Iš visų pusių pasipylė kliedesiai apie tai, kaip makaraitytės ir juškaitės „užčiaupė“ Toliatą, ir jis užlaužė tragiškai nusvirusias rankas... Apie tokius pseudoužčiauptųjų manevrus jau ne kartą esu rašęs. Iš esė „Aukos paradoksai. Apie ką mąsto kraštutinis kairysis?“
 |
| Asociatyvi ShutterStock nuotr. |
Artūras Tereškinas
sociologas, rašytojas
Dabar vis dažniau susiduriame su keistu paradoksu: tikrųjų aukų – socialiai atskirtųjų ir pažeidžiamųjų – balsus kolonizuoja tie, kurie turi ir galią kalbėti, ir valdžią tvarkyti kitų gyvenimus. Tai reiškia, kad aukos pasakojimą iš socialiai kenčiančiųjų ir nuskriaustųjų vagia tie, kurie turi ekonominių, politinių ir kultūrinių išteklių nebūti aukomis.
Štai kai kurie politikai, lengva ranka besišvaistantys kaltinimais tiek žurnalistams, tiek visuomenei, nuolat skundžiasi neaiškių jėgų mėginimu palaužti jų valią. Bet kokį skaidrumo siekį ar žurnalistų pastangas išsiaiškinti jų verslų ir politinių sprendimų ryšius šie politikai vadina „bandymu griauti valdžią, kurią išrinko žmonės“. Juk tik jie – tikrosios aukos, kurias nuožmiai ir negailestingai puola tamsos riteriai.
Štai kai kurie politikai, lengva ranka besišvaistantys kaltinimais tiek žurnalistams, tiek visuomenei, nuolat skundžiasi neaiškių jėgų mėginimu palaužti jų valią. Bet kokį skaidrumo siekį ar žurnalistų pastangas išsiaiškinti jų verslų ir politinių sprendimų ryšius šie politikai vadina „bandymu griauti valdžią, kurią išrinko žmonės“. Juk tik jie – tikrosios aukos, kurias nuožmiai ir negailestingai puola tamsos riteriai.
Dažnai aukos vaidmenį vaidinantys būna isteriški, teatrališki, melodramatiški kaip Petras Gražulis. Kartais jie slepia savo melodramas po storu mandagaus makiažo sluoksniu. Jų mintys rikiuojasi šitaip: mes neįtikėtinai geri, bet kiti mus puola. Mes tik nekaltos aukos, bet mums prikaišioja, kad mes rūpime tik sau patiems. Visi mus kritikuojantys yra ne tik mūsų, bet ir mūsų susikurtos fantazijos apie valstybę priešai. Laikykimės, sistema nemėgsta kitaip mąstančių. „Lietuva lietuviams!“ – skanduoja „aukos“, kovo 11 dieną marširuodamos Gedimino prospektu. Kitos „aukos“ joms choru atitaria „Be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų“. Nors šie šūkiai seni, jie nuolat atgyja valstybinių švenčių progomis.
Kartais, pasakodami apie tai, kaip kiti juos pavertė aukomis, šie asmenys užsimiršta ir nebeįsivaizduoja kitokio buvimo. Troškimas atrodyti auka neįtikėtinai vilioja ir gundo. Kaltinti, skųsti, tyčiotis iš kitų šioms „aukoms“ – kaip atsiriekti kasdieninio pyrago riekę. Pasirašinėti peticijas siekiant nutildyti ar net uždrausti kitokius, ar tai būtų LGBT, ar LRT, ar smurtą patyrusios moterys, ar feministės – šioms „aukoms“ taip įprasta, kaip ir siuntinėti skundus etikos komisijoms ar partijų valdyboms. Aukos kaukė – jau ne figos lapas, o visas laurų vainikas, kuris padeda išgarsėti.
Prisimenant amerikiečių filosofės, kraštutinės kairiosios Wendy Brown mintį apie dešiniųjų politinių jėgų iš mūsų, piliečių, pavogtą aukos pasakojimą, galima teigti, kad šios jėgos dažnai dėvi aukos rūbą siekdamos pridengti siaurų interesų vaikymąsi, savo nuodingą pagiežą kitokiems, neapykantą iš tikrųjų vargstantiems ir kenčiantiems.