„Valstybė, kuri veikia!“ – tokie skambūs šūkiai puikavosi ant vienos rinkimus laimėjusios politinės partijos plakatų. Tačiau vos nutilus rinkimų šurmuliui, šie lozungai buvo greitai pamiršti. Kartu buvo paminti ir deklaruoti kairiosios politikos principai, o valdžios dėlionėje atsirado vietos kone visiems – nuo teisiamų antisemitų ir antivalstybininkų iki konservatyvių dešiniųjų „valstiečių“.
.jpg) |
| Eduardas Bogdanovas | Asmeninio archyvo nuotr. |
.jpg)
Tuo pat metu imtasi ir kitų, gerai pažįstamų politinio repertuaro numerių: bandymų tramdyti „nepaklusnų“ visuomeninį transliuotoją, menkinti pilietinius protestus ir kovoti su vadinamuoju „Vilniaus burbulu“.
Kai valdžia stokoja kompetencijos, o visuomenė ima pernelyg atidžiai stebėti jos veiksmus, visada pravartu pasiūlyti seną, bet veiksmingą receptą – „Duonos ir žaidimų“.
Šiandien tam nebereikia nei arenų, nei laužų, nei pogromų. Užtenka politinės tribūnos, kelių mikrofonų ir patogiai pasirinkto taikinio, kuriuo šį kartą tapo LGBTQ žmonės bei jų pamatines teises ginantis Konstitucinis Teismas.
Pirmiausia buvo pažerta „duonos“ – milijardai iš antrosios pakopos pensijų sistemos. O netrukus atėjo eilė ir „žaidimams“, beliko tik išsirinkti tinkamą „žaidimų“ objektą.
Istorija rodo, kad visuomenei panašiose situacijose visais laikais buvo siūloma iš plataus reginių repertuaro: nuo kraujo baloje susiraičiusio gladiatoriaus konvulsijų iki šventiško „raganų“ deginimo ar „krištolinės nakties“. Šiandien tam nebereikia nei arenų, nei laužų, nei pogromų. Užtenka politinės tribūnos, kelių mikrofonų ir patogiai pasirinkto taikinio, kuriuo šį kartą tapo LGBTQ žmonės bei jų pamatines teises ginantis Konstitucinis Teismas.
Šis Seimas ir jo deleguota Vyriausybė akivaizdžiai manipuliuoja visuomenės nuomone, sąmoningai ją skaldo ir kuria priešpriešą tarp „savų“ ir „svetimų“. Įvykių seka kalba pati už save: Teisingumo ministerijos bandymai apeliacine tvarka vilkinti ir sabotuoti teismų sprendimus partnerystės klausimais, kliūtys vienišoms moterims pasinaudoti pagalbinio apvaisinimo galimybėmis, homofobine retorika pagarsėjusio politiko teisinė reabilitacija. Ir, galiausiai, visa tai kulminaciją pasiekia ultranacionalisto Vytauto Sinicos siūlomu referendumu dėl konstitucinės „šeimos sampratos“.
Ir čia jau nebelieka vietos jokioms interpretacijoms. Patys iniciatyvos autoriai atvirai pripažįsta, kad jų tikslas – užkirsti kelią neheteroseksualių žmonių lygybei. Tai nėra diskusija apie šeimą. Tai nėra rūpestis vaikais. Tai – politinis projektas, skirtas daliai Lietuvos piliečių parodyti jų tariamą „vietą“.
Normalioje teisėkūros praktikoje įstatymai kuriami tam, kad gerintų žmonių gyvenimą, spręstų problemas ar stiprintų teisinį saugumą. Tačiau ši iniciatyva išsiskiria vienu esminiu bruožu – ji neturi nei vieno beneficiaro. Nei viena „tradicinė“ šeima negyvens geriau, saugiau ar oriau, jei tokios pataisos būtų priimtos. Niekam neatsiras daugiau teisių, niekieno gyvenimas nepagerės. Vienintelis jų tikslas – konstituciškai įtvirtinti diskriminaciją, nurašytą nuo mūsų Rytų kaimynų teisėkūros „metodičkų“.
Tai būtų ne kas kita, kaip mėginimas aukščiausiu teisiniu lygmeniu įteisinti dalies Lietuvos šeimų ir pavienių žmonių segregaciją. Ir tai ne tik prieštarautų kitiems Konstitucijos straipsniams, draudžiantiems diskriminaciją dėl prigimtinių žmogaus savybių. Tai prieštarautų pačiai demokratinės valstybės idėjai – ir, tiesą sakant, elementariam sveikam protui.
Šių iniciatyvų šalininkai dažniausiai nesugeba argumentuotai paaiškinti, kam visa tai reikalinga. Dažniausiai jie prisidengia „daugumos valia“. Tačiau istorija ne kartą parodė, kad dauguma nebūtinai yra teisi, ypač kai kalbama apie fundamentalių žmogaus teisių klausimus. Dauguma gali klysti. Dauguma gali būti klaidinama propagandos. Dauguma gali tapti manipuliacijos įrankiu.
