JARMO atsiskleidžia. 4924 tekstai apie LGBTQ+ tarp baimės, pasipriešinimo ir laisvės Lietuvoje

4 924 tekstai – tiek nuo 2021 metų vasario 1-osios iki šių metų gegužės 25-osios publikavo jarmo.net. Šį mėnesį greičiausiai pasieksime 5 tūkst. publikacijų apie žmones, kurių dalis nenorėtų apskritai matyti arba svajotų matyti tylinčius. Man tai nėra „turinio vienetai“, kaip mėgsta kalbėti komunikacijos fabrikėliai. Šiuose tekstuose – žmonių gyvenimai ir ypač tų žmonių, kuriems Lietuvoje vis dar tenka aiškinti, kad jie yra žmonės.

Jonas Valaitis | Jarmo.net nuotr.
Jonas Valaitis, jarmo.net
portalo redaktorius
Kontaktai: redakcija@jarmo.net
Facebook Instagram
Šie tekstai – apie LGBTQ+ asmenų baimę eiti namo po grasinimų. O taip pat – ir apie jų meilę. Dar apie vienatvę. Ir apie valstybės institucijų abejingumą. Jarmo.net nugulusios istorijos – iš dalies ir apie politikus, kurie žmogaus teises prisimena tik tada, kai reikia dar kartą suskaičiuoti balsus Vilniuje. Bet kartu man šie tekstai – ir apie viltį.

Kiekviena publikacija yra įrodymas, kad Lietuvoje egzistuoja žmonės, kurių dalis politinės klasės vis dar norėtų nematyti, o jarmo.net juos matė.
Skaitomumo statistika

Jarmo.net per pusmetį pasiekė 256 tūkst. peržiūrų

Didžiausias skaitytojų aktyvumas užfiksuotas kovą, kai portalo publikacijos sulaukė rekordinio dėmesio.

Gruodis
32 tūkst.
Sausis
39 tūkst.
Vasaris
45 tūkst.
Kovas
67 tūkst.
Balandis
50 tūkst.
Gegužė
43 tūkst.
Metų pradžioje paskelbėme Aleksandro Larino pasakojimą apie sovietmečio Vilnių. Anuomet homoseksualių vyrų gyvenimą gaubė baimėje, milicijai vykdant reidus į vadinamąsias „pleškes“ – gėjų susibūrimų vietas. Tai tekstas apie valstybę, kuri žmogų pirmiausia matavo pagal tai, ką jis myli. Tai priminimas, kad laisvė neatsirado savaime. Toji laisvė buvo išplėšta.

Todėl Sausio 13-ąją pasirodžiusiame interviu Kornelija Zaicaitė pasakė: „LGBTQ+ žmonių teisės yra tos pačios Sausio 13-osios kovos tęsinys.“ Ir išties – arba laisvė galioja visiems, arba ji tėra patriotinė dekoracija, bet nieko daugiau. 
Stebėjome protestus prieš Remigijų Žemaitaitį. Jauni žmonės su plakatais važinėjo paskui politiką ne todėl, kad neturėtų ką veikti, o todėl, kad šis demokratiją supranta kaip teisę kalbėti be atsakomybės. Kai kuriuose susitikimuose protestuotojai buvo išjuokiami, kai kur – neįleidžiami. Vienur įvyko ir susistumdymas. Ir visa tai dėl pilietinės visuomenės keliamų klausimų. 

Prieš minėtą politiką taip pat protestavusi ir jarmo.net pakalbinta kaunietė Elgė Norvilytė konstatavo tiksliai: „Neapykanta ir smurtas nėra lyderystė.“

Būdamas jarmo.net redaktoriumi, toliau nuolat stebiu viešąją erdvę, ypač mūsų administruojamus puslapius. Ir tai, ką matau, dažnai primena ne diskusiją demokratinėje valstybėje, o bandymą normalizuoti neapykantą.
Narpliojome neapykantos kalbos bylas. Jarmo.net vasarį paskelbė vilniečio Jono Danilos liudijimą apie apklausą policijoje, kur pareigūnas homoseksualumą įvardijo kaip baudžiamą elgesį (tiesa, vėliau prisiminė, kad dabar Lietuva Nepriklausoma, o ne vadovaujasi SSRS Baudžiamuoju kodeksu). Štai tokie kartais būna valstybei tarnauti prisiekę, bet išties neapykantoje patys paskendę pareigūnai.
Jarmo.net toliau bendradarbiauja su kolegomis iš kitų naujienų portalų, kuriuose skelbiamas jarmo.net turinys arba juo remiamasi.
Pakalbinome krašto apsaugos ministrą Robertą Kauną po jo ironiško komentaro apie tai, kad pirmiausia būtina pasirūpinti saugumu, o tik tada bus galima kalbėti apie „lyčių skaičių“ ar tai, kas kuo pasijuto nubudęs. Ministras mums aiškino gerbiantis žmogaus teises. Tiesa, klausimas, ar žmogaus teisės remiamos tol, kol nereikia garsiai pasakyti, kad LGBTQ+ žmonės taip pat yra žmonės, liko atviras.

Kovo 11-ąją publikavome istoriją apie teisingumo viceministrę Kristina Zamarytė-Sakavičienė, Madride svarsčiusią apie „natūralią šeimą“. Vėliau ministerija aiškino, kad tai buvo „asmeninė nuomonė“. Šiuolaikinėje politikoje taip jau susiklostė: kai pareigos suteikia tribūną – kalbama viceministrės lūpomis, o kai kyla kritika – staiga viceministrė tampa privačiu asmeniu. Kaip viceministrė sugeba vienu metu gyventi dievuose asmenyse – klausimas taip pat atviras.

 

Rašėme ir apie saugumą. Kovą paskelbėme publikaciją apie Valstybės saugumo departamentas grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą, kuriame tarp galimų islamistinio smurto taikinių buvo įvardyta ir LGBTQ+ bendruomenė. Žmogaus teisių organizacijos ragino šią informaciją vertinti rimtai, tačiau kartu nepulti į paniką, mat Lietuvoje tuo metu nebuvo konkrečių tokio pobūdžio grėsmių duomenų.

Balandį publikavome istoriją apie LGBTQ+ aktyvistę iš Rusijos Aleksandrą Kazancevą, kuri po šios šalies invazijos į Ukrainą išvyko ir remdama ukrainiečius tapo banditų bei Rusijos (iš esmės – to paties) taikiniu. Vaizdo įrašai su raginimais smurtauti, viešai paskelbtas adresas, dešimtys grasinimų nužudyti – visa tai iš pradžių nesulaukė tinkamos Lietuvos teisėsaugos reakcijos. Policija atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, motyvuodama duomenų stoka. Tik po skundo prokuratūra pripažino, kad sprendimas buvo priimtas skubotai, ir tyrimas galiausiai pradėtas. Ikiteisminis tyrimas, jarmo.net žiniomis, iki šiol dar tęsiamas. 

Nuo 2025 m. liepos 5 d. iki šiandien po mano kreipimųsi į prokuratūrą buvo pradėti arba šiuo metu atliekami 8 ikiteisminiai tyrimai pagal BK 170 straipsnį dėl neapykantos kurstymo prieš asmenų grupes dėl seksualinės orientacijos, tautybės ar kitų pagrindų. Būdamas jarmo.net redaktoriumi, toliau nuolat stebiu viešąją erdvę, ypač mūsų administruojamus puslapius. Ir tai, ką matau, dažnai primena ne diskusiją demokratinėje valstybėje, o bandymą normalizuoti neapykantą.

Mažiausiai viena iš šių bylų jau pasiekė Kauno apylinkės teismą, šiuo metu laukiama žinių apie priimtą procesinį sprendimą. Informacija apie tai jus dar pasieks. Tai svarbu todėl, kad Lietuvoje vis dar reikia įrodinėti elementarų dalyką: žodžio laisvė nėra suderinama su nusikalstamais veiksmais. Įrodysim. 

 

Bet rašėme ne tik apie baimes, kurstymą ar prastus žmonių sprendimus nusitaikyti į žmogaus teises.

Pirmiausia rašėme ir apie žmones, kurie kuria laisvesnę Lietuvą. Gegužę publikavome interviu su Agne Juškėnaite – queer renginių metraštininke. Jos kamera fiksavo visuomenės pokytį, LGBTQ+ susibūrimo vietose vykstančius vakarėlius ir laiką, kai žmonės vis mažiau bijo būti savimi.

„Prieš 15 metų queer klubų koridoriai dažniau būdavo skirti tik queer publikai. Anuomet dar vyravo mąstymas, kad „o jei kas pamatys – ką pagalvos…“. Šiandien queer pasilinksminimo vietos dažniau suvokiamos kaip patrauklios nepriklausomai nuo orientacijos“, – sakė ji.

Tai ir yra svarbiausia: po truputį Lietuvoje žmonės nustoja bijoti. 

Per penkerius metus jarmo.net tapo archyvu Lietuvos, kuri keičiasi.  4 924 kartus mes priminėme vieną dalyką: demokratijos kokybė matuojama ne pagal tai, kaip valstybė elgiasi su dauguma, o pagal tai, ar ji sugeba išgirsti tuos, kuriuos patogiausia nutildyti.

Mums nuoširdžiai rūpi tiesa. Bet tiesa reikalauja laiko, resursų, intelektualinio sąžiningumo ir lėšų.

Todėl jeigu manote, kad jarmo.net turinys vertas bent kelių jūsų eurų, „Substack“ platformoje galite užsiprenumeruoti „Jarmo“ naujienlaiškį.

Prenumeruodami jūs įgalinate jarmo.net veikti toliau.
Naujesnė Senesni