Intymų vaikinų gyvenimą įamžinusio fotografo darbai provincijos muziejuje saugoti po užraktu

Medijų menininkas ir meno kritikas, „Vilnius Tech” (Vilniaus Gedimino technikos universiteto) profesorius dr. Remigijus Venckus sako pažįstantis LGBTQ+ kūrėjų, kuriems lytinės tapatybės, orientacijos tema svarbi, tačiau ne visi drįsta tai parodyti meno srityje. „Kurti LGBTQ+ tema reiškia būti ignoruojamam net šiuolaikinį meną pristatančių meno galerijų ir muziejų, sulaukti prašymų nukabinti nuo sienos vieną ar kitą paveikslą, o grupinėje parodoje patirti savotišką ignoravimą, kai tavo kūrinys iškabinamas kažkur kampe, nišoje, link išėjimo”, - atvirtame interviu portalui jarmo.net dėstė jis.

Remigijus Venckus | Asmeninio archyvo nuotr.

Jarmo.net

redakcija@jarmo.net

Nors stūmimą į paraštes patyrė ir pats, tačiau R. Venckus drąsus ir nebijo parodyti savo fotografijų ir nuotraukų ciklo, kuriame įamžinti intymūs vaikinų kadrai. Kūrėjas sako, kad nuogas žmogaus kūnas menininkų nešokiruoja, o taip pat nežinia, ar visuomet nuogumas siejamas su intymumu ir erotiškumu.

Anot meno kritiko, vargu, ar visuomenė turi teisę nustatyti normalumo normas tam tikroms žmonių grupėms. Jis prakalbo ir apie skaudžias Lietuvos istorines pamokas – mūsų šalyje vien dėl savo tapatybės holokausto metu buvo žudomi žydai. 

Tad neapykanta tam tikroms žmonių grupėms, anot R. Venckaus, gali privesti iki protu nesuvokiamų situacijų

R. Venckus įsitikinęs, kad šiuo metu Lietuvoje paaštrėjusi tema apie LGBTQ+ asmenis nėra diskusija, nes tai, kas vyksta, labiau primena dalies žmonių isteriją, o ne argumentuotą pašnekesį.

„Viso to kunkuliuojančio pykčio socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje aš nepavadinčiau diskusija", - sako R. Venckus | Tim Bieler/Unsplash

-Kaip manote, ar Lietuvos mene yra pakankamai reprezentuojama LGBTQ+ bendruomenė? – portalas jarmo.net pasiteiravo R. Venckaus.

-Nors ir esu humanitarinių mokslų daktaras, tačiau specialiai su LGBTQ+ susijusio meno neanalizuoju ir jo raidos nestebiu. Tačiau esu įsitikinęs, kad šis menas Lietuvoje vis dar yra besivystantis. Tikrai yra kūrėjų, kurių menas gali būti siejamas su LGBTQ+, tačiau vargu, ar visgi jie specialiai save sieja su šiuo kultūros lauku.

Šiandien LGBTQ+ problemas reprezentuojančios kūrybos labai reikia, ypatingai tokio meno, kuris atvertų visuomenės stigmas, engiamų ir diskriminuojamų asmenų vidines patirtis, o galiausiai kritikuotų teisinį reguliavimą ir politinę valią (arba jos nebuvimą) keisti padėtį.

Remigijaus Venckaus fotografijų ciklas „Iš vaikinų gyvenimo"

Menininkas, kuris tvirtai būtų siejamas su LGBTQ+ kultūra, turi būti ypatingai drąsus. Tikėtina, jog yra kūrėjų, kuriems rūpi ši tema ir su ja susijusios problemos, tačiau ne kiekvienas drįsta atvirai kalbėti.

Kodėl taip yra?

Todėl, kad nesvarbu, ką sukurtų menininkas, jis visuomet bus siejamas su tuo, ką išleidžia į pasaulį. Tad kurti - vadinasi apsinuoginti, o apsinuoginimas ženklina ne tik drąsą, bet ir ryžtą iškentėti reakcijas, kreivus žvilgsnius, patyčias ir net grasinimus.

Pažįstu tokių menininkų, kuriems nors LGBTQ+ problemos ir yra aktualios bei įdomios, tačiau jie taip ir nesiryžta atvirai prabilti savo meno kūriniais.

