Ocean Vuong. „Žemėje žavūs mes tik akimirką“

Kaip galima praleisti knygą pro akis, kurios pavadinimas skamba kaip poezijos eilutė? Smalsumas pražudė ne vieną katę, kaip ir skaitytoją pasinerti į visiškai netikėtą knygos pasaulį. Vietnamiečių kilmės amerikiečių poetas, eseistas ir nuo šiol romanistas Ocean Vuong (g. 1988) 2019 metais Amerikoje išleidžia pirmąjį savo autobiografinį romaną Žemėje žavūs mes tik akimirką (angl. On Earth We‘re Briefly Gorgeous) ir beregint patenka į The New Yourk Times bestselerių sąrašus. Savaime suprantama, tas sąrašas visada man įtartinas, nes jame yra tikrai labai lengvų ir silpnų romanų, todėl, vos pradėjęs skaityti būtent šią knygą, vis aiktelėdavau: juk tokia hiperbolizuotai poetizuota knyga negali būti bestseleriu! Bet visgi yra ir tai, sakyčiau, nuostabu, nes dėl to knygą turime lietuviškai, pastarąją išvertė mano pamėgsta vertėja Emilija Ferdmanaitė.

Asociatyvi freepik.com nuotr.

Maištinga siela

sielamaistinga.blogspot.com


Ocean Vuong gimė Vietname ir į literatūros pasaulį įsiveržė kaip poetas. Save ryškiai tapatina su queer, kitaip sakant, gėjų rašytojų menininkų grupe. Švelnaus balso tembro, neaukštas, azijietiškos išvaizdos rašytojas atpažįstamas iš vienoje ausyje nuolat tabaluojančio ir jį iš kitų išskiriančio auskaro. Būti vietnamiečiu tarp amerikiečių ir dar homoseksualiu, gyventi skurdžiame miesto rajone, nuo mažomės jausti patyčias, tikriausiai ne kiekvienam iškenčiami išgyvenimai be pasekmių. Būtent tie socialiniai atskirties išgyvenimai O. Vuongui leido priartėti prie sopulingo žodžio, išsigryninti ir pirmiausia savo poezijoje kalbėti apie tapatybę ir asmeninius išgyvenimus. Šioji inspiracija labai gyva ir autobiografiniame romane Žemėje žavūs mes tik akimirką, po kurio rašytojas tapo tikra literatūrine žvaigžde. 2020 metais jis įtrauktas į projektą Ateities biblioteka, kurioje kasmet išrenkama po vieną pasauliniu mastu reikšmingą literatą, kurio kūrinys išeis po 100 metų ir, deja, nei rašytojams, nei mūsų kartai jau to kūrinio neteks skaityti. Norvegijoje pasodintas 1000 medžių, ant kurių popieriaus būtent ir bus išspausdinti jų kūriniai. Kad suvoktumėte O. Vuong reikšmę, paminėsiu, kad šiame projekte jau dalyvauja Margaret Atwood, David Mitchell, Sijon, Elif Shafak, Han Kang, Karl Ove Knausgard ir nuo praėjusių metų Ocean Vuong.

Knygos viršelis

Šiame nevienalyčiame romane susipina keletas esminių žanrų. Pasakotojas sutampa su pagrindiniu veikėju, kurį galima įtarti esant patį Ocean Vuong, pastarasis rašo laišką savo skaityti nemokančiai motinai. Kalbantysis žino, kad tai tarsi terapija, intymi išpažintis, kurios niekada negalės išsakyti garsiniais žodžiais, todėl leidžia raštu sau ne tik maklinėti tarp dabarties ir praeities įvykių, bet ir pamiršti esant tai laišku. Kai kada laiškas tampa socialine refleksija, eseistika, pereinančia į trūkinėjantį verlibrinį eilėraštį ir vėl grįžtantį prie laiško formos. Kinta ne tik pasakojimo ritmas, bet ir asmenys. Neretai antrąjį asmenį keičia trečiasis ir pirmasis, kas padeda pasakojime įteisinti pagrįstą retrospekciją, smarkiai poetizuotą ir chaotiškai į vieną asmenybės portretą besijungiantį daugiabalsį patirčių ir atsiminimų pasakotoją.

Intymus, melancholiškas ir širdį veriantis pasakojimo stilius linkęs į apibendrinimus. Tokius apibendrinamuosius elementus naudoja Marius Povilas Elijus Martynenko savo debiutinėje prozoje, tik Ocean Vuong siekia ne šokiruoti ir neieškoti tyčia paradoksų, bet būtent surasti atsakymą, kodėl pasaulis ir jis jame yra toks vienišas, sužeistas ir nesuprastas. „Kartais, kai būnu neapdairus, tikiu, kad žaizda taip pat yra ta vieta, kur oda susitraukia su savimi, o abu kraštai klausia: kur tu buvai? Kur tu buvai, mam? (p. 162).“ Pagrindinis veikėjas gyvena su bipoliniu sutrikimu sergančia motina, kuri neretai pratrūksta prieš sūnų smurtaudama be menkiausios priežasties. Su jais Amerikoje gyvena močiutė Lan ir protarpiais pasirodanti teta Mai. Auginamas moterų pasakotojas net neturi vardo, jis vadinamas tiesiog Šunyčiu. Tai stebina, tai žemina, tačiau Šunytis pripratęs, kad jį taip vadintų, kadangi moterys tiki, kad šitaip jį apsaugos nuo piktųjų dvasių, kurios siekia pasiglemžti stiprius ir garbingus jaunuolius. Nuo pat mažumės, kai Šunytis pasimatuoja mamos suknelę, tampa aišku, kad berniukas auga ir bręsta kaip homoseksualas. Jo paauglystės polinkiai itin sustiprėja, kai jis, būdamas keturiolikmečiu, tabako auginimo laukuose susipažįsta su Trevoru ir pasineria į pirmuosius dvasinius ir kūniškus meilės potyrius, pradeda vartoti narkotikus.

