Daugiau nei 13-ką metų psichologe dirbanti ir sunkumus patiriančius žmones lydinti klaipėdietė Renata Kupšytė sako: Lietuvoje gyvenančių LGBTQ+ žmonių baimė atsiskleisti – visiškai pagrįsta, tad svarstantieji garsiai prabilti apie savo orientaciją ar lytinę tapatybę turėtų įvertinti, ar jie tam tikrai pasiruošę bei kokią kainą teks sumokėti žengus šį žingsnį.
 |
„Kartais tenka vaikščioti po tamsesnes savo gyvenimo kerteles, bet tik tam, kad jose atsirastų šviesos“, – sako psichologė Renata Kupšytė | Jarmo.net koliažas (asmeninio albumo ir asociatyvios Norbu Gyachung, Olena Kamenetska/„Unsplash“ nuotr.) |
Jonas Valaitis, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
„Žinau, kad yra prasminga gyventi laisvai, kai liudiji save pasaulyje, kuriame gyveni. Atsivėrime yra daug prasmės ir autentiškumo. Kalbėjimas išlaisvina. Bet svarbu įvertinti situaciją, kontekstą ir tik tuomet priimti sprendimus“, – portalui jarmo.net sako psichologė, ir pati drąsiai kalbanti apie savo kaip LGBTQ+ bendruomenės narės tapatybę.
– Dirbdama psichologe ir pati drąsiai kalbate ir apie savo pačios priklausymą LGBTQ+ bendruomenei. Ar tai padeda kurti ir labiau pasitikėjimu grįstą ryšį su į jus besikreipiančiais LGBTQ+ žmonėmis? – jarmo.net pasiteiravo Renatos Kupšytės.
– Nežinau, ar būtent aš turėčiau ir galėčiau atsakyti į šį klausimą. Turbūt geriausiai atsakytų mano klientai, ar mano priklausymas LGBTQ+ bendruomenei kuria erdvę, kurioje daugiau pasitikėjimo.
Aš tik remdamasi savo jausmu galiu kelti prielaidą, jog tai turi įtakos. Turbūt ir mano žingsnis viešai kalbėti apie tai irgi yra žinutė, kad aš ne tik specialistė, bet ir žmogus, kuris turi panašių patirčių. Noriu tikėti, jog dėl to atsiranda daugiau saugumo, daugiau atvirumo.
Tačiau vien šio aspekto, tikiu, neužtenka, ne mažiau svarbu atsižvelgti ir į patį kontekstą, kad ryšys kuriasi ne tik dėl bendros tapatybės, bet ir dėl to, kad aš nuoširdžiai tikiu kiekvieno žmogaus teise būti savimi ir kad tas santykis būtų ne apie „taisymą“, o apie žmogišką palydėjimą tame kelyje.
 |
| Renata Kupšytė psichologe dirba 13-ką metų | Asmeninio albumo nuotr. |
– Su kokiais specifiniais psichikos sveikatos problemomis ar emociniais sunkumais susiduria LGBTQ+ bendruomenės nariai Lietuvoje ir kokios priežastys šiuos sunkumus lemia? Ką šie žmonės atskleidžia jūsų konsultacijose?
– Turbūt ryškiausios temos yra gėda ir baimė. Gėda dažniausiai yra lydima klausimo, kodėl aš toks ar tokia, kodėl man taip yra. Iš to kartais seka bandymai nejausti to, ką jaučiu, bandoma gyventi tokį gyvenimą „kaip visi“, o iš to tada seka kiti sunkumai, nes nuolatinė vidinė įtampa, bandymas pritapti, tarsi gyventi dvigubus gyvenimus, labai sekina. Resursai mažėja greičiau negu spėjama juos papildyti. O toliau gali sekti nerimas, pyktis... labai daug sunkumo atsiranda tame.
Baimė būti atstumtam, nepriimtam irgi turi didelį svorį, nes galėjimas priklausyti mums žmonėms kaip socialioms būtybėms yra gyvybiškai svarbus.