Kurti LGBTQ+ tema reiškia būti ignoruojamam net šiuolaikinį meną pristatančių meno galerijų ir muziejų, sulaukti prašymų nukabinti nuo sienos vieną ar kitą paveikslą, o grupinėje parodoje patirti savotišką ignoravimą kai tavo kūrinys iškabinamas kažkur kampe, nišoje, link išėjimo…

Man pačiam teko patirti savo kailiu, kai mano sukurtų vyriškų aktų paroda, iškabinta provincijos muziejuje, buvo demonstruojama dažnai užrakinant duris ir saugant nuo parodą aplankyti atvykusių turistų.

Remigijaus Venckaus fotografijų ciklas „Iš vaikinų gyvenimo"

Tad apie kokią LGBTQ+ meno raidą ir plėtrą Lietuvoje galime kalbėti ?

Nors lietuviška LGBTQ+ fotografija nėra gausi, tačiau ji egzistuoja ir yra gausesnė už kiną.

Lietuviška LGBTQ+ fotografija mažai kuo skiriasi nuo tos, kurią regime vakarų pasaulyje. Ji nėra labai išskirtinė savo raiška ar temomis, galbūt jai tik trūksta gerokai didesnės drąsos.

Beje, aš ne visą LGBTQ+ meną mėgstu. Su visa pagarba tokį kiną kuriančiam Romui Zabarauskui, bet vis tik noriu pasakyti, kad LGBTQ+ kinas man visiškai neįdomus, net tas, kuris gauna tarptautinius apdovanojimus.

Temos yra labai nuspėjamos, kone šabloniškos: berniukas myli berniuką, tėvai nesupranta ir nepastebi, bet apie tai sužinoję savo vaiką išgrūda iš namų, benamis, nepakėlęs kančios, nusižudo, tėvai atgailauja ir tampa LGBTQ+ gynėjais ir t. t.

Ironiškai reziumuojant drįstu teigti, kad LGBTQ+ kinas yra trauma apie traumą ir jokios čia homoseksualų propagandos nėra. Tikrai nėra taip, kad psichologinę dramą, sukurtą homoseksualumo tema, peržiūrėjęs paauglys užsinorės tapti gėjumi, svajos kad jį namiškiai išgrūstų iš namų.

LGBTQ+ eitynės | Jana Sabeth/Unsplash nuotr.

Tuo tarpu LGBTQ+ muzika visai kitokia, galėčiau išskirti nemažą skaičių autorių, bet ir tie patys nėra lietuviai.

Tad visumoje LGBTQ+ meno padėtis Lietuvoje nėra labai gerai, o šio meno raida man labiau primena vegetaciją.

-Kaip jūs vertinate pastaruoju metu kilusias aršias diskusijas apie LGBTQ+ žmonių teises? Kur, jūsų manymu, ši diskusija gali nuvesti?

-Viso to kunkuliuojančio pykčio socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje aš nepavadinčiau diskusija. Visa tai man labiau primena situaciją, kai susimokę kaimo bernai prilupa lėtesnį, ramesnį ir švelnesnio charakterio kaimyną.

Situaciją vadinčiau tam tikra masine isterija, kurioje rėkiančiajam svarbu rėkti ir net nesvarbu, ar jo žodžiuose yra prasmės bei tiesos. Bepigu stumdyti ir spardyti kitus, kurių yra mažiau, kurių beveik niekas neatstovauja net tada, kai jiems kyla labai didelės teisinės problemos.

Juk tie, kurie nuolat yra žeminami ilgainiui savo Tėvynėje jaučiasi tarsi nelegalūs gyventojai, nepilnaverčiai ir visuomenės atstumti marginalai. Dėka nepaliaujamo rėkimo ir badymo pirštais, mažumos paverčiamos ypatingai hiperbolizuotu Kvazimodu. Todėl mes visi šiandien esame atsakingi už LGBTQ+ žmonių laimę, o tiksliau už jiems sukeltą nelaimę.

Jordan/Unsplash nuotr.

Žinote, tokia situacija, kokia yra šiandien man verčia prisiminti vieną asmeninį atvejį ir jį papasakoti kaip metaforą. 

