip pat kelia riziką suskaldyti bendruomenę, atitolinti jaunus „queer“ žmones nuo labiau įsitvirtinusių, taip sakant, bendruomenės dalių ir išstumti juos į paribius, dar labiau įtvirtinant marginalizaciją. Neturiu atsakymų ar sprendimų, bet bet kuriai bendruomenei – o ypač LGBTQ+ bendruomenei – laikytis kartu kaip vieningam frontui niekada nebuvo geresnė mintis nei dabar. Būti budriems, išlaikyti dėmesį, susitelkti į LGBTQ+ teises ir palaikyti vieniems kitus – tai taip pat kaip niekada svarbu.
– Ar, jūsų nuomone, LGBTQ+ žmonių padėtis sostinėje ir mažesniuose miestuose ar kaimo vietovėse skiriasi?
– Žinoma. Turi būti priežastis, kodėl tiek daug LGBTQ+ žmonių iš mažesnių miestų išvyksta į didmiesčius. Šiuo požiūriu nesame išskirtiniai. Skirtumas yra galimybė pranykti. Žmonės gali būti atsiskleidę artimiausiems draugams, bet ne darbe. Jie gali būti atsiskleidę daliai šeimos, bet ne vyresnio amžiaus tėvams. Yra pasirinkimų, kuriuos žmonės gali priimti, jeigu jiems to reikia.
 |
| 2023 m. Rygoje vyko LGBTQ+ eitynės | Anastasiya Badun / pexels.com nuotr. |
Tačiau mažesniuose miestuose ši galimybė iš jų atimama. Ten viskas arba nieko. Tam reikia labai daug drąsos nuo labai jauno amžiaus. Ne kiekvienas žmogus tam sutvertas.
– Kaip per pastaruosius kelerius metus keitėsi viešoji politinė retorika LGBTQ+ žmonių atžvilgiu? Ar pastebėjote reikšmingų pokyčių?
– Per pastaruosius du dešimtmečius ji neįtikėtinai pasikeitė į gerąją pusę. Tačiau per pastaruosius kelerius metus iš tikrųjų matome posūkį atgal. Dar nesame grįžę į 2006-uosius, kai Latvijos parlamente apie LGBTQ+ žmones buvo sakomi patys neapykantos pritvinkę dalykai, kurie šiandien neabejotinai būtų laikomi neapykantos kalba. Bet dabar jau esame pusiaukelėje atgal į tą laiką.
Vėl grįžome prie lyties išjuokimo parlamento diskusijose. Vėl grįžome prie juokelių apie santuokas su daiktais, skambančių iš aukščiausios politinės tribūnos šalyje. Leidžiame tam vykti kiekvieną dieną, todėl tai beveik vėl tampa naująja norma. Per pastaruosius kelerius metus tai ypač paaštrėjo.
– Kas, jūsų nuomone, labiausiai skatina anti-LGBTQ+ nuotaikas jūsų šalyje? Kokį vaidmenį atlieka politikai, religinės grupės, socialiniai tinklai, užsienio propaganda?
– Mano požiūriu, pagrindinis variklis yra politiniai žaidimai ir populizmas. Kaip valstybės ir visuomenės, jau seniai būtume tai peraugę, kaip ir mūsų Šiaurės šalių kaimynės, jeigu nebūtume taip pažeisti sovietinės okupacijos metų ir dėl to labiau pažeidžiami populizmo bei politinių manipuliacijų. Istorinė trauma gyvena ilgiau nei ją patyrę žmonės, ir dėl to kenčiame visi.
Žinoma, populizmas kyla visur. Dabar beveik visame Vakarų pasaulyje bandoma naudoti tuos pačius įrankius, siekiant patekti į valdžią. Tačiau pažiūrėkime, kur jiems labiausiai sekasi: mes esame vienoje iš tų vietų, kur populizmas itin sėkmingai įsitvirtina. Esame skurdesni, mažiau išsilavinę, turime mažiau galimybių gauti paslaugas, susijusias su baziniais poreikiais: sveikatos priežiūra, socialine apsauga ir panašiai. Daug žmonių vis dar tiki laukiniais Vakarais ir stipriausiųjų išlikimu. Tai tampa puikia terpe populistinėms idėjoms. Ir, deja, neatrodo, kad daug mokytumėmės iš Amerikos patirties.
– Ar pastaraisiais metais jūsų šalyje įvyko smurtinių išpuolių, nukreiptų prieš LGBTQ+ bendruomenę? Kokius atvejus laikote reikšmingiausiais ir kodėl?
– Apie juos labai dažnai nepranešama. Nebuvo jokių plačiai nuskambėjusių atvejų, bet atsisakau tuo tikėti. Žmonės nesikreipia į policiją, o dauguma incidentų, deja, lieka tik „TikTok“ platformoje.
– Ar LGBTQ+ aktyvistai jūsų šalyje susiduria su grasinimais, kitomis priekabiavimo formomis?
– Ne iš valdžios institucijų, bet iš kai kurių radikalų, kai kurių oponentų – žinoma. Bet to galima tikėtis. Apskritai esame laisvi dirbti dėl LGBTQ+ teisių, nepatirdami priekabiavimo ar grasinimų.
– Kaip, jūsų vertinimu, policija ir kitos valstybės institucijos reaguoja į grasinimus ar neapykantos nusikaltimus, nukreiptus prieš LGBTQ+ žmones ir aktyvistus? Kas veikia gerai, o kur dar reikia pažangos?
– Tobulėti visada yra kur. Kadangi apie šiuos nusikaltimus pranešama per mažai, nėra realios statistikos ar įrodymų, kaip policija į juos reaguoja. Mano organizacija yra daug dirbusi mokydama policijos pareigūnus ir suteikdama jiems geriausius įrankius, kokius turėjome. Yra metodinių priemonių ir vadovų. Tačiau taikyti tai praktikoje – jau visai kita istorija.
Tikiu, kad noro yra, bet dar reikia daug nuveikti mokymų srityje, ypač dirbant su pažeidžiamiausiomis bendruomenės grupėmis. Ir kol mes visi nepradėsime pranešti apie incidentus, nežinosime, kur yra didžiausios spragos.
– Ką šiandien reiškia būti matomu LGBTQ+ aktyvistu Latvijoje?
– Tu visada esi už viską atsakingas – pradedant tuo, kaip kažkas buvo sutiktas tramvajuje, nes buvo atpažintas kaip LGBTQ+ bendruomenės narys, ir baigiant tuo, kad kažkam nepatiko, jog „Pride“ renginyje nepavyko rasti vietos atsisėsti.
Tačiau aktyvizmas vis tiek yra geriausias dalykas, kurį žmogus gali daryti. Verta prisiminti, kad visi darome, ką galime, ir nesvarbu, ar aktyvizmas didelis, ar mažas, bet pasaulis vis tiek yra geresnė vieta dėl to, kad mes tai darome.
Nepasiduokite minčiai, kad nesate pakankamai geri aktyvistai, jeigu nedarote visko arba nedarote visko tobulai kiekvieną kartą, kad nesate pakankamai drąsūs, pakankamai radikalūs, pakankamai tokie ar anokie. Jūs darote savo dalį, ir tai yra nuostabu. Kartais labai lengva šį suvokimą pamesti.
Kalbino Kornelija Zaicaitė
Šis straipsnis – iniciatyvos „Pride House“, įgyvendinamos bendradarbiaujant su fondu „Rosa Luxemburg“, dalis.