Priežasčių, nulemiančių šiuos sunkumus, yra ne viena ir turbūt kiekvienam žmogui jos – skirtingos, tačiau negalime ignoruoti to, jog LGBTQ+ bendruomenės nariai Lietuvoje tikrai gana dažnai susiduria su visuomenėje vis dar vyraujančiu konservatyviu požiūriu, vyraujančia tradicinės šeimos samprata, o kitoks tapatybės ar meilės suvokimas neretai sutinkamas su nepasitikėjimu ar netgi priešiškumu. Dalis LGBTQ+ žmonių patiria homofobiją, susiduria su stereotipais ir socialiniu spaudimu.
Prie šios problemos prisideda ir teisinės sistemos trūkumai – nepakankama teisinė apsauga, diskriminacijos prevencijos trūkumas. Žinoma, egzistuoja tam tikros antidiskriminacinės nuostatos, bet jeigu norime taikytis su realybe, tenka pripažinti, kad jos dažnai nėra veiksmingai įgyvendinamos. Politiniai debatai LGBTQ+ klausimais neretai būna šaltai priešiški arba iš viso ignoruojami, kas dar labiau gilina socialinę atskirtį. Švietimo sistemoje taip pat stokojama išsamios, atviros informacijos apie lytiškumo įvairovę – ugdymo įstaigose LGBTQ+ temos dažnai apeinamos arba pristatomos paviršutiniškai, o tai stiprina visuomenėje paplitusius mitus ir dezinformaciją.
Manau, kad vien šios priežastys daro didelę įtaką LGBTQ+ žmonių emocinei ir psichologinei savijautai. Neretais atvejais ir žiniasklaida, užuot mažinusi atskirtį, kartais dar labiau ją gilina – LGBTQ+ žmonės dažnai nematomi arba vaizduojami neigiamame kontekste.
 |
| Asociatyvi Margaux Bellott/„Unsplash“ nuotr. |
Nors tikrai nėra viskas taip tamsu, nepaisant šių iššūkių, aš matau, kad vis daugiau žmonių, ypač jaunimo, imasi kurti atviresnę ir supratingesnę visuomenę, kurioje kiekvienas žmogus jaustųsi saugus būti savimi.
– Garsiai nuskambėjo atvejis, kai psichiatras Aleksandras Alekseičikas homoseksualius asmenis teigė gydantis nuo orientacijos, jeigu pacientai to prašo. Po kilusio skandalo LGBTQ+ bendruomenė vis garsiau prabyla, kad kartais išties sunku rasti LGBTQ+ žmonėms draugiškų psichikos sveikatos priežiūros specialistų. Ką galėtumėte apie tai pakomentuoti? Kokios yra nuostatos pačių psichologų ir psichiatrų tarpe?
– Nežinau, ar apskritai galiu komentuoti. Nesekiau to proceso labai aktyviai. Ir turbūt apie psichologų ir psichiatrų nuostatas ne kažką galiu pasakyti. Būdami savo profesijų atstovais mes pirmiausia vis vien esame žmonės: su savo nuostatomis, įsitikinimai, įpročiais. Ir ne viską galime paslėpti po profesijos, kad ir kokia ji būtų, skydu.
Tiesa, galiu pasakyti, kad visada tikėjau ir tikiu, kad psichologo profesija stipriai įpareigoja. Psichologas nėra tobulas žmogus, neturi ir nežino tobulo gyvenimo recepto, todėl turi atsakingai įsivertinti savo galimą įtaką klientui, kuris dažnai ateina būdamas pažeidžiamoje pozicijoje.
Norėčiau akcentuoti, jog vienas iš svarbiausių komponentų turėtų būti specialisto sąmoningumas apie savo pažiūras, įsitikinimus, išankstinius lūkesčius ar net stereotipus, susijusius su LGBTQ+ žmonėmis. Tai nereiškia, jog psichologas turi būti tobulas, be nieko, tačiau jis turi būti pasiruošęs pripažinti savo ribas ir nuolat reflektuoti.