Homofobija dažniausiai kyla ne iš žinojimo, o iš nežinojimo. Ne iš argumentų, o iš baimių, stereotipų ir sąmokslo teorijų. Nors kai kurie politikai mėgsta mojuoti religijos vėliava, verta prisiminti, kad gerokai katalikiškesnėse Pietų Europos ar Lotynų Amerikos valstybėse tokios diskusijos jau seniai išspręstos civilizuotai. Lietuvoje buitinė homofobija kyla ne iš Bažnyčios mokymo. Ji kyla iš sovietinio mentaliteto – autoritarinės kultūros relikto, paremto baime, kontrole ir kitoniškumo atmetimu. Tai pasaulėvaizdis, kuriame kitoks žmogus suvokiamas ne kaip lygiavertis bendrapilietis, o kaip grėsmė, kurią reikia pažaboti, nutildyti arba eliminuoti. Iš čia ir kyla tas kalėjimo „paniatkių“ persmelktas brutualumas, žmogaus orumą menkinantis požiūris bei nepakantumas viskam, kas netelpa į siaurą „normalumo“ rėmą. Tai vienas ryškiausių sovietinio žmogaus palikimo bruožų, kuris demokratinėje visuomenėje vis dar pernelyg dažnai painiojamas su tradicija ar vertybėmis.
Nors politikai mėgsta kartoti, kad jiems „svarbiausia – žmogus“, jų veiksmai dažnai liudija priešingai. Jie deklaruoja rūpestį demografija, emigracija ir savižudybių statistika, tačiau tuo pat metu stengiasi atimti iš dalies savo piliečių teisę gyventi oriai, kurti šeimą, susilaukti vaikų ir turėti teisinę apsaugą sau bei savo artimiesiems.
Įvairių tyrimų duomenimis, neheteroseksualūs asmenys sudaro nuo 5 iki 8 procentų visos populiacijos. Tai – dešimtys tūkstančių žmonių Lietuvoje. Žmonių, kurių šeimos vis dar laikomos mažiau vertingomis. Žmonių, kurių diskriminacija vis dar toleruojama. Žmonių, kuriems valstybė pernelyg dažnai siunčia vieną ir tą pačią žinią: jūs čia nepageidaujami.
Ar tikrai galime rimtai kalbėti apie demografijos krizę, kai sąmoningai ribojame dalies žmonių galimybes kurti šeimą ir susilaukti vaikų? Kai stumiame juos į emigraciją? Kai leidžiame jiems suprasti, kad jų meilė, jų šeimos ir jų gyvenimai yra menkesni?
Tačiau skaudžiausia šių politinių žaidimų kaina tenka vaikams ir paaugliams. Ypač tiems, kurie tik pradeda suvokti savo tapatybę. Kai iš aukščiausių valstybės tribūnų jie girdi, kad yra „neteisingi“, „grėsmingi“ ar neverti lygių teisių, tai nėra vien abstrakti politinė retorika. Tai žinutė, kuri smogia tiesiai į jų savivertę, orumą ir norą gyventi.
Ne vienas tyrimas rodo, kad LGBTQ jaunuoliai patiria gerokai didesnę depresijos, savęs žalojimo ir savižudybės riziką. Ir kai politikai sąmoningai kursto neapykantą, jie negali apsimesti, jog tai tėra „nuomonė“ ar „vertybinė pozicija“. Žodžiai turi pasekmes. Kartais – mirtinas.
 |
| Asociatyvi „Cottonbro Studio“ nuotr. |
Todėl kiekvienas politikas, kuris sąmoningai demonizuoja LGBTQ žmones, kiekvienas, kuris iš jų teisių daro rinkiminį spektaklį, privalo suvokti savo atsakomybę. Kai jaunas žmogus pasijunta nereikalingas savo valstybei, kai jis ima tikėti, kad jo gyvenimas yra mažiau vertingas, politikų žodžiai tampa nebe retorika, o ginklu. O ginklai žeidžia. Kartais – mirtinai. Už atmosferą, kurioje jauni žmonės ima neapkęsti savęs, už visuomenę, kurioje jie stumiami į neviltį, tenka ne tik politinė, bet ir moralinė atsakomybė. Taip, ir Vytautui Sinicai, ir kiekvienam, kuris neapykantą paverčia politiniu kapitalu.
Valstybė veikia tik tada, kai ji gina visų savo piliečių teises ir laisves. Kai nė vienas žmogus nėra paliekamas už jos ribų. Kai ji kuria bendruomenę, o ne ieško priešų. Nes valstybės stiprybė matuojama ne tuo, kaip ji elgiasi su dauguma, o tuo, kaip ji saugo tuos, kuriuos lengviausia paversti taikiniais. Priešingu atveju tai jau ne valstybė žmonėms. Tai valstybė, veikianti prieš žmones.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės,
kurios nebūtinai atspindi jarmo.net poziciją.
Turite nuomonę? Rašykite e. p.
redakcija@jarmo.net
.png)