Vasaris – LGBTQ+ istorijos mėnuo. Jarmo.net kviečia iš arčiau pažinti vieną ryškiausių istorinių asmenybių – pirmąją viešai atsiskleidusią translytę Christine Jorgensen, antrojo pasaulinio karto metais tarnavusią JAV armijoje.
 |
| „New York Daily News Archive“ |
-modified.png)
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Apie savo tapatybę ji kalbėjo garsiai ir drąsiai – nuo 1952 metų žiniasklaidoje apie ją pasirodė galybė straipsnių. Tuo metu net Jungtinėse Valstijose iš normos ribų išeinantys žmonės susidurdavo su sistemine diskriminacija, pavyzdžiui, iš antrojo pasaulinio karo veteranų buvo atiminėjami medaliai vien dėl to, nes jie drįsta mylėti tos pačios lyties mylimuosius. Tad C. Jorgensen drąsa išties įkvepia.
Norėjo, kad tėvai didžiuotųsi
Vyro kūne gimusios moters pirmasis vardas buvo George'as Williamas Jorgensen jaunesnysis. Vaikystėje C. Jorgensen jautėsi kitaip nei likę berniukai, todėl laikėsi nuošalyje. Bendraamžiai pokštaudavo dėl jos moteriškumo. Liudijama, kad vaikystėje C. Jorgensen žaisdavo su lėlėmis ir svajodavo išmokti elgtis taip elegantiškai, kaip tai daro moterys.
Vieną kartą C.Jorgensen paklausė mamos, kodėl jos nėra panašios. „Mano mama švelniai paaiškino, kad pasauliui reikalingi tiek vyrai, tiek moterys“, – interviu pasakojo ji.
Vidurinėje mokykloje C. Jorgensen jautė potraukį vaikinams, tačiau žinojo, kad yra ne homoseksuali, o translytė: moteris vyro kūne.
Baigusi mokyklą, C. Jorgensen mėgino įstoti į JAV armiją, tačiau čia jos nepriėmė. Bet po poros mėnesių ji gavo šaukimą ir buvo dislokuota Naujajame Džersyje. Tarnybos metu moteris nuslėpė savo trauką vyrams. Tuo metu homoseksualūs santykiai buvo baudžiami, kariai už tai galėjo stoti net prieš karo teismą.
„Norėjau, kad kariuomenė mane priimtų dėl dviejų priežasčių. Svarbiausia tai, kad jaučiau troškimą kažkam priklausyti, būti reikalinga. Antra, norėjau, kad tėvai manimi didžiuotųsi“, – aiškino C. Jorgensen.
Lemtinga knyga
1946 metų gruodžio mėnesį baigusi tarnybą, netrukus ji pasinėrė į fotografijos ir odontologijos mokslus. Tačiau nepaisant naujos veiklos, C. Jorgensen nuolat jautė diskomfortą. Atsakymų, kaip tai pakeisti, ji ėmė ieškoti knygose. Ir rado.
Į C. Jorgensen rankas pakliuvusi knyga, pavadinimu „The Male Hormone" (lt. vyriškasis hormonas), paskatino ją vartoti estrogeną – moteriškumą skatinantį hormoną. Ji ėmė konsultuotis ir su Europos medikais bei chirurgais, kurie jau yra atlikę lyties keitimo operacijų.
C. Jorgensen pasiryžo pakeisti lytį ir 1950 metais išvyko į Daniją įgyvendinti savo svajonės. Jos tėvų pilietybė – danai, todėl ji kelionę pateisino šeimos ryšiais, o apie tikruosius kelionės ketinimus niekam nepasakojo.
„Aš šiek tiek jaudinausi, nes tuo metu buvo labai daug žmonių, kurie sakė, kad esu išprotėjusi“, - sakė C. Jorgensen.
Atvykusi į Europą, ji susitiko su endokrinologu dr. Christianu Hamburgeriu. Būtent šis medikas į istoriją įėjo kaip pirmasis, diagnozavęs pacientui transseksualumą. 2 metus taikyta hormonų terapija, atliktas psichologinis vertinimas, o galiausiai įvyko operacija, kurios metu pašalinta dalis vyriškų požymių.