Sąmoningumas leidžia kurti santykį, kuriame klientas jaučiasi priimamas ne todėl, kad „atitinka“ ar „telpa“ į kažkokias formas, o todėl, kad jis tiesiog yra vertas pagarbos ir priėmimo toks, koks yra. Ir tai gal nėra tik profesinis įgūdis, bet ir vidinės brandos požymis.
 |
| Psichologė teigia, kad terapija neretai būna ilga – tai nėra greitas taisymas, o lėtas ir dažnai trapus grįžimas pas save | Asociatyvi pexels.com nuotr. |
– Ar LGBTQ+ LGBTQ+ asmenys dažniau, ar rečiau kreipiasi pagalbos dėl patiriamų emocinių išgyvenimų gyvenant homofobiškoje aplinkoje? Ar eiti į psichologo kabinetą – nebegėda? Ką patartumėte LGBTQ+ asmenims, kurie svarsto apie psichologo konsultaciją, bet bijo žengti šį žingsnį?
– Šį darbą dirbu apie 13 metų ir prisimindama pradžią, galiu pasakyti, kad atrodė, jog tartum niekas neįžvelgė poreikio kreiptis į psichologus. Tarytum tai buvo laikoma tokia amerikietiška profesija, nes Amerikoje yra populiaru turėti savo asmeninį terapeutą kartais net visam gyvenimui.
Džiaugiuosi, kad aš profesiškai turėjau ryžto ir kantrybės nemesti viso to, bet pažiūrėti, kas bus toliau. Galiu pasakyti, kad labai ryškiai matau, kad dėl kažkokios problemos, kartais net ir fizinės (nes įtampa jaučiama ir kūnu) žmonės svarsto, kad gal reikėtų ir pas psichologą nueiti.
Su kolegomis esame aptarę situacijas, kad anksčiau būdavo klientų, kurie, susidūrę su problemomis, iš pradžių apsilankydavo pas būrėją, o vizitas pas psichologą likdavo kone paskutine priemone. Tai remdamasi savo praktika aš manau, kad situacija per šitą laikmetį labai pasikeitė.
Ką galėčiau patarti žmogui, nedrįstančiam apsilankyti? Aš neišskirčiau, ar tai LGBTQ+ bendruomenei priklausantis žmogus, ar ne, bet galiu pasakyti, kad turbūt reikėtų vis tik ateiti.
– Įveikti šią baimę?
– Taip, bet aš suprantu, kad tai sunku padaryti. Bet kito būdo nėra. Tam, kad sau padėtum, turi kartais peržengti per save. Jeigu žmogus neperžengia tos ribos, tai jis liks toje pačioje situacijoje. Tai ir yra ta valios pastanga peržengti, rasti jėgų. Net jeigu nutiks taip, kad peržengęs psichologo kabineto slenkstį tu krisi ant žemės, tai viskas gerai – jeigu įkritai į kabinetą pravėręs duris, psichologas žinos, ką daryti.
Situacijų yra nutikę įvairių. Esu turėjusi klientų, kurie ateidavo ir tylėdavo, ateidavo ir, pavyzdžiui, pusę metų tyli, bet vis tiek eina. Man uždavus klausimą, ar kitą savaitę ateisi, pasakydavo, kad taip, ateisiu. Ir pusę metų ėjo tylint. Vadinasi, klientui reikia tiek laiko sukurti saugią erdvę ir žinoti, kad psichologas nepasitrauks, jis bus čia, kiek reikės. Ir aš galvoju, kad čia turėtų būti kiekvieno specialisto žinutė žmogui: aš būsiu čia tiek, kiek tau manęs reikės.
– Kokius metodus dažniausiai taikote dirbdama su klientais?
– Pirmiausia siekiu sukurti saugią, palaikančią ir priimančią erdvę – tokią, kurioje žmogus galėtų būti tikras, kad bus išgirstas, suprastas ir priimtas be vertinimo. Tikiu, kad tai vienas svarbiausių gydymo proceso elementų. Dažnai sakoma, kad „mes susižeidžiame santykyje, bet ir gyjame santykyje“, ir tai giliai atspindi mano darbo esmę. Terapija – ne tik metodų taikymas, bet visų pirma – ryšys, susitikimas tarp dviejų žmonių, kuriame vienas yra pasiruošęs būti šalia kito skausmo, nežinomybės ar net tylos.