Ocean Vuong


Jis rašo laišką motinai, bandydamas suprasti save, paaiškinti jį supančio pasaulio dėsnius ir galbūt net labiau priimti save tokį, koks jis yra. Žinoma, laiškas motinai yra tarsi laiškas sau pačiam, minčių surikiavimas, tam tikras dienoraštis. Esminė pasakojimo leitmotyvu besikartojanti metafora yra žaizda, gyjanti ir besiverianti visomis prasmėmis. „Jo burna – jaunystės žaizda (p. 230)“ – sako pasakotojas, kai iš geismo priima Tverovo kūniškus malonumus. Ta pati žaizda veriasi brutalioje šeimos istorijoje, kuri yra esminė Šunyčio identiteto dalis. Karą iškentusi senelė ir motina, skirtingų kultūrų ir požiūrių atskleidimas amerikietiškoje kultūroje, nuolat perpasakojamos senelės Lan praeities istorijos įdiegia berniukui atidaus žodžio klausytojo įgūdžius. Daugelį dalykų po to veikėjas bando paaiškinti sintaksiškai, ieškodamas savo giminės ir šalies istorijose paaiškinimo, kaip visa tai galima perteikti žodžiais ir sakiniais. Galiausiai pati istorija tampa tarsi melancholiška muzika ir čia jau tikrai galima paploti E. Ferdmanaitės vertimui. Romanas kaip poema, skaudi ir ritminė antikinė brandos ir savęs priėmimo tragedija.

„Iš vėjo išmokau narsumo sintaksės, išmokau judėti per kliūtis jas apsikabindamas. Šitaip galima jas prisijaukinti. Patikėk manim, gali atsijoti nuo pelų ir vis tiek likti bevardis kaip kokso dulkelės ant švelniosios kaimietuko kumščio pusės (p. 2015).“

Vieni įstabiausių pasakojimo pasažų yra būtent žmonių istorijos gretinimai su gyvūnijos pasauliu. Štai Vietnamo istorija prilygsta gyvos makakos, kai jai prariekiama kaukolė, o vyrai šaukštais jai gyvai esant kabina smegenis ir ją ėdą, manydami, kad tai sveika jų potencijai, o iš tikrųjų vargšė makaka šioje knygoje tampa karų paženklinto ir ištrintos Vietnamo istorijos ir žuvusių gyventojų simboliu. Tą patį galima pasakyti ir apie buivolų kaimenę, apie kurią svarsto pasakotojas, bandydamas suprasti, kodėl nukritus bandos vedliui, visa kaimenė nukrenta nuo skardžio ir kuo tai panašu į žmonijos pasaulį. Analogiškų paralelių sugretinimai vėlgi pasakoja apie gyvenimo grožio trapumą ir vienas nuo kito priklausomumą, vientisą priežasčių ir pasekmių visatą, mus kamuojantį gyvenimo laikinumo baimę ir to baisumo priėmimą kaip neišvengiamą baigtį. Kodėl Šunykštis yra toks, kaip jis save vienu metu įvardija kaip geltonodis pedikas? Kiek prie to prisidėjo jo šeimos istorijos ir mama, Vietnamas, Amerika, Trevoras, berniukas su priešpiečių dėžute? Kas apskritai nulemia žmogaus prigimtį ir kaip kartais sudėtinga priimti kito individo kitoniškumą, kaip, pavyzdžiui, mamos pasireiškiantį monstriškumą...

„Gavau netinkamos chemijos, mam. Ar, tiksliau, man trūksta tai to, tai ano. Tam sukurtos piliulės. Tam triūsia visa pramonė. Jie ten uždirba milijonus. Ar žinojai, kad žmonės kraunasi turtus iš liūdesio? Noriu susipažinti su Amerikos liūdesio milijonieriumi. Noriu pažvelgti jam į akis, paspausti ranką ir pasakyti: „Tarnauti savo šaliai buvo garbė (p. 210).“

Knyga kaip poezija, smarkiai fragmentuota, tačiau besijungianti koliažiniu principu į vieną skausmingai gražų pasaulį. Kas čia gražiausia? Tas skausmingai besiveržiantis nuogas atvirumas, nuolat daromi filosofiniai poetizuoti apibendrinimai, tarp eilučių skambantis liūdnas dzenbudizmas, kuriame skaitytojas staiga yra priverstas sustingti, nes jis toje sintaksėje, toje gyvą odą lupančioje išpažintyje ima ir akimirkai – kaip sufleruoja ir knygos pavadinimas! – atpažįsta save patį. Nepamenu, kada skaičiau kažką panašaus, nuo ko piestu stotųsi gyvaplaukiai. Knyga nėra nuotykis, čia net nėra svarbiausias siužetinis naratyvas, (nors svarbus ir jis), sakyčiau, knyga atskiras lokalus patyrimas, kuriame literatūriškumo plunksna smarkiai smarkiai dilgina širdį savo neabejotinai užtikrinta unikalia energetine vibracija. Aukščiausios prabos kūrinys. Žemėje žavūs mes tik akimirką. Labai bijau, – nemeluosiu! – kad daugiau nieko nuoširdesnio ir taip uždegančiai jautriai nebepavyks perskaityti.

Jūsų Maištinga Siela

Naujesnė Senesni