Pažindamas save, tarsi, įžengiame į tamsų rūsį, kuriame labai tamsu ir baisu. „Man psichoterapija ir yra susipažinimas su tuo rūsiu“, – LRT RADIJO laidai „Geros istorijos“ sako aktorė Elžbieta Latėnaitė, neabejojanti, kad blogų emocijų nėra: „Sveikas žmogus jaučia visas emocijas“. Aktorė atvirai pasakoja apie jausmus, savianalizę ir tai, kodėl nusprendė viešai prabilti apie savo orientaciją.
 |
| Elžbieta Latėnaitė | Eglės Norvilytės nuotr. |
Radijo laidoje „Geros istorijos“ Ignas Krupavičius kalbino aktorę Elžbietą Latėnaitę ir sveikatos stiprinimo startuolio įkūrėją Ievą Vaitkevičiūtę. Aktorė E. Latėnaitė dalinosi savo patirtimi, kaip jaukintis emocijas, jas atpažinti bei tikino, kad blogų emocijų nebūna.
– Elžbieta, prisipažinkite, kada paskutinį kartą jautėte pyktį ir dėl ko jis kilo?
– Šiandien, jaučiau dėl įvairių priežasčių, jaučiu kasdieną. Dėl ko? Nežinau, kadangi buvau aktoriniuose mokymuose, ten buvo scena, kurioje to pykčio reikėjo ir šiaip – mano darbas yra dirbti su emocijomis. Dėl to aš jas gerai atpažįstu ir nuolat seku. Esu įsitikinusi, kad kasdieną mes jaučiame pyktį. Gal ne visi atpažįstame, gal ne visi susidraugaujame su juo. Galbūt prisibijome šiek tiek.
– Aktoriams lengviau sakote?
– Neapibendrinčiau. Ir kas lengviau? Atpažinti? Aktoriai labai skirtingi. Jeigu jie iš esmės yra dirbantys su emocijomis, ne visi tą daro sąmoningai. Ne visiems įdomu giliai su emocijomis dirbti. Ir mūsų mokykla, kurioje mokiausi, nebuvo emocijų ir patirčių analizė.
Po akademijos aš pradėjau mokytis, kad kiekviena mano patirtis gali tarnauti aktoriniame darbe. Kai pradėjau rūpintis savo emocine sveikata, mano ir aktorinis darbas gerokai pagerėjo. Ir svarbiausia, kad pagerėjo savijauta. Ne kiekvienas aktorius turi tokią nuomonę, kad būtina rūpintis savo emocine sveikata.
– Bet pyktis nėra blogai? Ar galėjo atvirumas prisipažinti dėl jūsų seksualinės orientacijos būti dėl pykčio?
– Aš iš viso nemanau, kad yra nors viena bloga emocija. Tokių nėra. Sveikas žmogus jaučia visas emocijas. Mano atsiskleidimas nebuvo susijęs, gal šiek tiek paspartintas paskutiniais etapais pykčio dėl kai kurių įvykių, bet kokia aš esu, arba tai, kad aš kalbėjau, buvo apgalvota ir išbrandinta mintis. Bet taip, padėjo tam tikri pamatymai visuomenės žaizdų.
– Ar aktorystėje, teatre yra kažkokios praktikos, patarimai, pratimai?
– Jie yra, bet jie skirti vaidybai. Kas aš galėčiau suvokti pratimą, suvokti personažą, aš turiu pirmiausia suvokti, kas aš esu. Aš negaliu suvaidinti to, ko aš nežinau. Aš negaliu įtikinti tavęs, tuo, kuo pati netikiu. Jūs nepatikėsite, nes aš kursiu miglą, bet, kai aš tikrai išgyvensiu kažką, jūs atpažinsit.
– Bet tie išgyvenimai, matyt, turėjo būti kažkada anksčiau, ar galima praktikuoti išgyvenimus?
– Galima prisiminti išgyvenimus, galima juos pritaikyti kažkokiuose darbuose, bet praktikuojame mes išraišką. Mano kūnas ir balsas – pagrindinės išraiškos priemonės. Žodis, tekstas. Ir tada aš jau bandau išmokti būdų, kaip vienas ar kitas personažas išreiškia.
Kiekvienas personažas, ir mes irgi kiekvienoje situacijoje, pykti su vienu žmogumi, kitokie su nepažįstamu, kaip mes džiaugiamės vienoje, o kaip kitaip kitoje. Čia labai daug tyrinėjimo. Aktorystės sakoma, 20-imt metų mokosi, aš dar tiek neišmokau.
– Elžbieta, kaip jūs vertinat mūsų visuomenės sportinį pasirengimą, kalbant apie emocinę sveikatą? Dalyvaujate įvairiose akcijose, pati organizuojate, ginate žmogaus teises įvairiose srityse. Kaip galėtumėte vertinti?
– Aš esu aktorė ir tai yra mano pagrindinis darbas, bet jau nuo seniau domiuosi savijautos, emociniu sąmoningumu. Aš seniau jau esu atradusi sąsają tarp emociniu sąmoningumo, geros savijautos ir to, koks bendruomenėje yra klimatas. Kaip kas jaučiasi? Kuo daugiau žmonių jaučiasi blogai, tuo blogesnė ir individų savijauta.
Man atrodo, kad labai svarbu kalbėtis. Nežinau, jeigu aš esu socialinėje medijoje, tai su sekėjais. Važiuodavau ir nuotoliniu būdu kartais kalbuosi su moksleiviais, esu buvusi ir įmonėse, kai bendravome savirealizavimo, drąsos temomis. Apskritai, ypač paaugliams gal aktualiau – pasitikėjimas savimi, savęs priėmimas ir pan. Man visos šitos temos ir pokalbis su žmonėmis atrodo svarbiausia.
Aš manau, kad pykčio nereikia valdyti, pirmiausia jį reikia atpažinti. Tai yra sunkiausia, kai atpažįsti – jis ir mažėja. Neįtikėtina, kad tai, kas mus gąsdina atrodo yra labai didelis dalykas, o tada ir veikia labai stipriai.
Bet kai mes pamatome, tai mažėja, pavyzdžiui, vaikystės traumos, tai ir mažėja. Drąsiausi žmonės, kurie išdrįsta eiti ten, kur nepatogu – viduje, ne galbūt užlipti į aukščiausią kalną išorėje. Nusileisti – kas slypi po mano šita savybe, kuri, visų pirma, veikia mane, o po to kažką kitą. Įžengi, žiūri kaip į rūsį, leidiesi į tamsą, kur tikrai yra baisu. Neįsivaizduoji, kas ten yra, nes ten tamsu. Po truputį tu apžiūri tas kertes. Man psichoterapija ir yra susipažinimas su tuo rūsiu, – tikino pašnekovė.
Tekstas portale jarmo.net publikuotas LRT sutikimu
Mums rūpi, kad skaitytojus pasiektų kokybiškas turinys, todėl stengiamės užtikrinti sklandžią teksto kalbą ir faktų patikimumą. Pastebėję neatitikimus ar klaidas apie tai mums galite pranešti e. p. redakcija@jarmo.net