Taikau įvairius metodus priklausomai nuo žmogaus poreikių: tai gali būti dialogas, refleksija, emocijų atpažinimas, kūno pojūčių tyrinėjimas. Buvimas man yra pats svarbiausias metodas. Autentiškas, nuoširdus, žmogui leidžiantis pajusti: „Aš nesu vienas“. Terapinis procesas neretai būna ilgas – tai nėra greitas taisymas, o lėtas ir dažnai trapus grįžimas pas save, prie savo vidinio pasaulio, prie to, kas galbūt ilgai buvo slėpta ar užmiršta.
Kartais tenka vaikščioti po tamsesnes savo gyvenimo kerteles, bet tik tam, kad jose atsirastų šviesos. Tai kvietimas į gijimą, kuris vyksta ne per spaudimą keistis, bet per buvimą kartu – kantrų, švelnų, kartais skausmingą, bet visada viltį nešantį procesą.
– Viename interviu esate minėjusi, kad LGBTQ+ žmonės turėtų nustoti bijoti kalbėti apie savo tapatybę. Kita vertus, mes gyvename homofobiškoje aplinkoje. Tad kaip jūs patartumėte įveikti baimę atsiskleisti?
– Taip, kol kas gyvename homofobiškoje aplinkoje. Svarbu pripažinti, kada baimė yra pagrįsta. Čia nėra tas aspektas, kad mes įsivaizduojame, kad kažkas baisaus, bet baimė iš tikrųjų yra pagrįsta: skaitome straipsnius, žiūrime žinias, sužinome apie įvairius smurtinius išpuolius.
Nesu tikra, ar tą baimę galima įveikti, jeigu ji, tarkim, yra susijusi ir su artimesnė aplinka. Daug žmonių tikrai nekalba apie tai, nes turi šeimą: tėčius, mamas, brolius, seseris. Tai paliečia ir juos, o mes saugome tuos, kurie yra mums brangūs.
Tad aš manau, kad ne visada tą baimę atsiskleisti galima įveikti būtent dėl šitų aplinkybių, kad galutiniam rezultate gali nukentėti daugiau žmonių.
Bet noriu pabrėžti, kad aš pati aš esu ir už tai, jog apie tai reikia kalbėti. Tik yra labai svarbu įsivertinti, kiek tai kainuos.
Ir jeigu žmogus geba sąmoningai ir atvirai įsivertinti, kad jo atvirumas ir kalbėjimas apie savo tapatybę jam kainuos nesaugumą, baimę, ir žmonių, kurie kurių buvimas šalia yra svarbus, atstūmimą, ir jeigu jis atsako sau, kad gali sau tai leisti, tuomet gerai.
Yra garsioji frazė: „Aš renkuosi save ir aš gebu įsivertinti, kad šitą kainą aš sumokėsiu“.
Bet jeigu žmogus atsiskleidžia neįsivertinęs galimos žalos sau, o taip pasielgia spontaniškai, tai sakyčiau, kad tai per drąsu, nes kainą vis tiek reikia sumokėti.
Mano pastebėjimas būtų, kad svarbu įsivertinti sau, kodėl aš tai darau, ar man to reikia.
Žinau, kad yra prasminga gyventi laisvai, kai liudiji save pasaulyje, kuriame gyveni. Atsivėrime yra daug prasmės ir autentiškumo. Kalbėjimas išlaisvina. Bet svarbu įvertinti situaciją, kontekstą ir tik tuomet priimti sprendimus.
 |
| „Cottonbro studio“/pexels.com nuotr. |
– Viešojoje erdvėje nagrinėjate intymumo, seksualumo temas. Kodėl jums atrodo svarbu apie tai kalbėti?
– Tai yra giliai žmogiškos, universaliai mus liečiančios temos, kurios ilgą laiką buvo lydimos tylos, gėdos ar net kaltės šešėlio. Mūsų kūniškumas, troškimai, ryšio paieškos – visa tai yra neatskiriama nuo mūsų žmogiškosios patirties. Istoriškai šios temos dažnai buvo marginalizuojamos, kūnas buvo laikomas nuodėmingu, o seksualumas – pavojingu. Tai sukūrė gilų vidinį konfliktą: mes visi jaučiame, bet daugelis iš mūsų nežino, kaip apie tai kalbėti.
