Pasitikėjimas žiniasklaida pastaruoju metu kritęs. Tačiau taip buvo ne visada. Prieš kelis dešimtmečius spauda išgyveno kone aukso laikus. Internetinėms žiniasklaidoms priemonėms dar tik mėginant įsitvirtinti rinkoje, spausdintus laikraščius žmonės gausiai pirko ir skaitė. Jose pateikiama informacija darė įtaką visuomenės nuostatoms ir požiūriui. Jarmo.net kviečia iš arčiau susipažinti su LGBTQ+ temos nušvietimu žiniasklaidoje praeityje ir šiuo metu.
 |
| Momentinė ekrano kopija |
Jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Sociologas Artūras Tereškinas nurodo, jog iki 1989 metų žodžiai „gėjus“, „lesbietė“, „transseksualas“ buvo retai girdimi Lietuvoje. Tai pasikeitė po Sovietų Sąjungos griūties. Homoseksualumą, taip pat seksualumą pradėta aptarinėti viešai. Nuo 1995 metų ir vėliau LGBTQ+ asmenų matomumas padidėjo, daugiausiai dėl Lietuvos gėjų aktyvistų veikimo.
2006-ųjų liepą tuomet „Respublikoje“ dirbęs žurnalistas Darius Čiužauskas džiaugėsi: „Klaipėda nepasidavė homoseksualų provokacijai“. Mums nepavyko rasti viso teksto, tačiau kad tokia publikacija buvo, žinome iš Lietuvos gėjų lygos sudaryto sąrašo. Beje, tame pačiame kataloge nurodyta, kad 1994 metais spaudoje pasirodė dar viena publikacija, pavadinimu „Ar savo aistrų nevaldantis homoseksualistas armijoje gali turėti pavaldinių”. Kokiame leidinyje – kataloge nepažymėta, bet teksto autorius nurodytas Arūnas Jonuša.
Šie pavyzdžiai iliustruoja, kad XX d. dešimtajame dešimtmetyje ir XXI a. pradžioje buvo mėginama suformuoti tam tikrą visuomenės nuomonę apie homoseksualius asmenis. Ir ne vienas leidinys šiuos žmones vaizdavo neigiamai.
Štai tos pačios liūdnai pagarsėjusios „Vakaro žinios” tais gūdžiais 2006 metais skaitytojus gąsdino: „Iškrypėliai nori „paimti” Klaipėdą”
Ką visa tai rodo? Buvo norma homoseksualius asmenis kai kuriuose leidiniuose vaizduoti kaip:
- Provokatorius
- Ištroškusius sekso
- Nusikaltėlius
- Ligonius/iškrypėlius
Tuo metu Pasaulio sveikatos organizacija homoseksualumo jau seniai nelaikė nei liga, nei sutrikimu. Bet, kaip juokauja žurnalistai, neleiskime faktams gadinti geros istorijos.
Kaip visa tai paveikė visuomenę? Nepaslaptis, kad „Vakaro žinios“, kadangi siūlė pigų turinį, turėjo plačią skaitytojų auditoriją. Plačiai auditorijai homoseksualūs asmenys pristatyti kaip grėsmė, kuri turi kelti baimę.
Praktiškai jau tuo metu vyravo tam tikras naratyvas, kad LGBTQ+ bendruomenė yra kaži kokia struktūra, kuri vykdo nusikaltimus.
„Žydroji mafija“, - 2000-aisias skambiai LGBTQ+ asmenis vadino „Vakaro žinios“. Tuo metu tais metais ši „žydroji mafija“ neturėjo net Lygių galimybių įstatymo. Apie partnerystę ar santuoką ši „mafija“ galėjo tik pasvajoti, paaugliai „mafijozai“ iš savo tėvų, skaitančius tokį homofobišką turinį, girdėjo žurnalistų sudarytą neigiamą nuomonę. Kaip jie jautėsi, galime tik mėginti įsivaizduoti.
1999 metais visuomenės nuomonės tyrimas atskleidė, kad 78 proc. lietuvių netoleruoja LGBTQ+
Vis tik negalime teigti, kad visa šalies žiniasklaida išskirtinai rašė apie LGBTQ asmenis vien neigiamai. Matome pirmąsias atsiskleidimo istorijas. 1995-aisiai „Lietuvos ryte“ pasirodė tekstas, kuriame interviu davė vyrų pora. Tekste teigiama, kad žmonės bijo apie savo seksualinę orientaciją kalbėti atvirai.
 |
| Momentinė ekrano kopija |
O tuo metu „Respublikos" redaktorius Vitas Tomkus toliau aktyviai domėjosi gėjais ir ėmė spausdinti sąrašą, pavadinimu „Juos vadina gėjais“.
Padaryta žala asmenų privatumui, LGBTQ+ asmenys jautėsi įbauginti, sustojo atsiskleidimo progresas – štai ką įvardija LGL vadovas Vladimiras Simonko apie šį su žurnalistine etika nieko bendro neturintį publikacijų ciklą. Beje, istorija pasibaigė teisme. Vienas sąraše atsidūręs žmogus bylą laimėjo ir prisiteisė žalą.
Be kita ko, verta atkreipti dėmesį, kad tiek šiuo metu, tiek dabar dalis žiniasklaidos priemonių iki šiol nevengia naudoti pusiau erotiškų iliustracijų straipsniams, kuriuose nagrinėjama LGBTQ+ tema.
Kaip teigia Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra, pusiau erotiškų iliustracijų naudojimas straipsniuose LGBT itin rūpimais klausimais skatina tikėti prietarais ir sustiprina mintį, kad seksualinė orientacija tėra susijusi su seksualine veikla ir pasirinkimais
Kas vyksta šiuo metu?
Šiais metais VDU studentas Domantas Mikuta atliko apžvalgą apie LGBTQ+ temos nušvietimą Lietuvoje bei Švedijoje 2019-2020 metais.
Jis rašo: „Lietuvos žurnalistikoje išryškėja gana pozityvus požiūris į LGBT+ bendruomenės norimus įvykdyti socialinius ir politinius pokyčius. Iš analizuotų straipsnių galima pastebėti, kad žurnalistika nori formuoti pozityvią visuomenės nuomonę apie LGBT+ asmenis. Pagal straipsnius matoma, kad žurnalistika nori visuomenės nuomonę pakeisti gera linkme. Tai matoma iš gana didelio kiekio straipsnių, kuriuose minima pozityvi įvairių politikų nuomonė. Taip pat žiniasklaidos analizė parodė gan didelį straipsnių kiekį apie LGBT+ asmenis. Vienuose iš jų imami interviu su LGBT+ asmenimis ar jų giminėmis. Tokiais straipsniais norima parodyti, kad LGBT+ asmenys yra tokie, kaip visi ir jų tikrai nereikia diskriminuoti. Straipsniai apie gėjų eitynes, pavyzdžiui „Baltic Pride“, vaizduoja LGBT+ asmenų kovą ir žurnalistikos norą perteikti šią kovą visuomenei. Žurnalistika pasitelkia pozityvius straipsnius apie religiją, kalbina kunigus, kurie yra draugiški LGBT+ asmenims. Tačiau straipsniai apie visuomenės nuomonę rodo, kad kol kas visuomenė yra nusiteikus priešiškai prieš LGBT+ asmenis. Taip pat yra straipsnių, kurie pateikia neigiamas politikų nuomones, nors teigiamos politikų nuomonės atsveria neigiamas”.
Apžvalgoje pažymima: „Didelis skirtumas tarp Lietuvos ir Švedijos ištirtų straipsnių yra tai, kad didelė dalis Švedijos žurnalistikos straipsnių kalba apie jau esamą progresą Švedijoje LGBT+ bendruomenės atžvilgiu, tačiau nurodo, kad dar yra daug dalykų, kurie nėra tobuli. Straipsniuose minimi įvairūs diskriminuojantys įvykiai. Daugelis straipsnių mini Švedijos demokratų partiją, kuri yra priešiška LGBT+ asmenims. Tuose straipsniuose minima, kad reikia kovoti su šia partija ir įvykdyti daug progresinių įstatymų pertvarkymų. Žurnalistika visuomenės nuomonę Švedijoje formuoja kitaip nei Lietuvoje. Švedų žurnalistika pabrėžia, kad progresas dar nėra iki galo pasibaigęs ir kad liko daug ką padaryti. Lietuvoje žurnalistika nori palenkti visuomenės nuomonę apie LGBT+ bendruomenės asmenis į teigiamą pusę, nes kol kas ji yra negatyvi. Švedijoje visuomenė yra gana palanki LGBT+ 30 bendruomenės asmenims, todėl žurnalistika pabrėžia, kad, norint daugiau lygybės, reikia kovoti už LGBT+ teises”.