Ministras pirmininkas Gintautas Paluckas lieka įsipareigojęs kovoti su neapykantos nusikaltimais, nukreiptais prieš LGBTQ+, tikimasi, kad ateityje jis parodys ryžtą užtikrinant šiai pažeidžiamai bendruomenei lygybę, sako Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos (LSDJS) pirmininkė Simona Padegimaitė.
 |
| Simona Padegimaitė | Asmeninio albumo nuotr. |
Jonas Valaitis, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Pasak S. Padegimaitės, skambantys „susirūpinusių tėvų“ argumentai, kad vaikų mokyti apie LGBTQ+ nereikia, yra atmestini – iš vaikų atimti informacijos negalima.
Pašnekovė sveikina socialdemokrato, Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko Lauryno Šedvydžio iniciatyvą imtis Partnerystės įstatymo klausimo, išsiunčiant Seimo nariams klausimyną, kuriame aiškinamasi, kokioms nuostatoms parlamentarai pritartų, o kurioms – ne.
Ji atkreipia dėmesį į dar vieną opią problemą – trūksta apsaugos translyčiams asmenims.
– Ką Jums asmeniškai reiškia būti LGBTQ+ teisių šalininke jaunimo politikoje? – jarmo.net pasiteiravo S. Padegimaitės.
– Būti LGBTQ+ bendruomenės nare jaunimo politikoje man reiškia būti savimi visose savo veiklos srityse. Tai nėra atskira rolė ar pasirinkimas – tai tiesiog dalis to, kas aš esu. Kaip esu moteris, kaip esu Lietuvos pilietė ar jaunimo atstovė – taip pat esu ir LGBTQ+ bendruomenės dalis. Visi šie tapatybės aspektai mane formuoja ir lydi kiekviename žingsnyje, nepriklausomai nuo to, ar dalyvauju politikoje, ar kitose gyvenimo srityse.
Žinoma, LGBTQ+ klausimams galbūt skiriu daugiau dėmesio, negu kiti, nes su tuo susiduriu kasdien – tai neišvengiamai tampa asmeniška ir aktualu. Tačiau lygiai taip pat man svarbios ir moterų teisės, ir jaunimo balsas politikoje. Mano veikla kyla iš visumos to, kas esu – o ne iš vienos atskiros tapatybės.
 |
| Simona Padegimaitė su Erika Hilton – pirmąja Brazilijos Nacionaliniame kongrese išrinkta atvirai translyte juodaode moterimi, kovojančia už LGBTQ+ ir žmogaus teises | Asmeninio albumo nuotr. |
– Ką galėtumėte pasakyti skeptikams, kurie mano, kad LGBTQ+ aktyvizmas yra ideologinis?
– Per daug iškraipytas yra žodis ideologija. Ideologija – tai vertybės, požiūriai, tai kaip žmogus tiki, kad pasaulis turi būti. Jei ta ideologija kad visi turėtų lygias teises ir galimybes, tai kame problema? Jei ta ideologija, kad nebūtų pamiršti jokie Lietuvos gyventojai?
O poreikiai paprasti – galėti jaustis gerai Lietuvoje. Lietuvoje yra ne viena vienalytė pora, gyvenanti su antra puse, bet jie neturi tokių pačių pasirinkimų, kaip skirtingų lyčių poros. Jie negali pasirinkti sudaryti santuokos, gauti tas pačias apsaugas. O ką jau kalbėti apie poras, auginančias vaikus. LGBTQ+ asmenys visad egzistavo musų visuomeneje ir jie niekur neišnyks. Taigi, tai tikrai pagrįsta poreikiais.
 |
| Simona Padegimaitė | Asmeninio albumo nuotr. |
– Esate sakiusi, kad mokyklose būtinas švietimas apie įvairias tapatybes, taip pat ir LGBTQ+ asmenis. Skeptikai sako, kad to nereikia, nes tai prieštarauja dalies tėvų įsitikinimams ir teisei pagal juos auginti savo vaikus. Kaip tai vertintumėte? Ko trūksta mūsų švietime?
– Visų pirma – švietimas apie žmogaus teises, įvairovę ir skirtingas tapatybes nėra kažkas radikalaus ar grėsmingo. Tai tiesiog žinios apie tai, kad žmonės yra skirtingi – ir tai yra visiškai normalu. Mokykla turi ruošti gyvenimui, o ne tik egzaminams. Tad jei vaikas mokosi biologijos, literatūros ar istorijos, kodėl negalėtų išmokti ir to, kad pasaulyje egzistuoja įvairūs žmonės – tarp jų ir LGBTQ+ asmenys?
Tai nereiškia, kad kažkam „peršamos vertybės“ – tai reiškia, kad vaikas, kuris pats jaučia, kad yra kitoks, sužino, jog nėra vienas. O kitas – išmoksta, kaip priimti ir pagarbiai elgtis su visais. Tai paprasta prevencinė priemonė prieš patyčias, smurtą ir izoliaciją, kurią daug LGBTQ+ vaikų patiria kiekvieną dieną.
Tėvų teisės yra svarbios, bet jos negali būti naudojamos kaip pasiteisinimas tam, kad daliai vaikų būtų atimta teisė į informaciją, supratimą ar saugumą. Mokykla yra visų vaikų erdvė – ir joje turi tilpti visi.
 |
| Asmeninio albumo nuotr. |
Ko trūksta mūsų švietime? Atvirumo, šiuolaikiškumo ir drąsos kalbėti apie tikrą, įvairų pasaulį, kuriame gyvena ir mokiniai, ir jų mokytojai. Niekas nepralošia, kai tampame labiau supratingi vieni kitų atžvilgiu. Laimi visi – ypač vaikai.
– Šią kadenciją vėl kalbama apie atgaivinti siekiamą Partnerystės įstatymą. Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Laurynas Šedvydis pateikė Seimo nariams klausimyną ir aiškinasi, kokios nuostatos įstatyme sulauktų daugiausia pritarimo. Ar, jūsų vertinimu, tokia strategija pasiteisins, žinant tai, kad dalis parlamentarų iš principo balsuoja prieš bet kokias LGBTQ+ teisių iniciatyvas? Ar manote, kad Lietuvoje iš esmės įmanoma pasiekti sutarimą dėl lygybės klausimų tarp skirtingų partijų?
– Labai džiaugiuosi, kad Laurynas Šedvydis imasi konkrečių veiksmų – tai rodo rimtą požiūrį į Partnerystės įstatymą. Klausimynas gali padėti aiškiai matyti, kur yra tie klausimai, dėl kurių dar galima ieškoti susitarimo, ir kur yra politinės „raudonos linijos“ – ribos, kurių kai kurie parlamentarai neperžengs. Tokia strategija leidžia konstruktyviau planuoti, o ne aklai stumti projektą, kuris užstrigs dėl kelių balsų trūkumo.
.jpg) |
| Asmeninio albumo nuotr. |
Svarbiausia, kad politikai į šį klausimą žiūrėtų kaip į realią visuomenės problemą, kurią reikia spręsti dėl žmonių gerovės, o ne kaip į sandėrio objektą, kuriuo galima mainytis balsais: „jei tu balsuosi už mano projektą, aš – už tavo“. Žmogaus teisės neturi būti politinio turgaus dalis.
Aišku, yra politinių jėgų, kurios iš principo niekada nepalaikys LGBTQ+ bendruomenės teisių. Bet yra ir tokių, su kuriomis galima kalbėtis, tartis, ieškoti bendro pagrindo. Tikiu, kad dalis politinės sistemos tikrai pajėgi priimti sprendimus, pagrįstus lygybės ir orumo principais.
– Ekspertai kalba apie stiprėjančias radikalias dešinąsias jėgas Europoje, kurios LGBTQ+ teisėms tikrai nieko gero nežada. Kaip manote, kodėl šios jėgos atgyja? Ir kas mūsų gali laukti?
– Radikalių dešiniųjų stiprėjimą matau kaip reakciją į visuomenėje augantį nesaugumo jausmą. Kai žmonės bijo – dėl ekonomikos, migracijos, karo grėsmės ar paprasčiausio rytojaus – juos tampa lengviau radikalizuoti. Tuomet atsiranda jėgos, kurios pasiūlo paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus ir nukreipia nepasitenkinimą ne ten, kur slypi problemos esmė, o į pažeidžiamas grupes – tarp jų ir LGBTQ+ bendruomenę.
Politikai kartais kalba labai abstrakčiai – apie vertybes, geopolitiką, skaičius – bet pamiršta žmones. Žmonėms reikia jaustis saugiai: turėti pastogę, sveikatos priežiūrą, darbo vietą, būti priimtiems tokiais, kokie yra. Kai šių bazinių dalykų trūksta, atsiranda ne tik socialinė įtampa, bet ir erdvė jėgoms, kurios siūlo baimės politiką vietoje solidarumo.
 |
| Asmeninio albumo nuotr. |
Todėl turime ne tik ginti žmogaus teises, bet ir kurti saugią, teisingą visuomenę kiekvienam. Nes kai žmonės jaučiasi išgirsti ir apsaugoti, jie mažiau linkę pasiduoti neapykantai ar ieškoti kaltų tarp kitų. Atsparumas radikalizacijai prasideda nuo rūpesčio vieni kitais.
– Kokią padėtį matote mažesniuose Lietuvos miestuose ar kaimuose, kalbant apie LGBTQ+ asmenis?
– Mažesniuose Lietuvos miestuose ir kaimuose vis dar matau daug baimės. Daugelis LGBTQ+ jaunuolių iš ten pasitraukia – ne tik dėl studijų ar darbo galimybių, bet ir dėl saugumo bei galimybės gyventi atvirai. Jie emigruoja į didesnius miestus ar net į užsienį, ieškodami vietos, kur gali būti savimi be nuolatinio nerimo ar atstūmimo.
Nors gyvename interneto amžiuje, kuris leidžia lengviau rasti bendraminčių, virtuali parama negali pakeisti realios, saugios bendruomenės. Jaunimo požiūris tikrai keičiasi – šiandien daugiau priėmimo nei prieš 10 ar 20 metų. Tačiau noras būti priimtam neapsiriboja vien internetinėmis erdvėmis – žmonės nori jaustis saugiai savo mokyklose, savo miesteliuose, savo šeimose.
Būtent todėl svarbūs ne tik įstatymai, bet ir švietimas. Kaip visuomenė priimame LGBTQ+ žmones ne tik tada, kai balsuojame Seime, bet ir kasdienybėje – mokyklų koridoriuose, darbo kolektyvuose, vietiniuose kultūros centruose. Jei norime, kad Lietuvos regionai klestėtų, turime kurti aplinką, kurioje kiekvienas žmogus – nesvarbu, kur gimė ar kuo save laiko – jaustųsi vertas likti.
Negaliu apsimesti, kad turiu vieną aiškų sprendimą, kaip pakeisti padėtį. Bet žinau, kad pokytis prasideda nuo klausymo, supratimo ir sąžiningo pripažinimo, kad dabar vis dar yra žmonių, kurie priversti slėpti save arba bėgti. Ir tai turi keistis.
– Kokia yra LSDJS pozicija dėl translyčių asmenų teisių? Ko vis dar trūksta mūsų teisinėje bazėje, kad translyčiai asmenys galėtų jaustis saugiai?
– Šiuo metu LSDJS neturi atskiros oficialiai patvirtintos pozicijos dėl translyčių asmenų teisių, tačiau esame Jaunųjų Europos socialistų (YES) nariai – ši organizacija aiškiai pasisako už translyčių žmonių teisių užtikrinimą. YES dokumentuose pabrėžiama, kad visuomenė negali būti teisinga ir lygi, jei joje nėra vietos visiems – taip pat ir trans asmenims. Be to, ir pati prisidėjau prie vienos iš šių pozicijų rengimo.
Deja, Lietuvoje translyčių žmonių padėtis vis dar išlieka itin pažeidžiama. Pagal 2024 m. LGKT atliktą tyrimą, net 65 proc. translyčių asmenų Lietuvoje per pastaruosius metus susidūrė su diskriminacija bent vienoje iš gyvenimo sričių, įskaitant darbo rinką, švietimą ir sveikatos priežiūrą . Be to, tyrimas atskleidė, kad translyčių žmonių situacija priklauso ir nuo papildomų veiksnių. Pažeidžiamesnėje padėtyje dažnai atsiduria mažesniuose miestuose gyvenantys translyčiai žmonės, taip pat translytės moterys, kurių istorijose kartojasi atskirties, psichologinio ir fizinio smurto patirtys.
Be to, Lietuvos sveikatos priežiūros sistema irgi neretai atstumia translyčius žmones, trūksta aiškių ir prieinamų medicininių paslaugų, o gydymo procesai dažnai yra sudėtingi ir žeminantys. Translyčiams asmenims taip pat išlieka sudėtingas ir ilgai trunkantis teisinis lyties pripažinimo procesas, kuris ne visada atitinka žmogaus orumo ir saviraiškos principus.
LSDJS remiasi žmogaus teisių principais ir mūsų narystė YES įpareigoja mus matyti lygybę kaip vieną iš kertinių politinių vertybių. Tai nėra „nišinė“ tema – tai klausimas apie orumą, saugumą ir galimybę gyventi taip, kaip jautiesi esąs. Ir tai turi galioti kiekvienam, be išimčių.
– Kaip vertinarte premjero Gintauto Palucko komunikaciją LGBTQ+ teisių klausimais?
– Manau, premjero Gintauto Palucko komunikacija LGBTQ+ teisių klausimais yra atsargi ir siekia politinio konsensuso, kas šioje jautrioje temoje yra svarbu. Vertinu jo įsipareigojimą kovoti su neapykantos nusikaltimais ir diskriminacija, tačiau tikiuosi, kad ateityje matysime ryžtingesnius žingsnius, užtikrinančius tikrą lygybę LGBTQ+ bendruomenei. Palaikau premjero pastangas ir tikiu, kad dialogas ir bendradarbiavimas padės pasiekti reikalingus pokyčius.