Audre Lorde sakė: „Savo seksualumo žinojimas yra galia“. Ši galia slypi ne dominavime, o autentiškume – gebėjime atpažinti savo ribas, troškimus, intymumo formas, kurios mus maitina, o ne žeidžia. Kalbėdami apie seksualumą, mes mokomės matyti save ne per išorinius vertinimus, ne per normas, bet per gyvą, jautrų santykį su savimi ir kitais.
Džiaugiuosi, kad šiuolaikinėje psichologijoje vis daugiau kalbama apie intymumo svarbą žmogaus psichinei sveikatai. Ne tik kaip fizinį artumą, bet kaip gebėjimą būti arti – emociškai, dvasiškai, psichologiškai. Intymumas tampa tarsi veidrodžiu, kuriame galime pamatyti, kiek leidžiame sau būti pažeidžiami, kiek drįstame būti matomi. O tai neatsiejama nuo mūsų savivokos, savivertės, netgi nuo mūsų gyvybingumo jausmo.
 |
| Asociatyvi „KoolShooters“/pexels.com nuotr. |
Viešojoje erdvėje šios temos dažnai tampa sensacingos, vulgarizuojamos arba nustumtos į šoną kaip „per daug asmeniškos“. Tačiau man atrodo, kad būtent jose slypi galimybė išgydyti daug tylos ir atskirties. Kai kalbame apie seksualumą su pagarba, jautrumu ir atvirumu – mes ne tik šviečiame, bet ir kuriame erdvę, kurioje žmonės gali jaustis mažiau vieniši savo klausimuose.
Galiausiai, kalbėjimas apie intymumą – tai kvietimas į santykį: su savimi, su kitu, su gyvenimu. Tai kvietimas išmokti girdėti savo kūną, savo širdį, savo troškimus ne kaip problemas, bet kaip duris į gilesnį savęs pažinimą. Ir jei mes norime kurti sveikesnę, jautresnę visuomenę – turime išmokti kalbėti apie tai, kas iki šiol buvo nutylima. Tik taip galime pradėti iš tiesų gyti.
– Kokius žingsnius turėtų žengti Lietuva, kad temos tiek apie seksualinę orientaciją, lytinę tapatybę, seksualumą ir intymumą nebebūtų tabu? Ko palinkėtumėte visuomenei?
– Nenoriu būti šabloniška, nes daug kas linki tolerancijos. Bet aš nemanau, kad čia yra išeitis.
Tarkime, jeigu aš esu netolerantiška kažkieno atžvilgiu ir man sakytų, būk tolerantiškesnė, tai kyla klausimas, kuo remiantis aš turiu tokia būti. Toleranciją reikia ugdyti.
Įsitikinimai, nuostatos, požiūris į pasaulį formuojami nuo vaikystės ir jeigu man dabar būnančiai 36-erių metų kažkas lieptų tapti tolerantiškesne, aš negalėčiau to padaryti ne todėl, nes priešinčiausi, bet aš turėčiau grįžti atgal ir įvertinti, kokiomis nuostatomis aš kūriau savo gyvenimą, kokiais įsitikinimais.
Negaliu pasakyti paprasto palinkėjimo, nes jeigu tai padaryčiau, tai neatsižvelgčiau, koks konstruktas yra žmogus.
Mes tada turime grįžti į tai, kaip žmogus gyveno vaikystėje, nagrinėti ir tėvų patirtis bei atrasti, o kas mane suformavo, kodėl aš netolerantiška kažkieno atžvilgiu.
Na, o kalbant apie tai, ką galima keisti, tai galiu patvirtinti ir kitų specialistų išvadas, kad yra svarbu diegti lytiškumo ugdymą nuo ikimokyklinio amžiaus. Ir ne kaip seksualinio akto mokymo, bet kaip saugumo, ribų, kūno pažinimo, emocijų, pagarbos, tolerancijos priėmimo tema.
Aš pati dirbu ir su ikimokyklinio amžiaus vaikais, ir man yra smagu stebėti, kiek jie yra priimantys.
Taip pat skaitykite:
