Tadas Vinokur. Partnerystės įstatymas: ar sulauksime Godo?

Kuomet kažko ilgai laukiame, pats laukimo procesas gali virsti liūdnu ritualu, o galiausiai – absurdo teatru. 20 metų užsitęsusios batalijos dėl partnerystės reglamentavimo yra puikus tokio laukimo pavyzdys. Nuo 2000-ųjų, kai buvo priimtas naujas Civilinis kodeksas, girdėjome vis išradingesnius argumentus, kodėl Šeimos knygoje numatytas partnerystės institutas yra nereikalingas. Galime prisiminti „seną gerą“ dabartinio Seimo vicepirmininko Paulius Saudargo komentarą: „Du gaidžiai kiaušinio nepadės“, arba užsienio reikalų viceministro Manto Adomėno teiginį, kad partnerystė – tai „konstitucinis Trojos arklys“, o taip pat jau klasika tapusį argumentą, jog „visuomenė dar nepasiruošusi“.

Tadas Vinokur | Asmeninio archyvo nuotr.


Tadas Vinokur

Politikos mokslų doktorantas Londono universitete „Goldsmiths“

Tačiau net dabar, kai Seime jau egzistuoja politinė jėga, pasiruošusi besąlygiškai ginti LGBTQ+ teises, absurdo nemažėja. Anaiptol, partnerystės įstatymas buvo žadėtas po 100 pirmų naujojo Seimo dienų, bet praėjus 500 „nelabojo“ įstatymo kaip nėra, taip nėra. Tiesa, dabar Seime išdygo civilinės sąjungos įstatymo siūlymas, kuris yra toks apskabytas, nustekentas, kad net Agnės Širinskienės „verslo sutarčių“ nesąmonė atrodo ne taip jau blogai. Tačiau apie civilinę sąjungą – vėliau. Dabar pakalbėkime apie tai, kas trukdo sulaukti Godo Lietuvoje, t. y. pilnavertiško partnerystės įstatymo.

Paskutinis viražas šioje absurdo istorijoje – A. Širinskienės bandymas mesti partnerystės įstatymą lauk iš Seimo pavasario darbotvarkės. Suprask, Rusijos karas prieš Ukrainą yra priežastis suspenduoti demokratinius procesus Lietuvoje, nes, kaip teigia pati A. Širinskienė, „nesinori bereikalingų įtampų“.

Kyla klausimas – kas kelia tas įtampas? Įstatymų projektai, kuriais demokratiškai išrinkti parlamentarai siekia įgyvendinti rinkėjams duotus pažadus? O galbūt pati A. Širinskienė? Juk tai ji, siekdama pigių politinių taškų, ne tik ciniškai naudojasi karo Ukrainoje tema, bet ir pažeidžia Seimo narių lygiateisiškumo bei laisvo Seimo nario mandato principus.

Taip pat skaitykite:

Peršasi mintis, jog dešiniųjų radikalų galvose „įtampų kėlimas“ – tai visos demokratinės procedūros, kurios kvestionuoja nusistovėjusią, LGBTQ+ žmonių teises neigiančią, įstatyminę tvarką. Tai rodo, jog dalis mūsų parlamentarų jaučia stiprią neapykantą demokratijai apskritai. Norint tuo įsitikinti užtenka pasiklausyti konservatorių Talibano kalbų apie Lietuvos „tyliąją daugumą“, kuriai esą partnerystės įstatymas nėra priimtinas. Įdomu, ar šie žmonės yra girdėję apie tokį dalyką, kaip „daugumos tironija“, kurią dar 19 a. pradžioje aprašė politologas Alexis de Tocqueville’as?

Paaiškinsiu: valdžių padalijimo bei laisvo Seimo nario mandato principai yra reikalingi būtent tam, kad mažumų teisės būtų apsaugotos nuo daugumos tironijos. Pagal tai, ar šalyje yra efektyviai saugomos mažumų teisės, galime atskirti veikiančią demokratiją nuo neveikiančios. Pritaikius šį kriterijų Lietuvai status quo politikos LGBTQ+ žmonių atžvilgiu tęsimas gali būti pagrįstai prilygintas putinizmo, t. y. neapykantos žmogaus teisėms, demokratijai bei pliuralizmui, skatinimui. Juk jau 20 metų Lietuvoje partnerystės klausimas nėra sprendžiamas, tad darosi aišku – lietuviškos demokratijos vizija, kai kurių politikų galvose, stipriai iškreipta.

2021-ųjų „Kauno Pride" akimirka | P. Ramono nuotr.


Skeptiškai į mano argumentus žiūrinčių paklausiu: kaip dar galima pavadinti siūlymus net nesvarstyti partnerystės įstatymo, jei ne neapykanta demokratijai? Putinizmu, orbanizmu? Esmė ta pati.

Suvokdami neapykantos demokratiniams procesams mastą Lietuvoje galime suprasti, kodėl šiuo metu yra siūlomas būtent civilinės sąjungos, o ne visavertis partnerystės įstatymas. Juk demokratijos nekentėjų modus operandi yra „negali sustabdyti demokratinių procesų? Įšaldyk juos.“ Kitaip tariant, valdantieji, siūlydami įstatymą, kuris ir pavadinimu, ir reglamentuojamu turiniu yra nutolęs nuo partnerystės įstatymo esmės siekia vieno – kuo ilgesniam laikui įšaldyti šį klausimą. Tikimasi, jog išplautas partnerystės įstatymas taps stebuklingu figos lapeliu, kuris vienu metu išsklaidys LGBTQ+ žmonių entuziazmą ir, tuo pat metu, pridengs politikų nenorą pagaliau išspręsti šį klausimą.

Šios taktikos anonsą jau stebėjome praeitais metais, kuomet pasiūlytame partnerystės įstatyme tiek įsivaikinimo, tiek turto dalijimosi klausimai paskendo kompromisuose. Bet šių metų civilinės sąjungos įstatymas yra dar baisiau nustekentas – įstatyme nebeliko net 2011 metais Konstitucinio Teismo suformuluotos šeimos sampratos. Suprask, G. Nausėdai pagrasinus veto, visi dabar turime tikėti, kad balta yra juoda, t. y., kad dviejų asmenų ir jų vaikų emociniai ryšiai neturi nieko bendro su teisiniu šeimos apibrėžimu. Jau nekalbu apie tai, kad civilinę sąjungą bus galima sudaryti tik pas notarą, o ne metrikacijoje. Šie kompromisai rodo, jog įstatymą rengusių parlamentarų tikslas – išplauti įstatymą tiek, kad už jį teiktųsi balsuoti tiek LGBTQ+ žmonių egzistavimą, tiek jų problemas kvestionuojantys žmonės.

Trumpai tariant, visi kompromisai yra priimami LGBTQ+ žmonių sąskaita pataikaujant konservatorių pasaulėžiūrai. Ar tikrai projektą rengę parlamentarai tiki, kad visų šių kompromisų užteks įtikinti konservatorių radikalus pateikimo stadijoje balsuoti už? Aš tuo labai abejoju, nes didelei daliai konservatyvių politikų partnerystės įstatymas – viena iš pagrindinių temų leidžiančių mobilizuoti jų rinkėjus. Maža to, šie politikai nori išvengti visų asociacijų su projektais, kurie yra kažkaip susiję su Laisvės partija. Šiems žmonėms atstumas nuo Laisvės partijos – išlikimo politikoje klausimas. Taigi, nesvarbu, kiek kompromisų nuguls įstatyme, tos pačios lyties sąjungos reglamentavimas vis tiek bus pristatomas kaip durų į Lietuvos pražūtį atvėrimas.

Kauno Pride | P. Ramono nuotr.


Kyla klausimas, kodėl buvo pasirinkta būtent tokia taktika – įtikinti kuo didesnę dalį valdančiosios koalicijos talibų? Ar buvo, iš Seimo liberalų pusės, nors vienas bandymas siūlyti progresyviems politikams opozicijoje, mainais į balsus už partnerystės įstatymą, palaikymą kitose vietose, galbūt kitiems projektams iš opozicinės darbotvarkės? Mano žiniomis nebuvo. Jeigu liberalai būtų išdrįsę eiti šiuo keliu, galbūt turėtume įstatymą, kuris, jeigu ir ne tobulas, geriau atlieptų LGBTQ+ žmonių lūkesčius. Deja, dabar turime situaciją, kuomet visas partnerystės klausimas yra sprendžiamas dešiniesiems radikalams prispaudus šautuvo vamzdį prie LGBTQ+ bendruomenės kaktos. Tad bet koks pozityvus naujo įstatymo vertinimas turėtų būti interpretuojamas kaip Stokholmo sindromo išraiška. Šiuo sindromu, manau, jau sergame visi.

Taip, balsuoti už civilinės sąjungos įstatymą reikia, nes tai geriau, nei nieko. Tačiau mes jau dabar, iš diskusijų viešojoje erdvėje, matome, kad dešiniesiems populistams nėra jokio skirtumo, kas bus įrašyta įstatyme. Reikia visiems pripažinti paprastą tiesą, kad partnerystės įstatymas – tema, kurios eskalavimas leidžia kurstyti pyktį, įaudrinti minią ir, tokiu būdu, keltis asmeninius reitingus. Ir nesvarbu, kad Europos pagrindinių teisių tyrimo duomenimis, LGBT žmonių psichologinė savijauta Lietuvoje yra viena prasčiausių visoje Europoje. Nesvarbu, kad net 84 procentai LGBTQ+ žmonių slepia savo orientaciją ar lyties tapatybę, nes bijo pasekmių šeimoje, darbe.

Svarbiausia – kurti permanentinį absurdo teatrą, kuriame visi susėdę laukiame, stebime, kaip demokratiniai procesai bei žmogaus teisės yra uždaužomi dešiniųjų radikalų bei jų lozungų. Sulaukę Godo suprasime, kad jis – nustekentas, nukankintas, iškastruotas.

Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net
Naujesnė Senesni