Mados žurnalistė Bulbenkaitė: betikslis heteronormatyvumas atgyvens, atsivers daugiau erdvės išraiškos įvairovei

Visuomenė keičia požiūrį į lytiškumo ribas: suvokiama, kad drabužiai seksualinės orientacijos neturi, tad vis daugiau mados namų visame pasaulyje atsisako heteronormatyvaus požiūrio bei vyriškos ar moteriškos lyties kategorijų, sako mados žurnalistė Deimantė Bulbenkaitė. „Manau, kad normos ar stereotipai turi savo galiojimo laiką, dėl to kaip natūraliai atgyvena principas „berniukams mėlyna, mergaitėms rožinė“, taip atgyvens ir betikslis heteronormatyvumas, ar bent jau atsivers daugiau erdvės išraiškos įvairovei“, – įsitikinusi ji. 

Deimantė Bulbenkaitė sako, kad mados kūrėjus bei vartotojus reikėtų skatinti rinktis iš to, kas atvertų naujas galimybes autentiškai saviraiškai | Jarmo.net koliažas (Simono Šerkšno ir asociatyvi unsplash.com nuotr.)


jarmo.net

redakcija@jarmo.net

Mados pasaulis semiasi įkvėpimo iš queer žmonių – asmenybių, kurie neapibrėžia savęs heteroseksualumo prizmėje. Kaip teigė D. Bulbenkaitė, queerness (neheteroseksuali išraiška) yra neatsiejama nuo mados. Žurnalistė ir tinklaraštininkė papasakojo, kaip queer kultūra susijusi su mada ir kokius simbolius į ją įnešė. 

Tinklaraščio spintosguru.lt autorė dėstė, kad ir ją mada šiuo metu domina labiau kaip ženklų sistema ir kalba, turinti tam tikrą reikšmę.

– Jūs pasirinkote mados žurnalistės kelią. Kaip supratote, kad Jums įdomu rašyti būtent apie madą? – jarmo.net pasiteiravo D. Bulbenkaitės. 

– Einant metams į šį klausimą sau atsakau skirtingai. Mada mano dėmesį pagavo būnant vos 13-os, tad pirmiausia smalsu buvo pažinti blizgantį industrijos fasadą, neturintį nieko bendro su kasdieniu gyvenimu. 

Po kurio laiko tapo įdomu suprasti, kas daro įtaką žmonių aprangos pasirinkimams, apie ką kurdami mąsto dizaineriai. Tam tikru laiko itin domino tvarumo kampas, taip pat mados kompanijų verslo struktūra, įdarbinanti milijonus žmonių visame pasaulyje ir neišvengiamai daranti įtaką mums visiems – nes juk kiekvienas ryte atsikėlęs kažką apsirengiame.

Šiandien mada man įdomi kaip kalba, kaip ženklų sistema, kaip reikšmę produkuojantis procesas. Tam įtaką, be abejo, daro semiotikos studijos, leidžiančios atrasti naujus mados posluoksnius, į, rodos, bereikšmius pasirinkimus pažvelgti geriau.

Deimantė Bulbenkaitė | Simono Šerkšno nuotr.

– Tikriausiai jau mokyklos laikais domėjotės menus? Kas paskatino tokį susidomėjimą?

– Baigiau žurnalistikos bakalauro studijas Vilniaus universitete, ten pat dabar siekiu ir semiotikos magistro laipsnio. Žurnalistiką studijuoti buvo svarbu dėl to, kad kultūros žurnalistika dažnai laikoma žurnalistikos paraštėse – tarsi būtų ne tokia svarbi, neturėtų aiškių vertybių ir nebūtų susijusi su kasdieniu gyvenimu bei jo aktualijomis. Esu įsitikinusi, kad yra priešingai, nes atsakingai, etiškai ir pagarbiai kalbėti apie kultūrą yra svarbu. Geri kultūros žurnalistikos tekstai veikia kaip dokumentas apie tai, kokie mes buvome, kokie norėjome būti ir kokią ateities viziją statėme kurdami meną. 

Mados žurnalistika – neatskiriama kultūros žurnalistikos dalis, tik dar artimesnė žmogui, mat apmąsto jo savęs įsivaizdavimą bei atvaizdavimą aplinkai.
 
– Mada ir tam tikrų įsišaknijusių normų skaldymas – tarsi du vienas nuo kito neatskiriami dalykai. Ar sutinkate su tokiu teiginiu? Kokią funkciją atlieka mada?

– Ir taip, ir ne. Viena vertus, mada įtvirtina normas, nes aprangos kultūra labai glaudžiai susijusi su daugumos požiūriu bei nuomone. Vis tik kūrybiškoji mados pusė normas linkusi laužyti, nes kasdienybei būtina atsvara, sudrebinanti pamatą, keičianti požiūrį, išryškinanti skaudulius. Dėl to labai įdomu stebėti drąsių mados dizainerių kūrybą, nes ji tarsi parodo, koks pasaulis galėtų būti, ir priverčia susimąstyti, kodėl jis toks nėra.

– Jūs esate skaičiuosi paskaitą „Mada ir queer kultūra: įtakos bei reikšmės“. Kada pirmą kartą užčiuopėte queer kultūrą ir jos sąsajas su mada?

– Mada negali būti atsiejama nuo queer kultūros, nes istoriškai queerness yra apie jautrumą aplinkai, kitoniškumą, saviraiškos laisvę ir drąsą. Queer bendruomenės visada buvo išskirtinai jautrios estetikai, net jei tą jautrumą sąlygojo būtinybė kitus queer žmones pažinti neverbaliniais simboliais. Šiandien queerness jau yra ne apie slaptus signalus, o individualumą bei aktyvizmą. Mada yra apie tą patį.

Žinoma, tam suprasti reikėjo laiko, nes vienintelės paauglystėje matytos queerness užuominos buvo tai, kas tuo metu laikyta priimtina populiariosiose medijose. Kiek giliau į temą panirau prieš 7-8 metus, kai pradėjau kelti, rodos, paprastus, bet aiškių atsakymų neturėjusius klausimus: kodėl mados industrijoje tiek daug queer kūrėjų? Kodėl apie madą mąstome naudodami lyties kategoriją? Kodėl tai, kas galima moterims, negalima vyrams, ir vice versa (lt. ir atvirkščiai)? Kodėl madai išvis reikia binariškumo, o gal jo galima atsisakyti?

– Ne visiems yra žinoma queer sąvoka. Kaip jūs tai apibūdintumėte?

– Geras klausimas, nes queerness daugelis sau apibrėžiame skirtingai, o ir man pačiai ši sąvoka nuolat kinta, apsilipdo naujomis reikšmėmis. Man queerness visų pirma yra atsisakymas pripažinti nusistovėjusį (bei atgyvenusį) heternormatyvų standartą ir ieškoti visiems priimtinesnių buvimo būdų. 

Manau, klaidinga galvoti apie queerness tik labai siauromis orientacijos sąvokomis, ypač kai orientaciją šiandien verčiau matyti kaip spektrą, kuriame savo esaties tašką galime rasti absoliučiai visi.


– Esate sakiusi, kad nekalbėti apie queer – tai tarsi nekalbėti apie madą. Kaip queer kultūra tapo neatsiejama mados dalimi?

– Svarbus klausimas, nes automatiškai paneigi stereotipą, bet tenka jį bent dalinai patvirtinti. Dėl heteronormatyvios kultūros, į visuomenės aukštumą iškeliančios cis (kai žmonių savęs identifikacija sutampa su gimus priskirta biologine lytimi, - jarmo.net) heteroseksualų vyrą, tiek moterys, tiek queer žmonės natūraliai turėjo tapti jautresni neverbalinei komunikacijai, estetikai, simboliams. Todėl jų sąsaja su mada tarsi neišvengiama, o tuo pačiu ir formuojanti industrijos vidines taisykles. 

Vis tik skatinu į madą žiūrėti plačiau, nes mados dalis yra ir sportinė mada su sportinių batelių kultu, ir utilitaristinė mada, ir uniforminė mada, o šiose srityse rasime ir nemažai heteroseksualių vyrų.

– Kokį laiką laikytumėte queer mados pradžia? Kodėl?

– Bijau būti istoriškai netiksli, bet mano edukuotas spėjimas sakytų, kad tada, kai vis didesnės visuomenės grupės pradėjo turėti galimybę drabužį matyti kaip saviraiškos elementą, kas natūraliai formavo kultūrą. Tai maždaug apie XVIII amžių, kai sparčiai augo miestų kultūra ir vis daugiau miesto gyventojų galėjo įsigyti drabužius, juos drąsiau ir dažniau keisti, o rinktis ne tik dėl funkcijos. Mat iki XVIII amžiaus dauguma to paties socialinio sluoksnio žmonių rengėsi daugmaž vienodai, nes galimybės atrodyti kaip tiesiog nebuvo.

 
– Vyrauja įsitikinimas, kad dauguma mados industrijoje dirbančių žmonių – moterys arba queer žmonės. Toks įsitikinimas teisingas ar klaidingas?

– Šiandienė mada įdomi tuo, kad išvis pradeda atsisakyti heteronormatyvumo ir bendrai lyties kategorijos. Nes geri ar gražūs drabužiai yra tik drabužiai, jie patys genitalijų ar orientacijos neturi. Jau išmokome taip vertinti parfumeriją, tad panašiai verta žiūrėti ir į madą. 

Vienas populiaresnių pavyzdžių – dabartinė mados namų „Gucci“ estetika, kurią formuoja dizaineris Alessandro Michele. Savo modelius jis vadina ne merginomis ir vaikinais, o asmenybėmis, kurios yra „Gucci“ šeimos dalis. O joje visi žmonės nepriklausomai nuo lyties mėgsta pastelinių spalvų satino kostiumus, kaubojiškas skrybėles, gėlėtus marškinius bei retro stiliaus rankines.

Panašiai dabar veikia ir „Balenciaga“ mados namai, neseniai atgaivinę savo aukštosios mados liniją. Bene pirmą kartą aukštosios mados pristatyme buvo rodomi lyčiai neutralūs kūriniai, o visi modeliai pagal aukštosios mados tradiciją avėjo aukštakulnius. Manau, tai labai gražus pavyzdys, kaip tradiciją galima perkelti į šiuolaikinį kontekstą.

– Kokie dažniausi queer motyvai sutinkami madoje? Kokie mados aksesuarai, ženklai, simboliai laikomi specifiniais queer elementais madoje?

– Drįsčiau teigti, kad simbolizmas šiais laikais jau kiek subtilesnis nei tiesiog vaivorykštinė vėliava ar marso ir veneros ženklas, aukštakulnius avintis vyras ar kostiumu pasipuošusi moteris. Man smagu, kai dizaineriai kiek giliau pažvelgia į istoriją ir prisijaukina mažiau žinomus queer istorijos elementus. Pavyzdžiui, žalią gvazdiką atlape, kurį išpopuliarino queer bendruomenę į premjeras kvietęs Oscaras Wilde‘as.

Oskaras Wilde'as | „Rex Features“

– Koks yra susiformavęs mados suvokimas Lietuvoje? Ar žmonės madą dar labiau suvokia kaip „vyrišką“ ir „moterišką“, o gal jau pradeda suprasti, kad tarp „vyriškos“ ir „moteriškos“ mados yra terpė?

– Nenorėčiau generalizuoti, nes puikiai suprantu, kaip madą ir jos lytiškumą mato, pavyzdžiui, mano tėvai, ir kaip jį mato mano Vilniaus senamiesčio meno bei mados laukų „burbulas“. Manau, kad normos ar stereotipai turi savo galiojimo laiką, dėl to kaip natūraliai atgyvena principas „berniukams mėlyna, mergaitėms rožinė“, taip  ir betikslis heteronormatyvumas, ar bent jau atsivers daugiau erdvės išraiškos įvairovei.

– Kaip manote, kodėl žmonės rūbus skirsto į vyriškus ir į moteriškus? Ar galime tikėtis, kad visuomenė po kurio laiko drabužiams lyties nebepriskirs, o galbūt tendencijos yra tokios, kad lytis vis labiau išryškinama? Kokia yra queer mados ateitis?

– Skirstymas visada yra patogus pasirinkimas, leidžiantis realybę sudėlioti į stalčiukus ir nekelti per daug klausimų. Tas pats ir su mada, nes visiems paprasčiau rinktis iš jau sudėlioto vyrų ar moterų skyriaus, tokiomis taisyklėmis formuoti edukacines gaires. Nemanau, kad reikia atsisakyti moteriškumo ar vyriškumo idėjų – tiesiog šalia jų svarbu parodyti visą egzistuojantį spektrą ir paskatinti mados kūrėjus bei vartotojus rinktis ne tik iš to, kas patogu, bet ir iš to, kas atvertų naujas galimybes autentiškai saviraiškai. Tikiu, kad mados ateitis turės mažiau išankstinių nuostatų bei draudimų – tikiu, kad ir mes visi tokie būsime, – įsitikinusi pašnekovė.
Naujesnė Senesni