Doktorantūros studijų metu kartu su draugais gyvenau Kaune nuomojamame bute. Kartą su biochemiją studijuojančiu draugu diskutavome apie laiką ir erdvę. Aš jam nepaliaujamai žėriau argumentus apie tai, kodėl dabarties laiko nėra ir kodėl jame iš vis negyvename. Jis su manimi sutikdamas pasakė: „Na, Venckau, tu ir nenormalus, ne kaip visi“. 

O aš atsakiau, kad gal būt tie, kurie yra dauguma ir galvoja apie mažumą kaip apie nenormalią visuomenės dalį, patys klysta ir yra tikrieji nenormalūs asmenys.

Kas suteikė teisę visuomenės daugumai save laikyti teisingais ir normaliais? Deja, nors atsakymo ir nėra, bet klausimas mus verčia susimastyti apie savo vietą po saule ir apie šešėlį nuo savojo buvimo metamą ant šalia stovinčiojo...

Tokia situacija, kokia yra dabar, niekur nenuves. Šiandien diskusijos LGBTQ+ žmonių teisių tema tiesiog nėra.

Rėkiančiųjų dauguma puikuojasi savo nelogiškais argumentais ir emocijomis, o stipriuosius palaikantis prezidentas verčia tik šluostyti ašaras. O štai Vatikano pareiškimai išverčiami ir visuomenei pateikiami su tam tikru nutylėjimu...

Visuomenė gyvena emocinėje inercijoje, ji primena situaciją kai rogėmis leidžiantis nuo stataus snieguoto kalno nieko negali padaryti ir net tada, kai priešais regi pavojingas kliūtis. Tokia nepasitenkinančiųjų inercija pati provokuoja teisinio reguliavimo būtinybę, tam tikrų institucijų įsikišimą, bausmes už diskriminaciją skyrimą. Tam tikra prasme klykiantis visuomenės balsas pats reikalauja ir provokuoja priimti teisinius sprendimus, net tuos kurie iš Europos Sąjungos pusės stumiami tarsi buldozeriu.

„Kas suteikė teisę visuomenės daugumai save laikyti teisingais ir normaliais?" - klausia R. Venckus | Kipras Štreimikis/Unsplash nuotr.

Aš esu visiškai proeuropietis, todėl man labai patinka Briuselio sprendimas, kad Bendrijos teritorija yra LGBTQ+ laisvės zona. Ar ne Lenkija ir Vengrija pačios pareikalavo tokio sprendimo? O ko dar iš Europos Sąjungos šiuo klausimu pareikalaus Lietuva ir kiek ji dar susimokės už savo diskriminacinį toną viešajame ir tarptautiniame diskurse?

Girdėdamas visuomenę rėkiant, kad LGBTQ+ žmonės turi gyventi užsidarę ir nesirodyti viešumoje, pabandžiau pasvarstyti, kur ir kiek kartų jie pasirodė viešumoje.

Na, tikriausiai didžiausias jų pasirodymas yra pastebimas parado metu, periodiškai rengiamo Vilniuje.

O kiek dažnai normalumą deklaruojanti visuomenės dalis save demonstruoja viešumoje?

Tad jeigu imsime reguliuoti visus įmanomus atvejus, pavyzdžiui, dvi moterys ir vyrai negali vaikščioti susikabinę rankomis gatvėje, gal tuomet pradėsime drausti ir vyrų su moterimis apsikabinimus viešumoje. Vėliau galėtume uždrausti bučinius, nešioti vasarą trumpikes arba marškinėlius be rankovių ir t.t.

Tik pamąstykime iki ko tai gali nuvesti. Nejaugi mums reikia naujųjų getų?

Man iš vis labai keista kad Lietuvoje yra tiek daug diskriminacijos ir net rasizmo. Visą tai regiu šalyje, kurioje pakankamai nesenoje praeityje masiškai buvo žudomi žydai, kur mūsų seneliai ir proseneliai buvo tremiami į Sibirą ir šaudomi, kur už tikėjimą buvo persekiojama ir kankinama…

Aš niekaip nesuprantu, kodėl tiek skausmo patyrusi mūsų šalis prarado savo atmintį? Juk kaip tik atmintis mums byloja apie pačius baisiausius išgyvenimus, mus moko būti kilniems, gailestingiems ir padedantiems vieni kitiems…

-Papasakokite apie savo fotografijų ciklą „Iš vaikinų gyvenimo".

