Ne kartą esu girdėjęs, kad Palestinos palaikymas niekaip nedera su LGBTQ+ teisėmis. Tai girdėjau net tik iš visuomenės veikėjų, draugų, bet ir iš pačios LGBTQ+ bendruomenės narių. Drąsiai palaikome Ukrainą, bet Gazoje vykstantį genocidą dažnai paliekame paraštėse. Kodėl? Gal tai mūsų empatijos ar informacijos trūkumo problema? Gal tai rasizmo požymis, kai kitos odos spalvos žmogaus gyvybę yra mažiau verta? Nusprendžiau to paklausti vienos žymiausios Lietuvos žurnalistės Ritos Miliūtės.
 |
| Marius Samavičius rašo, kodėl dalis LGBTQ+ bendruomenės palaiko palestiniečius Gazoje | Jarmo.net koliažas („Daily Record“ ir asociatyvi Jeanne Menjoulet/flickr.com nuotr.) |
Dar 2024 birželio mėnesį per „Messenger” programėlę parodžiau savo nusivylimą dėl žurnalistės požiūrio į genocidą Gazoje. Tąkart R. Miliūtė sarkastiškai atsakė: „Nuvažiuokit į Gazą vaivorykšte pamojuot. Tada žiūrėsim, kaip norėsis blėnius rašinėti“. Verta paminėti, kad susirašinėjime aš neminėjau, kokia yra mano seksualinė orientacija.
Iš pradžių maniau, kad tai emocinis komentaras, tačiau vėliau supratau – tai pasaulėžiūros išraiška. Šioje trumpoje frazėje užkoduotas visas naratyvas: jei esi LGBTQ+ žmogus, remiantis palestiniečių gyvybes, – tu kvailas. Nes neva „ten mėto gėjus nuo stogų“. Nes „ten nėra teisių“. Nes „jie patys kalti“. Tokiu būdu queer tapatybė paverčiama argumentu prieš empatiją. Tai sena kolonijinė taktika naudoti žmogaus teises kaip ginklą, o ne vertybę.
 |
| Rita Miliūtė | Olgos Posaškovois/LRS nuotr. |
Kad mano interpretacija nebūtų subjektyvi, išsiunčiau R. Miliūtei kelis klausimus keletą kartų, suteikdamas jai galimybę paaiškinti savo poziciją. Citatos buvo aiškiai pažymėtos, klausimai konkretūs, siekiant skaidrumo: „Ar patvirtinate, kad citatos „Nuvažiuokit į Gazą vaivorykšte pamojuot, Gazoje tikrai geresnė padėtis su visom teisėm ir “malonėkit eiti pasiedukuoti kol nepasiunčiau ten, kur siųst turėčiau” yra Jūsų? „Kaip šiandien interpretuojate frazę „Nuvažiuokit į Gazą vaivorykšte pamojuot?”
Atsakymas buvo toks: „Jeigu galvojate, kad neturiu daugiau ką veikti, kaip susirašinėti su tamsta, smarkiai klystate. Į klausimus vieną kartą atsakiau, jeigu nepatinka, mažai kuo galiu padėti“.
Vėliau dar aštresnis: „Kadangi turiu susirašinėjimą, nebus sunku įrodyti, kaip buvo iš tikrųjų. Jeigu nesugebate suformuluoti visų klausimų iš karto ir dabar jums trūksta ženklų iki darbui reikalingos apimties, malonėkite šitos savo problemos neperkelti man“.
Tai nebe ginčas dėl nuomonių. Tai atmetimas pačios pareigos atsakyti, kai klausimas paliečia moralinę atsakomybę. Tokiu būdu nutylima viskas, kas netelpa į patogų naratyvą kaip LGBTQ+ palestiniečiai, gyvenantys dvigubos priespaudos sąlygomis, tūkstančiai žuvusių vaikų, moterų, žurnalistų, tarptautinių institucijų dokumentuotas genocido mastas. Kai paminėjau šiuos faktus, įskaitant Tarptautinio Baudžiamojo Teismo, „Amnesty International“, „Human Rights Watch“, UNICEF ir Raudonojo Kryžiaus ataskaitas, R. Miliūtė nebandė diskutuoti.
