Nors mokiniai pasakoja apie homofobiškas ir transfobiškas patyčias, tai identifikuojančių mokytojų – kur kas mažiau, sako VU ugdymo mokslų doktorantė, lytiškumo ugdytoja Akvilė Giniota. Pasak jos, lytiškumo ugdymas patiria iššūkių, su kuriais pedagogai nėra parengiami susidoroti, nors tokios lytiškumo ugdymą liečiančios temos kaip LGBTQ+ asmenų teisės, lyčių lygybė, įvairovė atsiduria ir Kremliaus propagandos, į kurią valdžia skatina kreipti ypatingą dėmesį, taikinyje.
 |
| Jeigu moksleiviai siekia save atpažinti ir noriai diskutuoja lytiškumo temomis, mokytojai apie tai kalba konservatyviai, sako lytiškumo ugdytoja | Asociatyvi Alexander Grey/unsplash.com nuotr. |
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
2022-2023 mokslo metus pradėjo apie 348 tūkst. moksleivių. Nors pagausėjusiu mokinių skaičiumi džiaugiamasi, tačiau susiduriama su kita problema – trūksta pedagogų. Patys mokytojai kalba apie mažus atlyginimus. O štai dalis ekspertų įsitikinę – netobula ir švietimo sistema: kankina pernelyg didelis krūvis, biurokratija, o kai kurios temos pamokose paliečiamos itin paviršutiniškai ir neišsamiai. Tarp tokių temų – ir lytiškumo ugdymas, teigia A. Giniota ir pabrėžia, kad tai – klausimas, apipintas gausybės mitų ir stereotipų. Tačiau ar švietimo sistemai susiduriant su kitomis problemomis pedagogai pasiruošę imtis lytiškumo ugdymo, kuris išlieka itin jautria tema visuomenėje?
– Ar lytiškumo ugdymui mūsų šalies mokyklose iš esmės dar lieka vietos? Ar švietimo sistemoje kylančios problemos netrukdo imtis šios temos? – pasiteiravome lytiškumo ugdytojos A. Giniotos.
– Trukdo. Istoriškai žvelgiant pasaulyje beveik nėra šalių, išskyrus Olandiją, kuriose vyksta tinkamas lytiškumo ugdymas. Dėl jo vyksta aršios batalijos.
Nors daugelyje Vakarų Europos šalių lytiškumo ugdymas privalomas, programa aprašoma siauriau ar plačiau, tačiau tyrimų duomenys rodo, kad jis nėra tinkamai įgyvendinamas. Šiuo atveju Lietuva – ne išimtis. Reikėtų labai stipraus mokytojų paruošimo arba atskirų specialistų paruošimo, taip pat ir plano, kaip kelti mokytojų kvalifikaciją tam, kad jie gebėtų kalbėti apie lytiškumo ugdymą, nes jis yra efektyvus tik tuomet, kai yra nuoseklus ir kokybiškas. Problemų yra labai daug: ir finansinių, ir ekonominių, ir švietimo sistemos, ir politikos.
Aš net nežinau, ar lytiškumo ugdymas šiuo metu bent jau Lietuvoje yra labiau švietimo tema, ar vis dėlto tai yra labiau politinė tema.
 |
| Akvilė Giniota | Asmeninio archyvo nuotr. |
– Žmogaus teisių, lygybės klausimai iš esmės yra politizuoti. O ar galite plačiau papasakoti, kaip lytiškumo ugdymas prisideda prie lyčių lygybės visuomenėje? Kaip prie to gali prisidėti mokytojai?
– Lyčių lygybės, diskriminacijos, smurto dėl lyties, homofobijos, transfobijos problematika dažniausiai kyla todėl, nes žmonės turi išankstinių ir stereotipinių, klaidingų įsitikinimų apie tai, kas yra lytiškumas, santykiai. Per švietimo ugdomąsias intervencijas galima tas nuostatas keisti. Tada, kai nuostatos keičiasi, ilgainiui pakinta ir elgesys.
Mokytojai, jeigu jie turėtų tikslą ir pasiryžimą, ir žinių, ir įgūdžių, kaip tą daryti, tai jie galėtų po truputį tą visuomenę keisti. Tik tiek, kad mokytojai nėra kažkokie visagaliai šventuoliai. Mokytojai viso labo yra mūsų visuomenės atspindys – kokią turime visuomenę, kokios nuostatos joje vyrauja, tai mokyklos nėra išskirtinės, jose vyrauja panašios nuostatos.