Prieš grįždama į JAV, ji pasikeitė savo vardą į Christine taip pagerbdama dr. Christiano Hamburgerio darbą.
Užplūdo dėmesys
Grįžus namo, ši istorija pasiekė spaudą – šimtai laikraščių išspausdino pasakojimą apie lytį pakeitusią moterį.
„Nustebau, kad taip visi susidomėjo mano gyvenimu. Po kiek laiko supratau, kad pasaulio akimis tai svarbus žingsnis“, – apie užplūdusio dėmesio laviną pasakojo C. Jorgensen.
Spaudą ir visuomenę žavėjo jos ilgos kojos, šviesūs plaukai, madingi drabužiai. C. Jorgensen pasižymėjo ir dideliu patriotiškumu. Jos virsmas iš vyro į moterį taip pat demonstravo tuo metu neįsivaizduojamą medicinos ir mokslo pažangą.
„Gamta padarė klaidą, kurią aš ištaisiau. Dabar aš esu jūsų dukra“, – viename laiškų savo tėvams rašė C. Jorgensen.
Regis, tėvai tokį sprendimą palaikė. Viename interviu translytė moteris pasakojo, kad jos mama visada žinojo, jog „jos sūnus yra kitoks“.
Patyrė ir užgauliojimų
Tačiau kaip ir daugelis LGBTQ+ bendruomenės narių, taip ir C. Jorgensen kartu patyrė ir neapykantą. Žiniasklaidai ėmus kapstytis po detales, į viešumą pateko faktų apie jos anatomiją, o jomis remdamiesi, kai kurie žurnalistai pradėjo skelbti, kad C. Jorgensen negali savęs laikyti moterimi. Dėl to nuo C. Jorgensen nusisuko ir dalis šalininkų.
Tad ji vengė kalbėti apie subtilius medicininius dalykus ir susitelkė ties išvaizda. Po kurio laiko moteris atliko dar vieną operaciją, kurios metu buvo koreguojama C. Jorgensen anatomija.
Deja, tačiau žiniasklaida, kaip rašė savo autobiografijoje pati C. Jorgensen, tenorėjo nagrinėti jos kūną, o ne svajones ar asmenybę.
Sekėjai rašė laiškus
Translytė moteris koncertavo ne viename naktiniame klube, dirbo pramogų versle ir svajojo tapti Holivudo žvaigžde, bet ši svajonė taip ir neišsipildė.
Dukart susižadėjusi, C. Jorgensen negalėjo surengti vestuvių, nes tuo metu nėjo pasikeisti dokumentų, o gimimo liudijime jos lytis vis tiek buvo nurodoma kaip „vyras“.
Kalbama, kad C. Jorgensen jautėsi vieniša.
Per visą gyvenimą ji gavo tūkstančius palaikymo žinučių, bet tuo pat metu – ir užgauliojimų kupinų laiškų.
Taip pat daugybė žmonių prašė jos pagalbos ir patarimų. C. Jorgensen troško visiems jiems padėti ir atsakydavo. C. Jorgensen po kurio laiko pradėjo vesti paskaitas apie lytinę tapatybę JAV kolegijose ir papasakodavo savo istoriją. Jos gyvenimas ir ryžtas sužavėjo daugybę žmonių. 1970 metais pasirodė filmas „The Christine Jorgensen Story", pasakojantis apie C. Jorgensen gyvenimo istoriją.
Laisvė gyventi
1986 metų gegužės 3-ąją pirmoji viešai atsiskleidusi translytė moteris paliko šį pasaulį. Tačiau jos mintys ir darbai amžiams įsirėžė LGBTQ+ istorijos puslapiuose.
C. Jorgensen pabrėžė: „Ne migdomieji vaistai, kalėjimas ar savižudybės, atrodančios kaip nelaimingi atsitikimai, turi tapti problemos sprendimu, o būtent gyvenimas ir laisvė jį gyventi".
Šie žodžiai teikia vilties ir šių dienų translyčiams žmonėms.
Šaltiniai: