Yra terapijų, paremtų žodžiais, bet yra ir tokių, kurios prasideda, kai žodžiai nutyla. Muzikos terapija veikia per patirtį, kurią žmogus dažnai sunkiai gali paaiškinti net pats sau.
 |
| Terapeutė Kristina Ulevičiūtė sako, kad didžiausi iššūkiai kyla dėl socialinių normų, kurios spaudžia žmogų būti „tam tikru“ | Jarmo.net koliažas (asmeninio albumo, Pavel Danilyuk, Timur Weber/pexels.com nuotr.) |
.png)
Pašnekovė teigia, kad garsas veikia žmogaus psichiką, ir aiškina, kad muzikos terapija yra moksliškai pagrįsta praktika, taikoma tiek neurologijoje, tiek psichoterapijoje.
Kaip pabrėžia K. Ulevičiūtė, tokios terapijos esmė – tai sukūrimas erdvės, kur žmogus gali susitikti su savimi be kaukių ir išankstinio nusistatymo.
– Pirmiausia norėčiau paklausti apie jūsų profesinį kelią. Esate muzikos terapeutė. Kada supratote, kad muzika gali būti ne tik menas, bet ir gydymo priemonė, ir nusprendėte pasukti į šią terapijos kryptį?
– Pirmą kartą muzikos terapiją patyriau kaip muzikė. Tuo metu pasirodė gana keista, nes tai neturėjo nieko bendro su profesionaliu muzikavimu. Negalėjau suprasti, kaip žmogus, neturėdamas muzikinio išsilavinimo, gali patirti tokius gilius atsivėrimo momentus.
Būtent tai ir sužadino mano smalsumą, mat kilo klausimas, kaip garsas gali iššaukti vidinius žmogaus procesus. Tai mane labai nustebino ir paskatino domėtis studijomis. Sužinojau, kad muzikos terapija jau taikoma psichikos sveikatos centruose ir yra pripažinta mokslo sritis. Taip atsidūriau Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto menų terapijos programoje.
 |
| Asociatyvi „Cottonbro Studio“ nuotr. |
– Kaip apibrėžtumėte muzikos terapiją žmogui, kuris apie ją nieko nėra girdėjęs?
– Pateiksiu paprastą pavyzdį: kodėl beveik nė viena reklama neapsieina be muzikos? Taip yra todėl, kad garsas ir muzika tiesiogiai veikia mūsų smegenis.
Neuromoksliniai tyrimai atskleidžia, kad garsas aktyvuoja įvairius smegenų centrus, susijusius su emocijomis, prisiminimais, hormonų išsiskyrimu. Muzika gali sukelti tiek labai pozityvias, tiek itin sudėtingas emocijas. Muzikos klausymas aktyvina įvairias smegenų sritis, susijusias su emocijomis, dėmesiu, atmintimi ir sensoriniu apdorojimu.
Todėl muzikos terapija plačiai taikoma, pavyzdžiui, neurologijoje: po insultų, neurologinių traumų ar sergant neurodegeneracinėmis ligomis.
Taip pat egzistuoja psichoterapinė kryptis, su kuria dirbu aš. Ji siejasi su psichologija ir padeda žmogui pažinti save.
Muzikos terapijos sesijos paprastai trunka apie 1 val. 20 min. Vyksta tiek individualios konsultacijos, tiek grupiniai užsiėmimai. Nors terapijos centre yra muzikinė patirtis, svarbi proceso dalis yra ir refleksija, pokalbis bei emocinių išgyvenimų aptarimas kartu su terapeutu. Muzikos terapija glaudžiai siejasi su psichologiniu ir psichoterapiniu darbu: terapiniame procese klientas nėra paliekamas vien su savo patirtimi, bet lydimas saugioje, terapinėje erdvėje.
.jpeg) |
| Kristina Ulevičiūtė | Asmeninio archyvo nuotr. |
– Ar žmogus turi turėti muzikinių gebėjimų, kad galėtų dalyvauti?
– Priešingai – netgi geriau jų neturėti. Muzikiniai įgūdžiai kartais riboja spontanišką saviraišką. Terapijoje mes nesiekiame groti „teisingai“ ar gražiai. Tai nėra koncertas. Tikslas yra visai kitas – susitikimo su savimi. Mes gyvename pagal socialines normas, dažnai slopiname savo vidinius išgyvenimus. Muzikos terapija sukuria erdvę, kur galima būti savimi be žodžių.
Dažnai žmogui sunku įvardyti, ką jis jaučia, tačiau muzika leidžia tai išgyventi be verbalizavimo. Tai gali būti labai gilus procesas, kuris tęsiasi ir po sesijos.
– Šiuo metu renkate grupę LGBTQ+ asmenims. Kaip atsirado ši idėja?
– Aš pati nepriklausau LGBTQ+ bendruomenei, tačiau ši tema man artima. Studijų metu pasirinkau ją tyrinėti. Turiu asmeninės patirties: buvau susituokusi su homoseksualiu vyru. Tai buvo gera patirtis ir ši tema man natūraliai „prilipo“. Tyrimai sulaukė didelio susidomėjimo akademinėje bendruomenėje ir dabar esu skatinama tęsti šią kryptį.
– Kaip vertinate LGBTQ+ asmenų psichologinę sveikatą Lietuvoje?
– Didžiausi iššūkiai kyla dėl socialinių normų, kurios spaudžia žmogų būti „tam tikru“. Taip pat dėl nuolatinio vaidmens atlikimo, kai negali būti savimi kasdienybėje Trečias svarbus aspektas – atsiskleidimas. Ir čia kalbu ne tik apie „coming out“ visuomenei, bet ir apie vidinį savęs priėmimą. Muzikos terapija šiuo atveju tampa erdve, kur žmogus gali saugiai pabūti su savimi ir stiprėti.
– Su kokiais pagrindiniais psichologiniais iššūkiais dažniausiai susiduria jūsų klientai?
– Tai dažniausiai tarpasmeniniai, šeimos ir socialiniai santykiai. Patirtys gali būti labai įvairios – nuo subtilių kasdienių įtampų iki stiprių išgyvenimų.
– Ar būna, kad žmones reikia paruošti terapijai?
– Taip. Pirmiausia kalbamės apie žmogaus lūkesčius ir jo santykį su muzika. Remiantis tuo formuojamas terapijos procesas.
Taip pat svarbu įvertinti psichikos būklę – kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, sergant tam tikrais sutrikimais, kai kurios metodikos gali būti netinkamos.
– Kaip jūs pati atsiribojate nuo klientų patirčių? Juk tai emociškai sudėtingas darbas.
– Turiu vidinę discipliną – tarsi simboliškai „uždarau duris“ po kiekvienos sesijos. Darbo metu esu visiškai su klientu, tačiau po to atsitraukiu.
Man labai svarbus konfidencialumas – tai pagrindinis etikos principas. O emocinę pusiausvyrą padeda palaikyti asmeninės praktikos, pavyzdžiui, malda.