2024 m. vasarą R. Miliūtė „Redakcija.lt“ kanale publikavo reportažą „4 dienos Izraelyje | Atostogos IL“, kuriame kalbama tik apie Izraelio pusės nuostolius. Apie palestiniečių civilius – nė žodžio. Kelionė surengta su „European Leadership Network“, o pabaigoje keliami klausimai apie „antisemitizmo bangą“. Šiame kontekste jos frazė apie „Gazos teises“ įgauna kitą prasmę: tai ne sarkazmas, o žiniasklaidos pozicija – selektyvus humanizmas. Taip, antisemitizmas yra problema, taip pat kaip ir islamofobija.
Remiantis viešai platinama „AlJazeera“ infografika, apimančia laikotarpį nuo 2023 m. spalio 7 d. iki 2026 m. sausio 6 d., Gazos Ruože žuvusių palestiniečių skaičius siekia mažiausiai 71 391, o dar tūkstančiai žmonių laikomi dingusiais po griuvėsiais. Tai reiškia, kad buvo nužudytas maždaug 1 iš 33 Gazos gyventojų. Be to, mažiausiai 171 279 tūkstančiai palestiniečiai buvo sužeisti, daugelis jų patyrė negrįžtamų, gyvenimą visam laikui pakeitusių sužalojimų, tai 1 iš 14 žmonių Gazoje.
Laikotarpis: 2023-10-07 – 2026-01-06
Tūkstančiai žmonių laikomi dingusiais po griuvėsiais.
Net ir po paskelbtų paliaubų smurtas nesiliovė: nuo jų pradžios žuvo dar bent 424 žmonės, o 1 199 buvo sužeisti. Šie skaičiai, grindžiami Palestinos sveikatos ministerijos ir Gazos vyriausybės žiniasklaidos biuro duomenimis bei palydovine žalos analize, plačiai platinami socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje ir tarptautinių žmogaus teisių organizacijų kanaluose, tapdami svarbiu dokumentu ir liudijančiu katastrofišką humanitarinę situaciją ir mastą, kuris vis plačiau apibūdinamas kaip genocidas.
Svarbu paminėti ir tai, kad pastaraisiais metais tarptautinės žmogaus teisių organizacijos bei Jungtinių Tautų institucijos yra užfiksavusios rimtus kaltinimus dėl Izraelio karių vykdyto seksualinio smurto prieš palestiniečius, įskaitant sulaikytuosius. JT specialiųjų pranešėjų, „Amnesty International“, „Human Rights Watch“ ir kitų organizacijų ataskaitose minimi liudijimai apie seksualinį pažeminimą, grasinimus išžaginimu, priverstinį nusirengimą ir atskirais atvejais – apie daiktų kišimą į sulaikytų asmenų tiesiąją žarną kaip bausmės ar kankinimo formą.
 |
| Asociatyvi Monirul Islam/pexels.com nuotr. |
Šie kaltinimai apima tiek vyrus, tiek moteris ir nėra siejami su seksualine orientacija, jie liudija apie sisteminį smurtą, naudojamą kaip kontrolės ir dehumanizacijos priemonę. Todėl teiginys, jog LGBTQ+ žmogui „pavojinga Gazoje“, bet saugu Izraelio vykdomos karinės kontrolės sąlygomis, tampa morališkai ir faktiškai problemiškas: realybėje pavojus kyla ne iš queer tapatybės, o iš okupacijos, karo ir nebaudžiamumo, kuriuose seksualinis smurtas tampa dar vienu ginklu.
Priešininkų dažnas argumentas dėl LGBTQ+ teisių trūkumo Lietuvoje yra toks: „nuvažiuokit į musulmonų šalis, kur mėto gėjus nuo stogų, tada suprasit, kaip gerai gyvenat“. Man jis atrodo ne tik logiškai klaidingas, bet ir morališkai pavojingas. Jo esmė paprasta: jei kažkur pažeidžiamos LGBTQ+ teisės, tuomet tų žmonių gyvybės tampa mažiau vertos, o smurtas prieš juos neva „suprantamas“ ar net pateisinamas.
Taip sukuriama iškreipta moralinė hierarchija, kurioje empatija suteikiama tik tiems, kurie jau galimai atitinka mūsų vertybes. Tačiau žmogaus teisės nėra mainų sistema. Aš nepalaikau palestiniečių todėl, kad jie „teisingai“ žiūri į queer žmones, ir aš nepalaikau genocido todėl, kad nenoriu, jog žmonės būtų žudomi.
Jei sekčiau šią logiką iki galo, tada gyvenant Jungtinėje Karalystėje, kur LGBTQ+ teisės yra užtikrintos, būtų galima man pasakyti: „Kodėl tau rūpi Lietuva, jei ten nėra lygių teisių?“ Ar tai reikštų, kad Rusijos agresija prieš Lietuvą būtų mažiau smerktina? Žmonių gyvybės vertinimas pagal tai, kaip jie vertina tave, nėra moralė. Tai cinizmas, maskuojamas žmogaus teisių kalba.
 |
| Asociatyvi pexels.com nuotr. |
Yra dar vienas šios istorijos sluoksnis, apie kurį svarbu kalbėti. Viename iš interviu R. Miliūtė pati pasakoja, kad mokykloje jai labiausiai trūko mokytojų supratingumo „vaikeli, ateik, aš tau paaiškinsiu“. Ji aprašo aplinką, kurioje vyravo baimė, spaudimas, autoritetas vietoje dialogo, o ginčytis nebuvo toleruojama.
Tačiau būtent šį modelį ji pati pasirinko, kai pilietis ir skaitytojas paprašė paaiškinti jos frazę apie Gazą. Vietoje aiškaus, atsakingo paaiškinimo – „neturiu laiko“, „mažai kuo galiu padėti“, „neperkelkite man savo problemos“. Tai ne asmeninė nuotaika, o atpažįstamas institucinės galios gestas: klausimas nutildomas ne argumentu, o tonu.
Būtent čia frazė „Nuvažiuokit į Gazą vaivorykšte pamojuot“ atsiskleidžia ne tik politiškai, bet ir komunikaciškai. Tai ne bandymas kalbėtis, o „mokytojiškas“ sugėdinimas, skirtas uždaryti klausimą. Jis sako ne „paaiškinsiu“, o „tu nesupranti“. Ne „diskutuokime“, o „esi nevertas dialogo“. LGBTQ+ tapatybė čia tampa ne žmogaus teisių gynimo pagrindu, o priemone atimti iš kito teisę klausti ir jausti empatiją. Tai labai panašu į tą pačią sovietinės mokyklos logiką, kurią ji pati yra įvardijusi kaip traumuojančią.
Todėl ši istorija nėra tik apie Gazą ar vieną neapgalvotą frazę. Ji apie tai, kaip institucinis balsas – žurnalisto, mokytojo, autoriteto – gali kartoti tą pačią prievartos formą: nutildymą, pašaipą, moralinės hierarchijos kūrimą. Kai empatija suteikiama tik „teisingiems“, o klausimai laikomi „blėniais“, žmogaus teisės nustoja būti universalia vertybe ir tampa patogiu įrankiu.
Rašau ne tam, kad laimėčiau ginčą, o tam, kad parodyčiau: kai autoritetas renkasi sarkazmą vietoje atsakomybės, jis ne gina vertybes – jis jas naikina.
.png)