Aš galiu parašyti patyčių enciklopediją, nes esu jų patyrusi tiek ir tokių, kad net prisiminti sunku.
 |
| Asociatyvi Raphael Renter/Unsplash nuotr. |
Gražina Bielousova
redakcija@jarmo.net
Dėl to, kad esu stora.
Dėl pavardės.
Dėl tautybės.
Dėl religijos (nes esu protestantė Marijos žemėje)
Dėl lyties
Dėl to, kad esu moksliukė.
Dėl to, kuo rengiausi.
Dėl to, kad... dėl to, kad... dėl to, kad...
Įrašykit, dėl ko galima tyčiotis, greičiausia dėl to iš manęs ir tyčiojosi.
Ir ne tik tyčiojosi. Mokykloj į mane vienas herojus metė kėdę - tą su geležiniu rėmu. Nepataikė. Per kvadratą specialiai į galvą kamuolį svaidydavo. Pataikydavo. Kiek esu pastumta, parklupdyta, apspardyta, kiek esu „gavusi į galvą", negalėčiau nė suskaičiuoti. Aš buvau etatinė „žertva" tiek mokykloj, tiek kieme.
Tačiau aš niekada, niekada, niekada neprilyginčiau to, ką patyriau su patyčiomis, engimu ir sisteminiu diskriminavimu, kurį patiria LGBT+ bendruomenės nariai, ir ypač jaunuoliai.
 |
| 2021-ųjų rudenį įvykusių „Kauno Pride" eitynių akimirka | Vincento Kašėtos nuotr. |
Kad ir kokia buvo patyčių priežastis, ji niekada nebuvo įsišaknijusi tame, kad ta savybė buvo kriminalizuojama arba įvardinama kaip protinė liga. Taip, ne kartą man drabužių parduotuvėj yra pasakę, kad mano dydžių net nesiuva (ačiū, Mango, H&M, Zara ir pan), taip, visokių tautininkų-pilietininkų ir politikų retorika prisidėjo prie to, kad net mažvaikiai jaustųsi visiškai drąsiai vidury pamokos mane terorizuodami. Taip, katalikiškieji pitbuliai mane yra visaip išvadinę, ir kai nėjau į tikybos pamokas, ir kai ėjau į kitokią bažnyčią.
Tačiau mes niekada negyvenome santvarkoje, kurioje buvimas stora ar kitokios pavardės turėjimas ar gyvenimas kaime, ar didelių akinių nešiojimas būtų priežastis mane kankinti elektros srove, „gydyti" psichiatrinėje ligoninėje psichotropiniais vaistais ar mane įvardinti kaip tautos priešę. Į mano pasą niekas nebūtų įdėjęs štampo, kad aš esu psichinė ligonė. Niekas mano tėvų nebūtų tąsęs po komitetus ir vertęs aiškintis, kodėl jie tinkamai neauklėja savo vaiko.
Gal tik su viena išimtim - mano tikėjimu - niekas nebūtų manęs vaizdavęs kaip didžiausios grėsmės tiek Sovietų Sąjungai, tiek Lietuvai - tegu ir ne visada tiesiogiai, bet užtikrintai ir pastoviai.
 |
| 2021-ųjų rudenį įvykusių „Kauno Pride" eitynių akimirka | Vincento Kašėtos nuotr. |
Mes vis dar gyvename su tokiu baisiu Sovietiniu palikimu seksualumo ir lytiškumo srityje, ir esame su tuo palikimu tiek susitapatinę, kad primestas ir įteigtas, teroru ir kankinimais išugdytas normas priimame kaip savaime suprantamą dalyką, kaip prigimtinį parėdymą. Netgi dabartinės neopagoniškos organizacijos ir tikėjimai, kurie šiaip jau bando nusimesti kolonizacijos pasekmes, nekvestionuoja to, kadlyties ir seksualumo samprata, kuria jie vadovaujasi, buvo performuota tiek Katalikų bažnyčios, tiek Sovietų Sąjungos režimų.
Kalbant apie Katalikų bažnyčią, tai čia galiu drąsiai besti pirštu ir pasakyti, kad nepaisant mažutėlių lopinėlių, kurie nesiunčia LGBT bendruomenės į pragarą pirmu ypu, pati bažnyčia kaip institucija turi prisiimti labai didelę dalį kaltės dėl dabartinio LGBT žmonių stigmatizavimo, patyčių, paniekos retorikos ir panašiai. Ir kažkaip man atrodo, kad tokia arši retorika yra bandymas nukreipti dėmesį nuo to, kad pačioje bažnyčioje bręsta laikas atlikti išsamų ir nuodugnų tyrimą - ne, ne dėl homoseksualumo, o dėl vaikų ir moterų seksualinio išnaudojimo. Tačiau kol hierarchai prakaituodami bado pirštu į „nusidėjėlius" ir tuo užima visą eterį, kol kas niekas dar neperšaukia to beprasmio triukšmo, kurį pamalonina ir pats Jo Ekselencija.
Ar mes turim bendrai paėmus, baisią patyčių problemą Lietuvoje? Šimtu procentu. Ji persmelkusi mokyklas, ligonines, darbovietes, universitetus, šeimas, kiemus, televiziją, internetines erdves. Ji kaip išplitęs pelėsis, kuris baigia sugraužti mūsų bendrą namą.
Ar šitą problemą reikia spręsti? Reikėjo prieš trisdešimt metų, tai dabar jau tsakant, primygtinai ir pavėluotai.
Tačiau pasakyti, kad Nausėda pasakė, ir kaip kad daugelis komentatorių socialinėse erdvėse mėgsta atkartoti, jog nėra čia ko LGBT tėvams ir jaunuoliams lįsti ir dėmesio ieškoti su savo problemom, nes iš visų gi tyčiojasi, yra tas pats kas sakyti, kad visi žmonės gi kažkada suserga, tai ko čia tie sergantieji vėžiu dabar demonstruojasi. Arba kad visiems namams kažkada gi prireikia remonto, tai ko čia sudegėliai dabar bėdavojasi.
Toks „whataboutism'as", fenomenas, kai nuo opios problemos dėmesys yra nukreipiamas ir ji yra sumažinama, ir nuneigiama ją prilyginant kitoms „panašioms" problemoms, yra dar viena patyčių forma, užmaskuota racionalaus, apmąstyto, kontekstualaus pokalbio priedanga.
Taip, jauni žmonės žudosi dėl įvairių priežasčių.
Bet LGBT jaunimas žudosi dėl to, kad nemato vilties.
Taip, iš žmonių dėl daug ko galima tyčiotis.
Bet iš LGBT jaunimo tyčiojasi dėl jų orientacijos, manierų ir pačio buvimo šiame pasaulyje.
Taip, Lietuvoje yra daug problemų, kurias reikia spręsti.
Ir LGBT teisės yra viena iš jų.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net
Emocinė parama telefonu teikiama šiais kontaktais:
Emocinės paramos tarnyba | Telefono numeris | Darbo laikas |
Jaunimo linija | 8 800 28888 | I-VII |
Vaikų linija | 116 111 | I-VII |
Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba) | 8 800 77277 | I-VII |
Pagalbos moterims linija | 8 800 66366 | I-VII |
Vilties linija | 116 123 | I-VII |
Skambučius į visas linijas apmoka Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš valstybės biudžeto lėšų.
Daugiau informacijos – puslapyje www.klausau.lt