Apeliacinio teismo, kurio kolegijoje labai kvalifikuoti teisėjai, sprendimas išteisinti Petrą Gražulį (po to, kai pirma instancija nuteisė) sukėlė sumaišties tiek mano, tiek, matau, kitų neapykantos nusikaltimų temą sekančių žmonių galvose.
 |
| Skirmantas Bikelis | Jarmo.net koliažas (Olgos Posaškovos/LRS ir Martina Martinez/pexels.com nuotr.) |
Teismas pripažino niekinimą (kad pasisakymai buvo itin įžeidūs, žeminantys), bet sako „nematome dar ir neapykantos skatinimo“.
Pasiremdamas 2016 m. ir 2018 m. LAT nutartimis (priimtomis dar iki EŽTT sprendimo Beizaras ir Levickis prieš Lietuvą (2020)). Ir atsisakydamas vadovautis 2024 m. LAT nutartimi. Ir prieštaraudamas savo paties teiginiui sprendime, kad BK numato alternatyvius veiksmus, kurių bet kurio vieno pakanka, kad nusikaltimas būtų baigtas.
 |
| Petras Gražulis | Alexis Haulot/EP nuotr. |
Mano nuomone, viešas tyčiojimasis ir niekinimas savaime yra neapykantos skatinimo veiksmai. Tam tikros asmenų grupės nužmoginimas (vadinant iškrypėliais, sulyginant su pedofilais, vadinant venerinių ligų šaltiniu (net pasakant ,,nelieskit, užkrėsit!“), įvardinant tiesiog blogiu – tai, ką viešai darė Gražulis – kuria tokių žmonių įvaizdį kaip visuomenės priešo, su logine išvada, kad prieš juos neva galima kovoti. Nekalbant, kad neva galima riboti jų teises. Nes juk ,,Untermensch“ (prasminis vertimas iš vok. – žemesnė rasė).
Ar žmonių grupės priskyrimas prie „Untermensch“ nėra neapykantos skatinimas ir net „tiesioginis“ neapykantos skatinimas?
Apeliacinis teismas pasigedo ,,tiesioginių“ dalykų byloje.
.png)
Ar nėra taip, kad neapykantos kalbą kai kurie mūsų gebame atpažinti tik apipintą rusiškų keiksmažodžių ir minint smurtinius veiksmus, o išsakytos sklandžia Seimo nario lietuvių kalba – niekaip?
Nužmoginimo technikos ir jų galimos pasekmės (ypač, kai jomis užsiima politikai, esantys dėmesio centre, ne koks pavėpęs komentatorius kažkur po portalo straipsniu) turėtų būti visiems neblogai žinomos ir ne tik remiantis XX a. pirmos pusės istorija.
Jei BK būtų parašyta „viešai tyčiojosi, niekino ar kitaip skatino neapykantą“ prieš grupę žmonių, teisėjams būtų aiškiau. Bet turėtų būti aišku ir taip.
Apeliacinis teismas, be kita ko, išsitraukė argumentą iš iki Beizaras/Levickis eros: iškėlė sistemiškumo niekinimo reikalavimą.
Beizaras/Levickis byloje buvo aiškiai pasakyta, kad sistemiškumo reikalavimas yra perteklinis. Juolab, bandyti teisinti Gražulį sistemiškumo nebuvimo argumentu, sakyčiau, yra kiek kurioziška.
Teismo argumentas ir skamba kurioziškai: ,,inkriminuoti nuteistojo pasisakymai neturėjo pasikartojančio bei sistemingo pobūdžio, nors P. Gražulio pažiūros bei polinkis provokuoti yra plačiai žinomos Lietuvoje“.
Ir dar vienas aspektas: ar nėra taip, kad neapykantos kalbą kai kurie mūsų gebame atpažinti tik apipintą rusiškų keiksmažodžių ir minint smurtinius veiksmus, o išsakytos sklandžia Seimo nario lietuvių kalba – niekaip? Ar įstatymų leidėjas kriminalizavo tik pagėrusių komentatorių burnojimą, bet ne ideologišką ir kryptingą viešą žmonių grupių niekinimą ir priskyrimą prie ,,Untermensch“?
Apeliacinio teismo sprendimo Nr. 1A-163-1076/2026.
Linkėjimai žodžio laisvės šalininkams, ultima ratio principo minėtojams ir tiesioginės tyčios neradėjams.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės,
kurios nebūtinai atspindi jarmo.net poziciją.
Turite nuomonę? Rašykite e. p.
redakcija@jarmo.net