Teoriškai mokytojai tikrai gali daryti pokyčius, bet kyla klausimas, kiek šiuo metu tai realistiška, juolab kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija tikrai lyderystės nerodo šiame diskurse. Atvirkščiai – labiau kažkur už krūmų kyšo ausys.
– Sąvoka „lytiškumo ugdymas“ yra apipinta gausybės mitų. Pavyzdžiui, kai kurie teigia, jog esą lytiškumo ugdymas propaguoja homoseksualumą. Kiti aiškina, jog lytiškumo ugdymas susijęs su pamokomis, kuriose mokoma lytinių santykių, skatinama juos atlikti, taip pat masturbuotis ir panašiai. Ką galėtumėte pasakyti žmonėms, kurie taip įsivaizduoja lytiškumo ugdymą? Kas išties yra lytiškumo ugdymas?
– Sudėtinga su žmonėmis, kurie labai giliai įtikėję tokiais dalykais, kalbėtis, nes dažniausiai tokie žmonės labai dogmatiški seksualumo temų atžvilgiu. Jiems seksualumas iš esmės asocijuojasi su kažkokia menkesne būties forma. Jie įsivaizduoja, kad jeigu žmogus užsiima seksualiniais dalykais, tai jis kažkuo blogas, purvinas, žemas. Tačiau tuo pačiu metu tie žmonės nori, kad reprodukcija kuo geriau veiktų, didėtų populiacija ir t.t. Tad jie nori, kad žmonės mylėtųsi, bet nekalbėtų apie tai, kad seksas gali teikti ir malonumą.
Žvelgiant iš lytiškumo ugdymo perspektyvos, tai turi labai daug ideologinių įtakos srovių. Aš atstovauju Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamą lytiškumo ugdymą. Pagal jį tai yra tokia labai plati, labai gili, labai kultūriškai besiskirianti disciplina, kurios vienas pagrindinių tikslų yra didinti žmonių sąmoningumą apie lytį, lytiškumą, su lytimi susijusią sveikatą bei mažinti smurtą lyties pagrindu ar seksualinį smurtą. Galima sakyti, kad yra viena apmąstyti šią temą kritiškai, teoriškai, kas lemia žmogaus seksualumą kultūriškai, istoriškai, o kita – tai pažinti savo lytiškumą, seksualumą, gebėti tuo rūpintis, tuo pat metu gerbti kitų žmonių lytiškumą ir gebėti etiškai elgtis.
– Lytiškumo ugdymo pamokos mokyklose planuojamos pagal Gyvenimo įgūdžių ugdymo programą. Kaip manote, ar programa yra tinkama ugdymo procesui, o gal yra ir tobulintinų vietų?
– Planuose numatyta, kad į tą programą bus įtrauktas lytiškumo ugdymas. Mums, lytiškumo ugdytojams, tai reiškia didžiulį gedulą: temos nukentės, joms bus skiriama dar mažiau laiko nei iki šiol.
Siekį lytiškumo ugdymą įterpti į įgūdžių programą aš suprantu ir tai atrodo logiška, nes lytiškumas ir gebėjimas su tuo elgtis yra vienas iš gyvenimo įgūdžių pagrindų, tačiau lytiškumo tema nėra tai, kas apima tik eilines temas apie emocinę sveikatą. Lytiškumas yra paaštrinta, pajautrinta tema – tą matome iš visuomenėje pasigirstančių aršių, agresyvių, net skaudžių diskusijų. Taigi, šiai temai skiriame kitokį dėmesį.
Tam, kad galėtume patyrinėti šią temą, reikia atlikti daug namų darbų, o kassavaitinio ar kasmėnesinio užsiminimo apie lytiškumą nepakanka. Lytiškumo ugdymas yra efektyvus ir gebantis daryti poveikį tik tada, kai yra kokybiškas, nuoseklus, įgilintas, o ne paviršutiniškas ir atliktas prabėgomis.
