„Sėdžiu, tyliu, bet labai intensyviai klausau, kas aplinkui vyksta“, – frazę, pasakytą vieno LGBTQ+ žmogaus, cituoja Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos doktorantė Rasa Katinaitė. Anot jos, šis sakinys gerai apibūdina, ką patiria dalis LGBTQ+ bendruomenės Lietuvoje.
 |
| Rasa Katinaitė | Jarmo.net koliažas (V. Zaveckaitės ir asociatyvios „Media Lens King“, Ketut Subiyanto/pexels.com nuotr.) |
.png)
LGBTQ+ bendruomenės gyvenimas – tai nuolatinis budrumas, dedant nematomas pastangas prisitaikyti ir susiduriant su dviem realybėm: viena, kai gali būti savimi, ir kita, kai reikia slėptis.
Būtent šią ribą tarp saugumo ir nesaugumo aiškinasi R. Katinaitė, kviečianti visus pilnamečius LGBTQ+ žmones Lietuvoje dalyvauti anoniminėje apklausoje.
Apklausoje galima dalyvauti spustelėjus šią nuorodą.
Nesaugumas įstringa
Tyrimai rodo, kad žmonėms lengviau prisiminti patirtis, kai buvo jaučiamas nesaugumas. „Nesaugumo patirtys kelia tiesioginį pavojų žmogui, dėl to natūralu, kad jos labiau įsirėžia į atmintį“, – aiškino psichologė.
„Akivaizdu, kad nesaugumas dominuoja mūsų visuomenėje“, – pridūrė ji.
Visuomenėje jaučiamas homofobinis, transfobinis fonas. „Kiekvienas neigiamas komentaras medijose, išgirsti atgarsiai apie užpuolimus gatvėje ar po „Pride“ eitynių, nuolatiniai kvestionavimai viešojoje erdvėje dėl Partnerystės įstatymo reikalingumo, išgirsti komentarai ar juokeliai apie LGBTQ+ asmenis darbovietėje, mokykloje, šeimoje – visa tai kuria nesaugumo atmosferą, nes iš visų šių mažų dalelių žmogus gauna žinią, kad visuomenėje jis ar ji ar jie nėra laukiami, norimi, kad yra kažkas prastesnio“, – tikino R. Katinaitė.
Psichologė mano, kad turbūt Lietuvoje neatsirastų nei vieno LGBTQ+ žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs kažko homofobiško, transfobiško ar stigmatizuojančio savo gyvenime. „O bet tačiau, tam ir darome tyrimą, kad pažiūrėtume, ar tikrai to nesaugumo patyrimo yra daugiau nei saugumo ir kaip tas nesaugumo bei saugumo patyrimas vėliau paveikia asmens gerovę“, – komentavo ji.
Nuolatinis budrumas
Nesaugumas pasireiškia konkrečiais elgesio modeliais. Tiesa, psichologė pabrėžė, kad „strategijos” eikvoja daug energijos, nes LGBTQ+ žmonės stebi ir įvertina kiekvieną savo ir kitų judesį ar žodį.
„Išties, man labai patiko viena citata, kurią išgirdau viename iš kokybinio tyrimo interviu: „Kai būna tarkim... kokie triušiai, jie labai klauso tą visą pavojų, va toks grynai atrodo, sėdžiu, tyliu, bet labai intensyviai atrodo klausau kas aplinkui vyksta, visą aplinką bandau suprasti“. Ši frazė man labai aiškiai atspindi tą budrumą, kurį LGBTQ+ asmenys gali patirti“, – dėstė pašnekovė.
