Jūratė Griškėnaitė. Apie švento veido moteris ir tikrą peklą

Sunku pasakyti iš kur švento veido moterys semiasi įkvėpimo ir kiek laiko savo išraišką repetuoja priešais veidrodį, tačiau jos man labai primena bažnytiniuose paveiksluose vaizduojamas madonas: kukliai nuleistose, o kartais plačiai atmerktose akyse spindi nepamatuojama meilė ir geranoriškumas, veide sustingusi nuolankios ramybės, drąsios kankinystės ir rūpesčio visais pasaulio nuskriaustaisiais kaukė, kalboje nėra skubos, mat kiekvienas žodis gerai pasveriamas, o nuo dievobaimingų lūpų niekuomet nenuslysta keiksmažodis, net pati povyza kažkuo primena bažnyčios suoluose sustingusias davatkėles su rožančiais rankose.

Jūratė Griškėnaitė | Asmeninio albumo nuotr.


Jūratė Griškėnaitė

vertėja


Žiūrint į tokias moteris nevalingai supranti, kad pirmiausia jos pačios labai tiki tuo, ką transliuoja aplinkiniams, t. y., savo misija pasauliui nešti gėrį, taiką, ramybę ir teisingumą. Tiesa, būtent pastarasis, būdamas slidus tarytum po sniegu klastingai pasislėpusi užšalusi bala, yra svarbiausias skiriamasis bruožas: iškilus teisingumo klausimui, švento veido moterys labai greitai pamiršta viską ir (perkeltine prasme, žinoma) pradeda mojuoti senamadišku rankinuku, kuriame paslėpta mažų mažiausiai plyta. 

Sudiev lieka tarti ne tik gėriui, taikai ir ramybei, bet ir sau pačiam, nes atsivers tikra pekla, o iš šitos tai niekas sveiko kailio neišneša. Nebent švento veido moteris, kuri apie tokią savo patirtį vėliau visiems pasakos it apie didžiausią jai tekusią kančios naštą.

Man teko nelaimė sutikti mažiausiai tris tokias moteris. O gal didžiausia laimė, kad tik tris. Kita vertus, jos sugebėjo pridaryti mano gyvenime milžiniškos žalos. Per šiek tiek daugiau nei porą dešimčių visiškai savarankiškos savo egzistencijos esu sutikusi įvairaus plauko asmenybių, kai kurios buvo net labai pavojingos. Tačiau nė viena iš jų nesugebėjo pakenkti labiau už švento veido moteris. Visos jos tarėsi dariusios didelį gerumą ir labai mėgo už tą gerumą gauti atlygį, kurio niekaip nebūdavo gana. Čia yra labai svarbu nesusipainioti: gaunamas gerumas nebūtinai turi būti kažkokia paslauga, dovana arba pagalba. Net priešingai: gali būti, kad tą gerumą gausi daryti pats, bet viskas vis tiek kažkokiu keistu būdu apvirs aukštyn kojomis ir galiausiai tapsi skolingas. Švento veido moterys tokias skolas moka įšaldyti amžinojo moralinio įsipareigojimo įšale, iš kurio išsigelbėti nepavyks. O jei bandysi – atsivers tikra pekla, o iš šitos tai niekas sveiko kailio neišneša.

Ta tikra pekla, kurią sukelia švento veido moterys, yra tokia meistriškai suregzta auką sveiku protu abejoti verčianti intrigėlė, kurioje viskas apverčiama nuo kojų ant ragų ir atvirkščiai. Mat kreivų veidrodžių karalystėje tik labai kreivi dalykai atrodo tiesūs. Taigi, jei prieš akis matai švento veido moterį ir pats nebesupranti, kaip likai jai toks amžinai skolingas, koks net savo tėvui ir motinai nesijauti, atėjo laikas pirmiausia pripažinti sau paprastą dalyką: ant šios žemės veido nėra švento žmogaus nė vieno. Na ir dar ne visa auksas, kas auksu žiba. O kartais žiba visai ne auksas, o neapykantos žiburėliai perdėm kukliai nuleistose akyse. O kas akyse žiba, tas širdyje atvira liepsna liepsnoja. O kokia gi pekla be liepsnų?

Pats didžiausias teisingumo troškimas švento veido moteris ištinka tuomet, kai jų supratimu neteisingi žmonės nesulaukia deramo atpildo, t. y. tikros peklos, kur tokiems ir vieta. Negaliu tiksliai pasakyti, kaip tokios moters pasaulyje tampama neteisingu. Mat tokį potencialą turi absoliučiai kiekvienas be išimties. Čia jau viskas nuo švento veido moters uolumo priklauso, o svetimų kalčių ieškojime nerasi uolesnių už jas. Kaip kitaip? Ar gali nors vienas paprastas mirtingasis prilygti joms – šventosioms? 

Nebent paveiksluose vaizduojamos madonos. Tačiau net pas šitas auksas kažkoks apsilupęs.

Tiesą sakant, esu sutikusi už tokias moteris malonesnių recidyvistų. Tie bent už savo darbus gailėjosi, žinojo kas esą ir tai pripažino. Gal tai tebuvo žodžiai, tačiau tai yra gerokai daugiau, nei įmanoma sulaukti iš švento veido moterų. Jų kančia visuomet pati didžiausia, net jei kankina kitus, nors to tikrai niekuomet nepripažįsta, mat tariasi darančios teisingumą. Abejoju, ar sugebėtų jį kaip nors apibrėžti. Jų teisingumas yra tokios itin aptakios, labai nestabilios ir visaip pagal švento veido moters poreikius prisitaikančios formos. Todėl jis labai žiaurus.

Kai pagalvoji, kam ta pekla pomirtiniame gyvenime, jei šiame daug baisesnę užkuria ne kas kitas, o švento veido moterys? Gal žmogus, rankinukais ir rožančiais nutalžytas šiame gyvenime, nuskaidrėjusia nuo kančios širdimi, kurioje pasidaro taip lengva ir gera, tarytum pačiame Danguje, po mirties neabejotinai ten – į Dangų – ir patenki? Bet jei Dangun eina tas, kurio širdyje jau ir taip yra Dangus, tai kur eina tas, kurio širdyje liepsnoja tikrų tikriausia pekla?



Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net
Naujesnė Senesni