– Viename savo tekstų analizavote, kas yra bendro tarp žmonių, rengiančių atakas prieš reprodukcines teises, LGBTQ+ žmones, ir Kremliaus naratyvo, kad tik Rusija yra vienintelė tradicinių vertybių gynėja. Ar tas piešiamas Rusijos propagandos vaizdas yra paveikus? Ar propaganda veikia Lietuvos žmones?
– Propagandos tikslas yra kuo labiau paveikti, įaudrinti žmones, o įaudrinus paskatinti veikti. Tad aš neabejoju, kad propaganda veikia. Net nereikia išsamių mokslinių tyrimų, kad pamatytume, kaip plačiai žmonės operuoja propagandos padiktuotais terminais, tokiais kaip „geiropa“, „tolerastija“, „liberastai“ ir t.t. Rusijos terminų yra daug, girdėti ir įvairiausių naratyvų, kad neva kažkur Vokietijoje įteisinta pedofilija, o iškrypusi Europa sau leidžia tokius dalykus. Nors išties Vokietijoje nieko panašaus nėra įteisinta, tačiau mitai ir gandai visuomenėje paskleidžiami, tai cirkuliuoja ir kelia nepasitikėjimą Vakarų kultūros vertybėmis, o tos vertybės susijusios su tolerancija, įvairove, lyčių lygybe, multikultūrizmu.
Rusijos propagandos tikslas nėra paskleisti tiesą, ji siekia sukelti informacinį chaosą, nebežinome, kas tiesa, nebegalvojame, kad yra kažkokia tiesa, kad galima kažkuo kliautis, nuolat abejojama, kvestionuojama, nebeturima jokių tiesos ir moralinių orientyrų. Lytiškumo temoje tai ypatingai jaučiama.
Tyrėjai, nagrinėjantys Rusijos propagandą, lytiškumą įvardija kaip labai pigų ginklą. Dėl mūsų turimų sudėtingų nuostatų lytiškumo atžvilgiu labai greitai įsiplieskiame kalbėdami apie šią temą, o ypatingai tais atvejais, kai lytiškumo tema pasisuka vaikų link. Mums vaikus norisi automatiškai saugoti nuo seksualumo temų, nes mums atrodo, kad vaikai neturi ničnieko lytiško, kad jie nekaltučiai, bejėgiai, pažeidžiami, o lytiškumas tik grėsminga tema vaikams. Kitaip tai vadinama antigenderizmu.
Rusija neišrado to antigenderizmo. Pastarojo ištakos siekia Vatikaną. Antigenderizmas Vatikaną galiausiai išaugo ir dabar galima rasti labai keistų koalicijų tarp Rusijos ir kraštutinės dešinės Europoje, islamo ekstremistų, Amerikos fundamentalistų, pačio Vatikano. Rusija labai efektyviai išnaudoja visą šį diskursą, šį naratyvą ir būtų naivu tikėtis, kad Lietuvoje jis nėra skleidžiamas, kad nėra paveikus. Lietuva yra Rytų Europos šalis, o Rusija nuo seno stengiasi išlaikyti didžiulę įtaką Rytų Europos šalyse.
– Daug propagandinių mitų yra paskleista ir apie LGBTQ+ asmenis.
– LGBTQ+ iš viso Rusijos propagandoje pozicionuojamas kaip atpirkimo ožys. Jeigu kažkas negerai visuomenėje, tai pasižvalgykime, ką su tuo turi bendro LGBTQ+ asmenys.
– O kas sieja lytiškumo ugdymą ir LGBTQ+ asmenis?
– Kaip ir minėjau, lytiškumo ugdymas yra apie suvokimą, kas tai lytiškumas, seksualumas, kas yra žmogaus lytis, santykiai. Jeigu mes šitą temą analizuojame, pamatome, kad žmogaus lytiškumas gali būti įvairus, o ne toks, kaip stereotipiškai ir heteronormatyviai esame linkę įsivaizduoti.
Pagal tą heteronormatyvinę liniją visi žmonės turi būti tipiškai vyriški ar moteriški, stereotipiškai išreikšti savo moteriškumą ir vyriškumą, o tuo pačiu išreikšti savo erotinius, seksualinius jausmus skirtingai lyčiai.
Vis dėlto tikrovėje toks požiūris yra labai suskliaustas ir ribojantis tikrąjį žmogaus lytiškumą.