.jpg) |
| Rasa Katinaitė | V. Zaveckaitės nuotr. |
„Pastebima tendencija, kad kai yra nesaugu – mūsų kūnas ir protas tiesiog bando gintis taip, kaip išmano, – tikino. R. Katinaitė. – Dažniausiai tai pasireiškia per itin dideles pastangas nuslėpti savo tapatybę. Galbūt nekalbant apie savo partnerį ar partnerę visai, kad tik nereikėtų paminėti jo ar jos lyties, galbūt keičiant savo elgesį ir manieras, kad jie labiau atitiktų lyties normas, galbūt pasirinkimą tylėti, kai išgirsta neigiamus komentarus iš baimės, kad juos sakantys žmonės nesusietų manęs su LGBTQ+ bendruomene, o gal tiesiog per atsargų planavimą, kur ir kada galima paimti savo partnerį ar partnerę už rankos, pavyzdžiui, tik tuščiose gatvėse, tik gerai apšviestose gatvėse, tik miesto centre – t.y. vietose, kur asmuo jaučiasi saugiai“
Arba iš anksto ruošiami atsakymai į numanomus klausimus. „Pavyzdžiui, numato, ką sakys, jeigu darbe kas nors paklaus apie santykius. Susikuria patogų atsakymą, kuris neatskleistų partnerio lyties. Arba, pavyzdžiui, translytis asmuo, kurio vardas dar nėra oficialiai pakeistas, pietaudamas ar keliaudamas su kitais žmonėmis gali susiplanuoti, kad visur mokės už save ir už nieką kitą, t.y. nesidalins sąskaitų ar kainų, kad tik nereikėtų vėliau pateikti savo sąskaitos numerio, nes tame numeryje yra netinkamas vardas, kurio nesinori sakyti kitiems žmonėms“, – pasakojo psichologė.
Gyvenimas su antra kauke
Pasak R. Katinaitės, tokia savikontrolė rodo nesaugumą.
„Galima sakyti, kad toks žmogus jaučiasi nesaugus savo socialinėje aplinkoje, t.y. jis jaučia, kad turi kažkaip keisti save, kad galėtų pritapti visuomenėje, kad visuomenė ar nepažįstamieji nepriims jo ar jos tokio, koks yra.
Turbūt kiekvienas iš mūsų kažkokią rolę visada vaidina visuomenėje, labai retai kada žmonės visai negalvoja, ką sako ir daro, tik LGBTQ+ asmenų atveju šis jausmas dvigubinasi, nes viena vertus reikia turėti kaukę, kurią visi turi bendraudami, <...> bet kita vertus, reikia užsidėti papildomą kaukę, kuri slepia dalį asmenybės: vartoti netinkamą vardą, nekalbėti apie savo partnerį arba įsivertinti, ar galima apie tai kalbėti. Šios papildomos kaukės daugumai žmonių užsidėti netenka“, – dėstė tyrėja.
 |
| Asociatyvi „Cottonbro Studio“ nuotr. |
Pasekmės sveikatai
Nuolatinė įtampa turi biologinių pasekmių. „Nesaugumas yra stresas, o kai būna stresas, organizmas pasiruošia gintis“, – aiškino R. Katinaitė.
Ilgainiui žmogus išsenka. „Mūsų organizmas niekada negali pilnai atskirti, ar mes ginamės nuo socialinių dalykų, emocinių dalykų, ar nuo fizinių, tai kai yra pavojus, organizmas ruošiasi kovai su priešu, t.y. kūne vyksta uždegimas. Tai yra vadinama sisteminiu uždegimu, nes jei žmogus yra nuolat strese, to fiziologinis poveikis yra beveik toks pats, lyg žmogus nuolat kovotų su kažkokiu virusu savo kūne“, – pasakojo tyrėja.
Anot psichologės, kūnas nuolat ginasi ir tai išsekina organizmą. „Dėl to prastėja sveikata, daugėja su stresu susijusių ligų ir tiesiog žmogus mažiau energijos turi kitiems dalykams, nes daug energijos yra sunaudojama saugumo užtikrinimui. Jau seniai žinoma, kad mintys, nerimas atima daug energijos“, – tikino pašnekovė.
Kur randamas saugumas?
Vis dėlto egzistuoja ir saugios erdvės, nereikalaujančios tiek energijos.
„Dažniausiai tai yra žmonės: draugai ar artimieji, kurie įrodė savo besąlyginį priėmimą“, – akcentavo R. Katinaitė.