-Šis fotografijų ciklas yra gana senas. Jį pradėjau kurti neturėdamas puikios technikos - fotografavau buitinėje aplinkoje. Paveikslo tradicijai artimos nuogų vyrų kūnų kompozicijos buvo komponuojamos paprastame, nepagražintame buitiniame interjere. Turbūt tai ir kelia daugumos žiūrovų nuostabą.

Šį ciklą aš laikau labai ironišku ir tarsi savotišku vizualiniu pokštu. Nė vienos šio ciklo nuotraukos nesukūriau būdamas rimtyje. Tai tam tikra ironijos dozė skirta žiūrovui. Ciklą „Iš vaikinų gyvenimo” pradėjau dar 2002 metais, kai kurso draugai paprašė juos nufotografuoti nuogus, o sukurtus kadrus jie pritaikė savo kūrybiniuose projektuose.

Remigijaus Venckaus fotografijų ciklas „Iš vaikinų gyvenimo"

Žinote, mums, menininkams, nuogas kūnas nesukelia jokios didelės nuostabos. Aš į jį nežiūriu kaip į tabu objektą, man jis yra toks pat, kaip drobė ir dažai.

Mano bakalauro studijos buvo dailininko-grafiko, anuomet reikėjo daug skirti laiko ir energijos studijuojant anatomiją ir aiškinantis, kaip nupiešti vieną ar kitą kūno dalį. Dailininkas kūną suvokia panašiai kaip ir medikas. Kūnas – tai tik darbo objektas.

Studijų metų akademinis piešimas man sekėsi nelabai gerai. Piešti moters kūną būdavo lengviau, nes aptakesnės kūno formos leido maskuoti anatomijos žinių ir piešimo įgūdžių trūkumus. O štai nuogas vyro kūnas buvo didžiulis iššūkis.

Remigijaus Venckaus fotografijų ciklas „Iš vaikinų gyvenimo"

Aiškiai išreikšti raumenys, sąnariai, kaulinė struktūra piešimo metu mane tiesiog varydavo į neviltį. Tačiau fotografijoje viskas kitaip.

Išradingai pasitelkus apšvietimą fotografuojant vyro kūną galima sukurti stebinančias laužytas formas, tai yra įdomiai ir drąsiai deformuoti pavidalą apšvietimu. Tikriausiai dėl šios priežasties vyrų aktai tapo vienu iš mano plėtojamų temų.

-Minėtame fotografijų cikle nevengiate intymumo. Kaip manote, o ar Lietuva nebijo kalbėti  intymiomis seksualumo temomis?

-Jau minėjau, kad kaip menininkas į kūną žvelgiu lygiai taip pat kaip tapytojas į drobę ar dažus, tad ar nuogas kūnas yra man tikrai intymus ir seksualus, aš labai abejoju.

Intymumas ir seksualumas kuriamas detalėmis, kūno fragmentais, o dar labiau kūno pridengimu.

Seksualumą stiprina tam tikros asociacijos su tradicija, kultūros įvaizdžiais ir panašiai.

Remigijaus Venckaus fotografijų ciklas „Iš vaikinų gyvenimo"

Taigi, mano galva, nuogas kūnas savaime nėra nei intymus, nei seksualus. Pridengtas kūnas yra labiau intymus ir seksualus nei atviras.

Vis tik manau, kad šiuolaikiniai jauni Lietuvos menininkai nevengia intymumo ir seksualumo temų. Jei kalbėtume apie lietuvių vizualinio meno praeitį, tuomet mano atmintyje iškyla aktų fotografijos.

Apskritai nuogas kūnas fotografijoje kartais yra labiau paveikus nei piešinyje ar tapyboje. Istorijoje taip jau susiklostė, kad nuotrauką mes dažnai priimame kaip dokumentą, įrodantį faktą. Tad šiuo atveju nuogas kūnas fotografijoje mums atrodo daug drąsiau atvaizduotas nei tapyboje, - dėstė pašnekovas.

Antrą dalį skaitykite čia