„Nors sklinda prasimanymai, kad LGBTQ+ asmenys į Lietuvą arba Europą atkeliavo iš Amerikos, tačiau istoriniai šaltiniai patvirtina – jie čia, Lietuvoje, gyveno visada“, – kalbėdamas su jarmo.net ištarė kraštotyrininkas Aleksandras Larinas.
 |
| Aleksandras Larinas praskleidė Vilniaus LGBTQ+ istorijos šydą | Jarmo.net koliažas (asmeninio albumo ir asociatyvios „Unsplash“ nuotr.) |
Vienas ryškesnių asmeninių šaltinių – iš Vilniaus kilusio žydų anarchisto Aleksandro Berkmano atsiminimai.
 |
| Aleksandras Berkmanas | Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso Bibliotekos nuotr. |
1892 m. jis pasikėsino nužudyti JAV pramonininką Henry Clay Fricką, kurį laikė atsakingu už smurtą prieš streikuojančius darbininkus. Už tai A. Berkmanas pateko į Pensilvanijos Vakarų valstybinį kalėjimą, kur vėliau parašė knygą „Anarchisto kalėjimo prisiminimai“, išleistą 1912 m.
„Ir šioje knygoje A. Berkmanas nagrinėjo tolerancijos klausimus. Jis atsidūrė kalėjime, kuriame kalėjo ir homoseksualūs vyrai, praktikavę santykius. Jam tai buvo netikėtas atradimas, kadangi anksčiau jis nėra susidūręs su šiais žmonėmis akis į akį. A. Berkmanas rašė galvojęs apie savo poziciją dėl homoseksualių asmenų“, – pasakojo A. Larinas.
Verta paminėti, kad A. Berkmanas homoseksualumą laikė liga, savo dienoraščiuose ir asmeniniuose laiškuose vartodamas įžeidžius terminus.
Už homoseksualumą – į Sibirą
Iki 1915 metų Vilniui buvus okupuotam carinės Rusijos, liko nemažai šaltinių apie tuo laikotarpiu galiojusius įstatymus, nukreiptus prieš LGBTQ+ asmenis.
Carinės Rusijos okupacijos laiku galiojo dar 1845 m. priimtas Rusijos Baudžiamasis statutas, kuriuo remiantis homoseksualūs asmenys (tiek vyrai, tiek moterys) galėjo būti nubausti tremtimi į Sibirą arba nuplakimu botagais.
O štai 1903 metais carinei Rusijai priėmus naują Baudžiamąjį statutą, imta vartoti terminą „nepadorumas“.
Statutas buvo įvestas tik Vilniaus, Kauno, Lifliandijos (Rygos), Kurliandijos (Liepojos) ir Estliandijos (Estijos) gubernijose.
Pagal šį statutą, tas, kuris pripažįstamas kaltu dėl „sodomijos“, baudžiamas laisvės atėmimu iki 3 mėnesių.
„Tiesa, kol kas neturiu duomenų, kad įstatymas buvo taikomas realybėje“, – kalbėjo A. Larinas.
 |
| Asociatyvi „KoolShooters“/pexels.com nuotr. |
Įkliūdavo ir valstybės tarnautojai
1918 metais Lietuva paskelbė nepriklausomybę, bet Rusijos Baudžiamasis kodeksas šalyje vis tiek buvo taikomas, tik pakeitus dokumento pavadinimą bei jį išvertus į lietuvių kalbą, aiškino A. Larinas.
Vilniaus teritoriją 1920 metais užėmė Lenkijos generolo Lucjano Želigovskio vadovaujami Lenkijos kariuomenės daliniai. O 1922 metais Vilniaus kraštas Lenkijos buvo aneksuotas. Vilniuje imtas taikyti Lenkijos Baudžiamasis kodeksas, pagal kurį 1932 m. santykiai tarp tos pačios lyties asmenų – dekriminalizuoti.
„Mano vertinimu, taip nutiko dėl to, nes daugybė Lenkijos tarnautojų įkliuvo į policijos akiratį. Taigi, buvo suprasta, kad toks Baudžiamojo kodekso straipsnis – nereikalingas“, – aiškino A. Larinas.
Pasižymėjo tolerancijos skatinimu
Kraštotyrininkas pažymėjo, kad tuo metu populiariausias Lenkijos leidinys apie kultūrą „Literatūros žinios“ rašė progresyvius tekstus, kuriuose ragino priimti „tokius žmones“, t.y. LGBTQ+ bendruomenės narius.
Vilnių valdant Lenkijai, LGBTQ+ asmenys tarpusavyje susipažindavo teritorijose, kurios buvo žinomos kaip homoseksualių žmonių būriavimosi vietos. „Bet kol kas nėra išsiaiškinta, ar jie susipažindavo konkrečiuose baruose, kavinėse“, – pažymėjo A. Larinas.
Naciai bausdavo tik „savus“
1941 metais į Vilnių įžengus nacių kariams, įvyko Trečiojo Reicho okupacija, su savimi vilkdama žydų žudymo ir homoseksualių asmenų persekiojimo praktiką.
„Tačiau įdomu yra tai, kad už homoseksualumą Vilniuje tuomet bausdavo tik pačius vokiečius, o štai lietuvius ar lenkus naciai laikė žemesne rūšimi, dėl to jiems taip elgtis neva norma“, – tikino A. Larinas.
Iš istorinių šaltinių yra žinoma, kad Stanislovas Cmelevskis, kuris vėliau pripažintas Pasaulio tautų teisuoliu, kadangi per antrąjį pasaulinį karą vykusios nacių okupacijos metu gelbėjo žydus iš Varšuvos ir Vilniaus getų, Vilniuje dažnai lankėsi dėl to, nes čia turėjo vaikiną.
„Jo vaikinas buvo žydas, kilęs iš Vilniaus. Kai naciai okupavo Vilnių, S. Cmelevskis išgelbėjo ne tik savo vaikiną, bet ir jo motiną bei seserį. Po to laiko S. Cmelevskis galiausiai grįžo į Lenkiją, o jo vaikinas žuvo kare, kovodamas fronte“, – kalbėjo kraštotyrininkas.
Homoseksualumas – kriminalizuotas
Vilnių 1944 metais okupavo nacius su sąjungininkėmis nugalėję sovietai. Tuomet homofobija pradėta kalti kiekvienam žmogui į galvą.
Sovietai taikė Baudžiamąjį kodeksą, pagal kurį buvo numatyta atsakomybė vyrams už lytinį santykiavimą su kitais vyrais.
A. Larinas skaičiuoja, kad už tą Baudžiamojo kodekso straipsnį per visą sovietų okupacijos laikotarpį iš viso buvo nuteisti 254 žmonės. Bent tokią statistiką pateikia pats Rusijos Federacijos valstybinis archyvas.
„Apmaudu tai, kad šie nuteisti asmenys iki šiol Lietuvoje nėra reabilituoti. Tartum laikoma, kad šie žmonės – vis tiek nusikaltėliai, jų reputacija yra suteršta“, – dėstė kraštotyrininkas.
„Pleškės“ ir smurtas
Po sovietų okupacijos gėjų ir lesbiečių gyvenimas nesustojo. „Atsirado daug vietų, kuriose buvo galima susipažinti. Jos pramintos „pleškėmis“. Viena tokių buvo Vingio parke. Čia susipažindavo išskirtinai vyrai. „Pleškė“ buvo žinoma ir Valakampių vyrų paplūdimyje. Taip pat – alinėje „Tauro ragas“, bare „Akimirka“ ir pan.“, – kalbėjo A. Larinas.
 |
| Aleksandro Larino informacija |
Homoseksualūs vyrai prieidavo vienas prie kito ir ėmę bendrauti suprasdavo vienas kito seksualinę orientaciją.
Tiesa, gyvenimas nebuvo lengvas. Sovietai homoseksualius vyrus aktyviai persekiodavo, pasitelkdami smurtaujančias milicijos pajėgas.
„Yra liudijimų, kad išties į šias „pleškes“ atvažiuodavo milicija, sulaikydavo gėjus ir veždavo į milicijos skyrių. Dažniausiai – į Lenino rajono milicijos skyrių, kuris buvo įsikūręs netoli Kalvarijų turgaus. Tačiau ne taip jau retai sulaikytieji būdavo nugabenami ir į Spalio rajono milicijos skyrių“, – dėstė A. Larinas.
Spalio rajono milicijos skyrius buvo įsikūręs senamiestyje, dabartinėje Vilniaus gatvėje.
„Ir būtent šiame milicijos skyriuje, kaip patvirtina liudijimai, gėjai būdavo žiauriai mušami. Vienas iš vyrų pasakojo buvęs sulaikytas tuo laiku, kai Lietuva jau vadavosi iš Sovietų Sąjungos gniaužtų. Sulaikytas jis buvo vieno komisaro, kuris, beje, pats buvo gėjus, bet nuožmiai kovodavęs su kitais gėjais. Taigi, vyras šio komisaro buvo mušamas taip, jog net prarado sąmonę. Komisaras fiziniu smurtu neapsiribojo: dar informuodavo ir darbovietes, kurios identifikuotą homoseksualų vyrą tiesiog atleisdavo“, – apie likimus laužančius milicijos pareigūno veiksmus pasakojo kraštotyrininkas.
Išsiskyrė vienas baras
Beje, jeigu dabartiniame Gedimino pr. (tuomet jis vadinosi Lenino pr.) buvusiame bare „Akimirka“ sulaikydavo gėjus, jie keliaudavo būtent į Spalio rajono milicijos skyrių.
A. Larinas teigė, kad šis baras buvo žinomas kaip neoficialus gėjų baras Vilniuje, jame milicija lankydavosi rečiau.
„Tame bare dirbdavo vyras, kuris buvo gėjus, todėl kiti gėjai jį aplankydavo. Niekas ten be gėjų neidavo, nes tai, kad ten renkasi išskirtinai homoseksualūs vyrai, visi puikiai žinojo“, – sakė jis.
Baras užsidarė 1992 metais po privatizacijos. Barmeno likimas – liūdnas: jis buvo nužudytas 1987 metais. „Kodėl – nežinia: niekas iš su manimi bendravusių informatorių šių aplinkybių nežino“, – tikino A. Larinas.
„Gėjai savo vietomis („pleškėmis“) nesidalindavo su moterimis“, – atskirtį tarp lesbiečių ir gėjų akcentavo jis.
Viskas ėmė keistis
Byrant Sovietų Sąjungai, Lietuvoje 1990 metais imtas leisti gėjų žurnalas „Adonis“, bet iki šių dienų neliko nė vieno jo egzemplioriaus.
1991 metų liepos 25 d. Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos narys Povilas Varanauskas Seime pristatė prieš homoseksualius asmenis nutaikyto Baudžiamojo kodekso straipsnio dekriminalizavimo projektą. Tačiau Seimas tam nepritarė. Tų pačių metų gruodį pateiktas dar vienas projektas, tačiau ir šįkart – nesėkmingai.
„Po to įsikūrė Gėjų ir lesbiečių informacinis centras, siekęs homoseksualumą kriminalizuojančio Baudžiamojo kodekso straipsnio panaikinimo“, – kalbėjo A. Larinas.
Pasak kraštotyrininko, 1992 metais buvo sulaikyta apie 30 vyrų, apkaltintų lytiniu santykiavimu su kitais vyrais. „Šie skaičiai yra tik atvejai, žinomi LGBTQ+ aktyvistams. O kiek dar nežinoma?“ – retoriškai klausė A. Larinas.
Anot jo, Latvijoje ir Estijoje šis diskriminacinis Baudžiamojo kodekso straipsnis netaikytas jau nuo 1984 metų. „Bet Lietuvoje tikrai nebuvo noro tą straipsnį panaikinti, o Lietuvoje policija rodė norą aktyviai kovoti prieš LGBTQ+ žmones“, – teigė kraštotyrininkas.
Mūsų šalyje viskas ėmė keistis 1993 metais, kurie – ypatingi Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės istorijoje.
1993 metų kovo mėnesį išleistas gėjų žurnalas „Naglis“.
 |
| Žurnalas „Naglis“ | Šaltinis: isgirsti.lt |
Tų pačių metų liepos 2 d. Seimas dekriminalizavo vyrų lytinius santykius abipusius sutarimu. „Ir toks žingsnis žengtas ne todėl, kad politikams rūpėjo apsaugoti LGBTQ+ teises, bet tam, kad Lietuva lengviau prisijungtų prie Europos Sąjungos. Seime – didžiulis konfliktas, kadangi vis tiek radosi politikų, kurie jokiu būdu nenorėjo atšaukti baudžiamosios nuostatos, nutaikytos į gėjus“, – aiškino A. Larinas.
Po to, kai Seimas ryžosi dekriminalizacijai, pirmą kartą pažeistas įstatymas, numatęs, kad Lietuvoje išleidžiami teisės aktai turi būti paskelbti Vyriausybės žiniose. „Argumentas toks: nepykdykime Lietuvos visuomenės“, – aiškino A. Larinas.
Jis pabrėžė, kad pirmoji oficiali organizacija Lietuvoje, kovojusi prieš homofobiją, yra „Lietuvos bendruomenė už seksualinę lygybę“. Ši organizacija įkurta po sovietų Baudžiamojo kodekso straipsnio, nutaikyto į gėjus, panaikinimo.
O štai 1993 metų gruodžio 3 d. atsidarė naktinis klubas „Amsterdamas“, priklausęs dabartiniam Lietuvos gėjų lygos vadovui Vladimirui Simonko.
Lietuvos lesbiečių lygą „Sappho“ įkūrė dabar Lenkijoje gyvenanti Nina Paškovska, rengusi vakarėlius savo bute Lazdynuose.
„Taigi, Lietuvos gėjų lyga dirbdavo už gėjų teises, o Lietuvos lesbiečių lyga – už lesbiečių teises. Ir įvyko trintis tarp šių dviejų organizacijų“, – tikino A. Larinas.
Gėjų vestuvės papiktino kunigą
1995 metais įkurta LGBTQ+ bendruomenei skirta svetainė gayline.lt, imta aktyviai skleisti informaciją.
Tų pačių metų rugsėjo 30 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ pasirodė ir pirmasis tekstas apie gėjų porą – V. Simonko ir Eduardą Platovą.
 |
| Šaltinis: lgl.lt |
1997 metais LRT parengė reportažą „Gėjų vestuvės“, mat du vyrai įžengė į Vilniaus arkikatedrą, pasibučiavo prie altoriaus ir paskelbė apie savo vestuves.
Remiantis LRT archyve išsaugotu reportažu, aplinkiniai buvo šokiruoti, reikalavo vyrų bažnyčią palikti.
Reportaže užfiksuoti vyrai, duodami interviu televizijai, kalbėjo, kad „tai nepakartojamas jausmas“, kai galima perbrėžti visuomenės ribas.
„Mes nieko nežinojome, viskas vyko labai slaptai“, – tuomet piktinosi kunigas Gintaras Petronis, priekaištavęs ir LRT reportažą rengusiai žurnalistei dėl „knaisiojimosi po šiukšlyną“.
 |
| Asociatyvi Dainiaus Urbanavičiaus/„Unsplash“ nuotr. |
A. Larinas teigė, kad visi šie duomenys yra surinkti iš archyvinės medžiagos, o taip pat ir tuo laikmečiu gyvenusių LGBTQ+ žmonių, sutikusių atsiverti, liudijimų.
„Kadangi dalis istorijų skaudžios, ne visi apie jas su manimi kalbėję asmenys norėjo viską detaliai prisiminti. Tačiau tai, ką pasakoju, yra išgyvenusių žmonių lūpomis ištarti liudijimai, kurie buvo ir patvirtinti aplinkinių pasakojimais“, – akcentavo kraštotyrininkas.