Šie žmonės žino apie asmens tapatybę ir jos nesureikšmina, todėl žmogus jaučiasi visiškai normalus. „Ir, kaip taisyklė, LGBTQ+ asmenims tai dažniausiai (bet tikrai ne visada), būna vietos, kur jie yra su kitais LGBTQ+ asmenimis, nes ten tiesiog nėra kitoniškumo jausmo, kai visi yra „kitokie“. Visi priklauso stigmatizuojamai grupei, gaunasi, kad niekas nėra kitoks“, – pabrėžė psichologė.
Tai yra labai svarbi patirtis žmogui, nuolat besijaučiančiam esant mažuma, kai staiga pasijaučiama daugumoje.
„Žinoma, yra ir vietų, kurios automatiškai yra saugios, pavyzdžiui, namai, kur gali žmogus būti be kaukių, LGBTQ+ bendruomenės erdvės, kuriose daug dėmesio yra skiriama saugumo kūrimui – saugumo visiems, nepaisant jų ypatybių“, – tikino pašnekovė.
 |
| Asociatyvi Patricia Luquet/pexels.com nuotr. |
Tiria saugumo patirtis
Nors dauguma tyrimų koncentruojasi į diskriminaciją ar patyčias, R. Katinaitė siekia susidaryti platesnį vaizdą.
„Man visuomet buvo keista, kad nėra kalbama apie LGBTQ+ asmenų stiprybes ir pozityvias patirtis“, – sakė pašnekovė.
R. Katinaitė savo tyrime daug dėmesio skiria būtent LGBTQ+ bendruomenės saugumo klausimui.
Būtent todėl tyrėja nusprendė parašyti daktaro disertaciją, kurios tema skamba taip: „Lietuvoje gyvenančių LGBTQ+ asmenų socialinio saugumo patyrimo ir jo sąsajų su psichosocialiniais veiksniais analizė”.
„Norėjosi atskleisti ir tą teigiamą, pozityvią dalį, lyg ir atkreipti kolegų ir visų besidominčių dėmesį į tai, kas yra gerai ir į tai, ko mes turėtume siekti“, – kalbėjo pašnekovė.
 |
| Asociatyvi „RDNE Stock project“/pexels.com nuotr. |
Pasak jos, saugumo patirtys ne mažiau svarbios nei patirti sunkumai: „Saugumas nėra kažkas, ką mes galime tirti ir suvokti atskirtai nuo nesaugumo ir diskriminacijos.“
„Mums visiems – tiek LGBTQ+ asmenims, tiek cis-het žmonėms – šis jausmas yra labai svarbus, nes būtent jis padeda jaustis visuomenės dalimi, o žiūrint iš evoliucinės perspektyvos – būti dalimi grupės, dalimi visuomenės reiškia išgyventi, taigi, galima pagražintai sakyti, kad mūsų kraujyje yra užkoduota siekti socialinio saugumo“, – tikino psichologė.
Saugumas išgyvenamas skirtingai, bet labiausiai jį galima atpažinti jaučiant ramybę, išgyvenant tai, kad su aplinkui esančiais žmonėmis galima atsipalaiduoti ir nereikia įrodyti, kad esu geras, tinkamas.
„Pernai atlikome interviu šia tema, tai dažniausiai LGBTQ+ žmonės kalbėjo, kad jaučiasi saugiai tada kai kūnas atsipalaiduoja, nebėra minčių srauto, kai gali tiesiog būti savimi, nekeičiant savo elgesio ar asmenybės, t.y. būti, kaip būnasi“, – dėstė R. Katinaitė.
Tyrėja atskleidė ir tai, kas jai yra saugumas: „Man saugumas asocijuojasi su ramybe: tiek kūno, tiek minčių, tie kito žmogaus. Būtent ta ramybė, tyla mintyse ir kūne yra saugumas ir jis yra labai svarbus, nes tik esant ramybei ir tylai gali mintyse atsirasti kiti dalykai. Jei asmuo nesijaučia saugiai, tai jo tikslas yra išgyventi, išlikti, taigi nėra energijos ir erdvės kūrybai, idėjoms, darbui. Taigi, jeigu nesijauti saugiai, gali būti, kad negalėsi funkcionuoti pilnavertiškai, atskleisti viso savo potencialo“.