Seksualinė orientacija yra spektras nuo labai stipriai išreikštų heteroseksualių asmenų iki labai stipriai išreikštų homoseksualių asmenų, o didesnė populiacijos dalis tartum plaukioja kažkur tarp. Tik tiek, kad dėl tokių labai griežtų kultūrinių normų mes dažnai nepripažįstame savo tikrojo seksualumo ir vadovaujamės scenarijais, kaip ta mūsų lytis ir mūsų troškimai turi veikti, nors tai neatspindi žmogui būdingo seksualumo. Tą mes žinome, nes yra tikrai nemažai tyrimų atlikta šioje srityje.
Ir net yra keblu apskritai moksle apibrėžti, pavyzdžiui, kas yra homoseksualus asmuo. Ar tu privalai gyventi su kažkuo ir reguliariai užsiimti intymiais santykiais su tos pačios lyties žmonėmis? O gal pakanka pasvajoti apie tai? Gal pakanka vieną kartą gyvenime turėti homoseksualios patirties? Ar tada turi save taip įvardyti? Bet jeigu tu savęs neįvardiji, nors kiekvieną savaitgalį lankaisi gėjų ir lesbiečių klubuose ir turi santykių? Mes matome, kad tai labai kompleksiška, labai sudėtinga tema, ji vienareikšmiškai siejasi su lyties, lytiškumo pažinimu.
– O ar mokyklose yra kalbama apie heteronormas bei visuomenės iškeltus stereotipinius lūkesčius lytims?
– Dabartinėje programoje, sudarytoje 2016-aisiais, yra užsimenama apie stereotipus, seksualinės orientacijos įvairovę, kad reikia gerbti, kaip konstruojami vyriškumas ir moteriškumas, kitaip tariant, tokių frazių yra pamėtyta, tik tiek, kad mes žinome, jog ši programa yra naudojama kaip kompromisinis variantas tarp konservatyvios religinės dešinės ir žmogaus teisių atstovų.
Kaip ta programa buvo sudarinėjama? Suburta darbo grupė, į kurią sukviestos abi viena kitai oponuojančios pusės, nors prieš tai į ją įėjo tik konservatyvioji pusė, o tik dėl nutekintų duomenų įvyko visuomenėje skandalas, tai tik tada buvo pakviestos žmogaus teisių organizacijos.
Nors programoje užsiminta, nėra nei metodologijos, nei numatytos konkrečios priemonės, nei kvalifikacijos tobulinimas, kuris padėtų suprasti, kokį tikrąjį turinį reikėtų perduoti per šią programą. Be to, ši programa neturi konkrečių tikslų, pavyzdžiui, neiškeltas konkretus tikslas didinti kritinę mąstyseną lyčių stereotipų atžvilgiu. Yra užsimenama apie sąmoningą asmenybę, tačiau sąmoninga asmenybė žmogaus teisių atstovams ir konservatyvių pažiūrų atstovams – tai du skirtingi dalykai. Kažkur jie siejasi, kažkur išsiskiria. Nors gražių, optimistinių frazių programoje yra, jos nelabai ką sprendžia, nes daug kas priklauso nuo to, kieno rankose ta programa atsidurs.
– O ar yra žinoma, kokius heteronormatyvius įsitikinimus turi mokiniai arba patys mokytojai? Ar yra atlikta tyrimų Lietuvoje?
– Šiek tiek yra, tačiau jie nedideli, neišsamūs, nėra nieko ilgamečio. Ką mes matome, tai labai ryškią takoskyrą tarp LGBTQ+ jaunuolių ir mokytojų matomos realybės.
Didelė mokytojų dalis kur kas rečiau pastebi homofobines ar transfobines patyčias. Mokiniai pasakoja kur kas daugiau nei mokytojai pastebi. Taip pat iš esmės jauni žmonės yra kur kas labiau suinteresuoti kalbėti apie lytiškumą. Tai logiška, natūralu, nes jie nori suprasti, kas jie yra. Jie kur kas labiau diskutuoja lytiškumo temomis tarpusavyje, naudojasi dažniau internetu. Mokytojai labiau atstovauja visuomenės nuostatas, o mes vis dar esame labai stereotipiškai mąstanti visuomenė, – teigė A. Giniota.